Gulago sąvoka aiškinama kaip sovietinės alinančios sistemos šerdis. Santrumpa rusų kalba GULAG – Главное управление лагерей, o išvertus į lietuvių kalbą – Vyriausia lagerių valdyba.
Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vyr. specialisto dr. Dariaus Juodžio, Gulagas yra SSRS vidaus reikalų ministerijos (anksčiau komisariato) padalinys, vadovavęs priverčiamo darbo stovyklų tinklui SSRS kontroliuojamoje teritorijoje. Šis pradėtas kurti XX a. ketvirtąjame dešimtmetyje.
Lageriuose veikė savi įstatymai
„Kalbant apie Gulago istoriją dažniausiai minimi politiniai kaliniai, kurie daugiausiai nukentėjo nuo represinės sistemos. Tačiau tokios sistemos lageriuose kalėjo ne tik pastarieji, bet ir kriminaliniai nusikaltėliai“, – pasakojo istorikas.
Gulago lageriuose veikė savi įstatymai, egzistavo jiems būdinga moralė bei formavosi papročiai.
Specialistas pabrėžė, jog tik politiniams kaliniams tai buvo skaudus atitraukimas nuo visuomeninės veiklos, tapęs laisvės suvaržymu ilgiems metams (dažnai net iki gyvenimo galo), o daliai kriminalinių kalinių tai tapo savotišku gyvenimo būdu.
Gulago lageriuose veikė savi įstatymai, egzistavo jiems būdinga moralė bei formavosi papročiai.
„Gulago kaliniai, ypač politiniai, patirdavo daug vargo. Alinantis darbas, prastas maistas (jo nuolatinis trūkumas), jokių teisių neturėjimas buvo lagerių kasdienybė“, – apie gyvenimo sąlygas lageriuose kalbėjo dr. D. Juodis.
„Už bet kokį prasižengimą lagerių taisyklėms kalinių laukdavo papildomos bausmės, pavyzdžiui, patalpinimas į karcerį. Visa tai lėmė masines kalinių žūtis“, – tęsė jis.
Sąlygos pradėjo gerėti tik po 1953 m., t.y. po Stalino mirties.
Tiesa, sovietų valdžios požiūrį į Gulago problemas atkreipė ir lageriuose vykę masiniai sukilimai.
Suimtas mokyklos suole
Ilgos ir nerimastingos dienos lageryje giliai įstrigusios politinio kalinio, visuomenininko, elektrotechniko Algirdo Blažio atmintyje. Vyras buvo areštuotas už pasipriešinimą okupacinei valdžiai.
„Suėmimo procesas dar iki šiol iškyla prieš akis: tądien mane, sėdintį mokyklos suole, išsivedė ginkluoti milicininkai. Buvau dar paauglys – 14 metų berniuka,s po bausmės atlikimo pajutęs kaip toji laisvė iš tiesų atrodo“, – pokalbį pradėjo pašnekovas.
Karinis tribunolas atseikėjo 25 metus nelaisvės, tačiau A. Blažiui teko išbūti žymiai mažiau: šešis su puse metų, kurie praslinko Mordovijos ir Omsko lageriuose.
Bausmė sušvelnėjo dėl tvarkos pokyčių Sovietų sąjungoje.
„Vyko politinių kalinių išlaisvinimo vajus. Šio dėka ir išvydau laisvę anksčiau, – pabrėžė A. Blažys. Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nariai važinėjo per lagerius ir paleido tuos kalinius, kurių nusikaltimai nebuvo per sunkūs“, – pridūrė jis.
Nė žingsnio be palydovo
A. Blažys, paklaustas apie gyvenimo Gulago lageryje sąlygas, atsakė, jog net ir paskutiniais metais sušvelnėjus režimui, jos vis tiek išliko sunkios.
Darbas, alkis, na, ir nuolatinė ginkluoto palydovo draugija.
„Darbas, alkis, na, ir nuolatinė ginkluoto palydovo draugija“, – prisiminimais dalijosi buvęs politinis kalinys.
Vis tik kaliniams pavykdavo nepalūžti bei išlikti savimi, kad ir kaip bebūtų sunku.
„Kaliniams reikėjo turėti daug dvasinių jėgų. Ypač tiems, kurie buvo nuteisti ilgoms įkalinimo bausmėmis. Taigi, stiprus tikėjimas buvo labai reikalingas “, – teigė istorikas dr. D. Juodis.
Kitas itin reikšmingas aspektas, padėjęs atsilaikyti, buvo kalinių tarpusavio draugystė bei vienas kito palaikymas. Tai vertybės, kurias privalu puoselėti bet kokioje situacijoje.
Taip pat šiek atitolti nuo niūraus lagerių gyvenimo padėdavo rankdarbiai.
„Pavyzdžiui, moterys siūdavo pačius įvairiausius siuvinius, vyrai gamindavo dirbinius iš medžio ar metalo. Tiesa, reikėtų paminėti ir tai, jog kaliniai slapta susibūrę švęsdavo įvairias religines šventes, kurios irgi praskaidrindavo kasdienybę“, – pasakojo LGGRTC vyr. specialistas.
Taip pat galėjome parašyti berods kas du mėnesius trumpą atvirlaiškį, kad praneštume, jog esame gyvi ir sveiki.
Kalbant apie susisiekimą su artimaisiais, A. Blažys užsiminė apie leistinus vos du laiškus per metus.
„Žinoma, du laiškai buvo vis geriau, negu absoliutus priverstinis atsiribojimas nuo brangių žmonių. Taip pat galėjome parašyti berods kas du mėnesius trumpą atvirlaiškį, kad praneštume, jog esame gyvi ir sveiki. Rodos, trumpi žodeliai, o reiškė jie tiek daug“.
Toliau persekiojantis politinio kalinio šešėlis
Atlikus bausmę ir išėjus į laisvę kalinių gyvenimas, be abejo, labai pasikeisdavo.
Pasak dr. D. Juodžio, kaliniai nors ir tapę laisvi nenusimesdavo politinio kalinio šešėlio. Sovietų valdžios „priežiūra“ lydėjo juos ilgus metus.
Žengęs kelis žingsnius sustoji ir jautiesi lyg laukinis. Štai kaip toji laisvė atrodė.
„Jie išliko sistemai nepatikimi. Buvusieji politiniai kaliniai negalėdavo laisvai prisiregistruoti siekdami gyventi Lietuvoje. Jie negaudavo norimo darbo, negalėjo studijuoti, arba dirbdami darbą buvo iš jo atleidžiami, išsiaiškinus praeities faktus. Taip pat dalį politinių kalinių persekiodavo patirti emociniai išgyvenimai“, – žiniomis dalijosi specialistas.
Gulago sunkumus ištvėręs A. Blažys pabrėžė, kad buvusi nelaisvė vis tiek lieka savotišku nesugebėjimu bent jau iš pat pradžių įsilieti į laisvę: „Žengęs kelis žingsnius sustoji ir jautiesi lyg laukinis. Štai kaip toji laisvė atrodė“.
