Šešerių metų kadenciją Europos Audito Rūmuose birželio 15-ąją baigsiantis R.Šadžius Liuksemburge turės padirbėti ilgiau, nes premjerė Ingrida Šimonytė ir prezidentas Gitanas Nausėda ilgai nerado sutarimo dėl kandidato į šias europines pareigas.
Kaip 15min sakė Vyriausybės vadovės atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė, paskelbti kandidatą ar kandidatę tikimasi artimiausiu metu. Tačiau dar užtruks tvirtinimo procedūra Seime, vėliau – europinėse institucijose.
R.Šadžius nekomentuoja gerokai užsivėlinusių pamainos jam paieškų.
„Darbas Audito Rūmuose mane išmokė, kad yra dalykai, kuriuos man galima vertinti, ir yra dalykai, kurių man negalima vertinti. Tai aš tikrai nevertinsiu ir nevertinu bei nemanau turįs teisę vertinti tų visų dalykų, kuriuos jūs čia paminėjote. Kadangi tai yra šalies narės reikalas“, – interviu sakė Europos Audito Rūmų narys Rimantas Šadžius.
Užtrukusių paieškų nevertina
– Praėjusių metų pavasarį Europos Sąjungos Taryba kreipėsi į Lietuvą prašydama, kad kandidatas į Europos Audito Rūmus būtų parinktas iki spalio pabaigos, bet procesas užtruko ir iki šiol nėra kandidato.
Bet premjerė žada artimiausiu metu pateikti kandidatūrą. Ar apie tai ką nors girdėjote?
– Aš skaičiau tą pačią informaciją.
– Bet ar su jumis kas nors susisiekė, kad dar ilgiau reikės padirbti ir panašiai?
– Ne. Mano vaidmens tame nėra.
O dėl ilgiau padirbėti – matote, pagal Europos Sąjungos sutartis, jeigu laiku nepaskiriamas naujas narys, tai senasis narys turi dirbti visa jėga, iki kol naujasis narys atvyksta.
Yra tokios taisyklės ir aš tą ruošiuosi daryti. Dirbsiu tiek, kiek reikės.
– O jūsų kažkokiems asmeniniams planams tai nesukliudys? Vis tiek planuojate karjerą, galbūt galvojote, ką veiksite pasibaigus kadencijai.
– Aš čia jums pasakysiu tokį įdomų dalyką. Plačiai tas nebuvo aptarinėjama.
Pagal Europos teisyną, Europos Sąjungos sutartis, taip pat ir kitus teisės aktus, kurie yra priimti įgyvendinant šitas sutartis, turi būti užtikrinamas Europos Audito Rūmų nario nepriklausomumas.
Vienas iš nepriklausomumo užtikrinimo būdų yra apribojimai jo darbo metu Audito Rūmuose bet kokių kitokių pašalinių veiklų.
Sakykime, kažkokia neatimanti laiko mokslinė konferencija gali būti, bet tam taip pat reikia gauti Rūmų leidimą.
O pasibaigus darbui, narys negali kur sumąstęs įsidarbinti dvejus metus be Audito Rūmų leidimo.
Bet kuriuo atveju yra per ankstyvas svarstymas, kažkokie asmeniniai planai. Aš turiu įvykdyti visas tas pareigas, kurias pasižadėjau vykdyti Europos Teisingumo Teismui duodamas iškilmingą pasižadėjimą, kaip ir visi kiti Audito Rūmų nariai.
Aš to nesvarstau, kadangi turi būti užtikrintas mano nepriklausomumas. Aš tikrai negaliu, pavyzdžiui, išsirinkti kažkokios mėgstamos darbo vietos, nes kada pasibaigs mano įgaliojimai Audito Rūmuose, aš vis tiek turėsiu gauti išankstinį leidimą užsiimti bet kokia kitokia veikla dvejus metus po mano įgaliojimų.
Tokia tvarka veikia.
Ji, aišku, tam tikra prasme galbūt apsunkina asmeninį gyvenimą, bet ji turi gilią prasmę, kad nebūtų ne tik tikro interesų konflikto, kada dirbi geriau, nes tau galbūt pažadėjo kokiame banke vietą, bet ir jokios regimybės, jog pasinaudoji savo padėtimi, kad atsidarytum kažkokias dureles.
– Bet kažkokių planų gal turite? Gal grįšite į politiką? Pavyzdžiui, jūsų pirmtakė Rasa Budbergytė grįžo tiesiai į ministrės postą.
– Nėra aiškumo, kada mano darbas baigsis.
Jis baigsis ne tuo metu, kai Vyriausybė patvirtins naują kandidatą, bet gerokai vėliau, nes šalis narė tiktai deleguoja kandidatą, o paskiria jį Europos Sąjungos Taryba, pasitarusi su Europos Parlamentu.
Yra rimti kvalifikaciniai reikalavimai kandidatams ir jie turi įrodyti savo kvalifikaciją Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komitete klausymuose, užpildyti atitinkamas anketas, pademonstruoti savo audito srities suvokimą ir, beje, moralinius principus taip pat.
Tai yra ilga procedūra ir kol kas man tiesiog nepraktiška sau šituos klausimus užduoti.
– O kaip vertintumėte tai, kad visas šitas politinis paskyrimo procesas Lietuvoje toje pradinėje grandyje – tarp premjerės ir prezidento – tiek užtruko? Jie niekaip neranda sutarimo: vienas siūlo kandidatą, kitas sako, kad nepritaria, dėl vieno esą sutarta, bet kažkas jo nenori ir panašiai.
– Darbas Audito Rūmuose mane išmokė, kad yra dalykai, kuriuos man galima vertinti, ir yra dalykai, kurių man negalima vertinti.
Tai aš tikrai nevertinsiu ir nevertinu bei nemanau turįs teisę vertinti tų visų dalykų, kuriuos jūs čia paminėjote. Kadangi tai yra šalies narės reikalas.
Aš dirbu Europos Audito Rūmuose ir Europai, kadangi daviau tokį pasižadėjimą. Lietuva, kaip šalis narė, tam tikra prasme man lygiai tokia pati šalis narė, kaip ir visos 26 likusios.
Tai yra šalies narės vidaus reikalas, ką ji deleguoja: ar tai būtų Europos Audito Rūmai, ar Europos Komisija, ar Europos Teisingumo Teismas.
Vyriausybės galimybės – ribotos
– Infliacija Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, po karo Ukrainoje yra svarbiausia problema ar tema. Infliacija mūsų šalyje – viena didžiausių Europos Sąjungoje. Pastaraisiais mėnesiais su Estija varžomės dėl pirmosios vietos pagal tai.
Vyriausybė ėmėsi tam tikrų sprendimų. Konkrečiai – per energijos išlaidų kompensacijas, išmokų, darbo pajamų – kiek tai Vyriausybės žinioje ir galioje, didinimą. Kaip vertinate tokį dalyką?
Kai kurie politikai kalba, kad dera sekti Lenkijos pavyzdžiu ir mažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) būtiniausiems maisto produktams ir panašiai.
– Beje, greta tų dviejų šalių, kurias paminėjote, pagal Europos Komisijos prognozes, šiemet tokio pat didelio dydžio vidutinė metinė infliacija bus Lenkijoje. Nežiūrint visų kitų aplinkybių.
Priemonių Vyriausybė, be abejo, turi imtis, nes tai nėra kažkas tokio, kas nebūtų susiję su kiekvienu žmogumi.
Čia turbūt labai svarbu suprasti – dažnai viešojoje erdvėje, politinėje diskusijoje to suvokimo pritrūksta, kad Vyriausybė arba valstybė nėra ir negali būti visagalė.
Iš tikrųjų infliaciniai procesai yra visame pasaulyje.
Energijos ištekliai – pavyzdžiui, nafta, pabrango beveik trigubai per labai trumpą laikotarpį. Maždaug per metus trigubai pabrango nafta, kuri yra pagrindas daugelio kitų veiklų ir kainodaros – taip pat ir dujų.
Maisto kainos atitinkamai pasaulyje taip pat yra išaugusios. Aišku, yra lietuviškas elementas – ir labai vidinis elementas – tai atlyginimų augimas, kuris irgi savaime duoda pliusą, gerina žmonių padėtį, bet kelia kainas.
Vyriausybė nėra visagalė. Principas, kaip dabar ribotais resursais palengvinti žmonių situaciją, matyt, turėtų būti toks, kad reikia atkreipti dėmesį į tuos, kurie gyvena prasčiausiai ir kurie turi mažiausias galimybes patys dėl aplink siaučiančios infliacijos savo iniciatyva pagerinti savo padėtį.
Pavyzdžiui, jaunas darbingas žmogus, matyt, negalėdamas nusipirkti tų dalykų, daiktų, paslaugų, kurios jam labai reikalingos, arba pakankamo kiekio, turėtų stengtis kelti kvalifikaciją, ieškoti geriau apmokamo darbo ir imtis aktyvių veiksmų.
Infliacija tokį skatinamąjį poveikį ekonomikai ir sukuria.
Tačiau yra grupės žmonių, kurie neturi tos galimybės.
Pirmiausia – pensininkai, nes jie yra priklausomi nuo valstybinių išmokų, kurių dydis yra nustatomas įstatymais. Čia įstatymų leidėjas ir valstybė turi pagalvoti.
