Kaip rašo dienraštis „Lietuvos rytas“, jau šešerius metus besibylinėjantis R.Palaitis sakė, kad KT sprendimas dar nereiškia istorijos pabaigos: „Žeminamas mano orumas, menkinamos dalykinės savybės. Ateityje teks pagalvoti apie kreipimąsi į teismą dėl kompensacijos už šią žalą."
Anot R.Palaičio, Strasbūro teismas dažnai nagrinėja bylas, susijusias su ilgai trunkančiais teismų procesais.
„Šiuo metu Lietuvos teismuose procesai vyksta jau šešerius metus, jei prasidės dar vienas procesas, viskas tikrai užsitęs iki 8-9 metų ir tai bus rimtas pagrindas kreiptis į Strasbūro teismą", – aiškino buvęs ministras.
BNS primena, kad KT ketvirtadienį paskelbė, kad reguliavime dėl ministrų materialinės atsakomybės už padarytą žalą nėra teisinės spragos.
Vyriausybės įstatymo nuostatas KT vertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymu. Šis teismas nagrinėja buvusio vidaus reikalų ministro R. Palaičio skundą.
R.Palaitis ginčija įpareigojimą sumokėti per puspenkto tūkstančio eurų už Valstybės tarnybos departamento direktoriaus Osvaldo Šarmavičiaus atleidimą.
Teismai konstatavo, kad atleidimas buvo per griežta nuobauda, įvertinus direktoriaus pažeidimus.
„Žalą padarę valstybės pareigūnai, tarp jų ir ministrai, turi nustatytąja tvarka atsakyti už savo veiksmus, dėl kurių atsirado žala“, – sakoma KT nutarime.
KT aiškinosi, ar Konstituciją atitinka Vyriausybės įstatymas, tiesiogiai nenumatantis ministro materialinės atsakomybės už įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą.
KT sutiko, kad „Vyriausybės įstatyme iš tikrųjų nesureguliuota ministrų materialinė atsakomybė“, tačiau „kaip ir kitiems valstybės įstaigų vadovams, ministrams taikoma įstatymų nustatyta materialinė atsakomybė“.
Pirmosios instancijos teismas prieš daugiau nei dvejus metus nurodė R.Palaičiui atlyginti žalą remdamasis kitu teisės aktu – Valstybės tarnybos įstatymu. R.Palaitis teigia, kad jam kaip politikui šis įstatymas negali būti taikomas.
R.Palaičio skundą gavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi pozicijos, kad ministro atsakomybės klausimai privalo būti įtvirtinti Vyriausybės įstatyme, o šių nuostatų nebuvimas reiškia, kad įstatymas neatitinka Konstitucijos.
