Vyriausybės kanclere Milda Dargužaitė tapo 2016 metų gruodžio mėnesį ir iš šių pareigų pasitraukė po metų. Ji pripažino, kad premjero Sauliaus Skvernelio ir jos požiūriai į valdymą nesutapo. Premjeras savo patirtį kaupė hierarchinėse policijos struktūrose ir komandinis, pasitikėjimu grįstas darbo modelis jam ne itin priimtinas.
Pasirašydamas atleidimo prašymą S.Skvernelis žarstė komplimentus M.Dargužaitei, dėkodamas jai už atliktus darbus ir teigdamas, kad „ji yra geras pavyzdys ir įrodymas, kokią naudą aukščiausios kvalifikacijos specialistai – tiek dirbantys užsienio valstybėse, tiek Lietuvoje – gali atnešti viešajam sektoriui, kur jie visada yra laukiami“.
Vyriausybės užkulisiuose buvo kalbama, kad tikroji išsiskyrimo priežastis buvo tai, jog S.Skverneliui neįtiko M.Dargužaitės veikla, santykiai su kanceliarijos darbuotojais.
Tiesa, net ir premjero aplinkos žmonės neslėpė, kad M.Dargužaitė buvo kviečiama kaip išskirtinę patirtį turinti specialistė, kuri savo vardu turėjo pagerinti Vyriausybės įvaizdį, tačiau „netrukdyti premjerui“.
15min pakalbino M.Dargužaitę apie jos darbą Vyriausybėje ir premjero S.Skvernelio valdymo metodus.
– Ar buvo Vyriausybės kanceliarijoje tokia praktika, kad pasitarimų įrašai būtų ištrinami?
– Tikrai negaliu pasakyti, nes niekad nesusidūriau su tuo ir netikrinau, ar jie ištrinami, ar ne. Bet, mano žiniomis, kanceliarijos darbuotojai tikrai gerai žino reglamentą ir jo taisykles, kurių laikosi. Būtų labai sunku patikėti, kad kažkas būtų daroma ne pagal reglamentą.
– Ar premjeras gali ateiti ir pasakyti, kad kanceliarijos darbuotojai elgtųsi pagal jo valią? Ar tokia praktika buvo jūsų vadovavimo metu?
– Manau, kad kanceliarijoje ir apskritai valstybinėse institucijose egzistuoja hierarchijos supratimas. Jeigu nurodymai būtų nuleidžiami iš viršaus, tai gal ir atsirastų, kas įvykdo.
– Premjeras vis atskiria, kad yra Vyriausybės veiklos ir Vyriausybės kanceliarijos veiklos reglamentas. Ar buvo tokių atvejų, kai šie reglamentai kirstųsi, būtų kažkokių neatitikimų?
– Neteko susidurti su tokiu atveju nei karto. Kanceliarijos reglamentas apibrėžia pagal kokias taisykles jos darbuotojai turėtų dirbti. Manau, kad tikrai darbuotojai šio reglamento laikosi.
– Ar posėdžių ir pasitarimų įrašai buvo daromi?
– Tikrai būdavo įrašinėjami posėdžiai ir pasitarimai. Visi vyriausybės nariai tikrai žinojo, kad posėdžiai yra viešai klausomi, pasitarimai – ne. Bet kad buvo įrašinėjami ir posėdžiai, ir pasitarimai, manau, tai visi žinojome. Tik man neteko niekada susidurti, kad būtų reikėję įrašo pasiklausyti ar kam nors jį pateikti. Todėl nebuvo iškilęs klausimas, kur tie įrašai laikomi, ar ir kada jie ištrinami ar neištrinami. Kanceliarijos reglamente visos šios procedūros yra numatytos.
– Jus įtikina Vyriausybės versija, kad įrašas buvo automatiškai ištrintas? Ar taip galėjo būti?
– Pagal kanceliarijos reglamentą yra parašyta, kad įrašas turėtų būti perkeliamas į diską, tai aš būčiau linkus manyti, kad taip ir buvo daroma.
– Ir po to tas diskas dingo? Turėtumėt paaiškinimą, kodėl jis dingo?
– Man čia kyla tokie patys klausimai, kaip ir visiems.
– Kalbant apie premjero bendravimą su kanceliarijos darbuotojais. Ar premjeras išreikšdavo savo nuomonę tam tikrais kanceliarijos veiklos atžvilgiais?
– Taip. Premjeras turi stiprią nuomonę visais klausimais.
– Kuo pasireikšdavo tas nuomonės stiprumas?
– Premjeras yra tas, kuris galiausiai sprendžia apie viską, kas liečia kanceliarijos ir Vyriausybės darbą. Be jo pritarimo tikrai mažai kas yra daroma.
– Ar premjeras įsiklausydavo į jūsų ar kitų aplinkos žmonių patarimus?
– Kaip vadovo jo sprendimas visada būdavo paskutinis. Be abejo, kiekvienu klausimu yra įvairiausių nuomonių, versijų, ideologijų. Visas nuomones išklausyti galima, bet galiausiai vis tiek reikia priimti sprendimą, kuris priklauso nuo to, kiek pasigilinama į kieno argumentus ir galiausiai, kuriais žmonėmis ir jų darbu bei nuomone labiau pasitikima, o kuriais ne.
– Jeigu būtų jūsų valia nuspręsti, kieno versija šioje įrašo dingimo situacijoje atrodo įtikinamesnė, premjero ir jo aplinkos žmonių ar žurnalistų, kurią pusę pasirinktumėte? Premjeras sako, kad pasitarimai neprivalo būti vieši ir ne viskas turi būti žinoma visuomenei. Čia jūsų nuomonės išsiskiria?
– Man atrodo, kad pasisakymai visuomenei svarbiais klausimais oficialių Vyriausybės posėdžių ir pasitarimų metu neturėtų būti slapti. Visuomenė turėtų teisę išgirsti, kas buvo svarstoma, kokie siūlomi sprendimai ir pan. Nebent tai yra valstybės paslaptys. Visuomenei svarbiais klausimais diskusijos turi būti atviros.
Visi turi teisę žinoti ne tik galutinius sprendimus, bet ir girdėti argumentus ir priežastis, kodėl yra svarstomi ir siūlomi vienokie ar kitokie sprendimai. Be abejo, ne visi neformalūs ar darbiniai Vyriausybės pokalbiai turėtų būti įrašinėjami ar jų klausomasi. Bet čia kalba eina apie oficialų kiekvieną trečiadienį vykstantį Vyriausybės pasitarimą, o ne darbinį už uždarų durų pokalbį.
Oficialūs Vyriausybės posėdžiai ir pasitarimai vyksta ne dėl formalumų, o dėl to, kad visuomenė turėtų galimybę išgirsti ir susipažinti su svarstomais klausimais ir jų sprendimais. Įrašai taip pat turėtų būti laikomi ne dėl formalumų ar protokolų surašymo, o dėl to, kad bet kada būtų galima pasigilinti, kokiais argumentais buvo vadovaujamasi, kai buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas ir ar jie davė laukiamų rezultatų.
Visi turėtų jausti atsakomybę ir turėti atskaitomumą už savo sprendimus ir žodžius. Mano manymu, būtent todėl kanceliarijos reglamente ir yra numatoma, kad įrašai būtų saugomi, o ne ištrinami. Skaidrumas ir atskaitomumas yra atviros Vyriausybės ir valstybės pagrindai. Man nekyla klausimų, kad Vyriausybė ir Seimas turi būti atskaitingi visuomenei.
Jei įrašai ištrinami, tai atrodo, kad kažkas slepiama nuo visuomenės. Ne valdžia turi spręsti, ką visuomenė turi ar neturi žinoti, o visuomenė turi spręsti, ką nori ir ką ji turi žinoti. Žurnalistai šiuo atveju atstovauja visuomenės teisei žinoti, ir jų vaidmuo čia yra labai svarbus.
– Kodėl premjeras neleido paviešinti įrašo?
– Čia jau reiktų klausi jo paties. Bet manau, kad galbūt ten buvo išsakyta kas nors, kuo nenorima viešai pasidalinti – gal nenorima parodyti, kokia forma ar kokiu tonu kažkas buvo pasakyta. Gali būti, kad ir principo reikalas neatskleisti informacijos, jei egzistuoja galimybė jos neatskleisti.
– Jei reikėtų apibūdinti premjerą kaip politiką, kurį spėjote pažinti, kokiomis savybėmis jis pasižymi? Ar premjeras konfliktiškas žmogus? Ar jis moka spręsti konfliktus?
– Aš manau, kad premjeras tikrai sugeba spręsti konfliktus ir pasižymi tuo, kad jis gali kalbėtis ir susikalbėti su skirtingomis interesų grupėmis. Kas liečia valdymo būdą – jis dažnai turi tvirtą nuomonę ir ją labai stipriai išreiškia. Jo patirtis ir valdymo metodai susiformavo policijos struktūrose, todėl juos labiau apibūdinčiau kaip hierarchinius nei komandinius.
– Ar dabartinis kancleris Algirdas Stončaitis, atėjęs į Vyriausybę iš teisėsaugos struktūrų kaip ir premjeras, labiau atitinka premjero asmenybę?
– Su dabartiniu kancleriu šiek tiek teko dirbti, bet tikrai neturiu stiprios nuomonės apie jį. Žinau tik tiek, kad premjeras juo labai pasitiki.
– Jis yra, pavadinkime taip, premjero žmogus?
– Taip. Kancleris yra tokia pozicija, kur reikalinga turėti tokį žmogų, kurį tu labai gerai pažįsti, su kuriuo tu esi ilgai dirbęs ir susidirbęs, kuriuo gali pasitikėti šimtu procentu.
– Ar jūs netekote kanclerės pozicijos, nes premjeras jumis nepasitikėjo?
– Aš iš tos pozicijos išėjau, nes paprasčiausiai turėjau kitų planų. Bet manau, kad būnant tokioje pozicijoje ir norint dirbti efektyviai, turi būti labai stiprus susitelkimas tarp vadovų.
– Jūs manymu, ar premjero charakteris ir elgesio tendencijos, kurias pamatėme, kelia pavojų informacijos laisvei ir visuomenės atvirumui?
– Bet kokio lyderio vadovavimo stilius priklauso ne tik nuo asmeninio charakterio savybių, bet ir įgyti darbo, bendravimo, problemų diskutavimo ar nediskutavimo įgūdžiai iki tol buvusioje darbo aplinkoje. Nuo to nei vienas nepabėgsim, gal tai kažkaip ir sudaro mūsų asmenybę.
Aš manau, mums visiems vadovams demokratinėse valstybėse reikėtų vengti autoritarinių tendencijų, bandymo argumentuoti vien trinktelėjus kumščiu į stalą, bet kokio manipuliavimo informacija ir skaidrumu. Tai turėtų būti absoliučiai kertiniai vadovavimo principai.
– Jeigu Saulius Skvernelis nuspręstų kandidatuoti į prezidento postą, ar palaikytumėt jį dabar?
– Aš dar tikrai nesu apsisprendusi, už ką balsuoti, o ir informacijos apie kandidatus dar nėra pakankamai. Bet žinau, kad balsuosiu už demokratinį bei dialogą ir atvirumą skatinantį valdymo modelį.
– Žvelgiant iš laiko perspektyvos, ar vis dar sutiktumėt su pasiūlymu tapti Sauliaus Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės kanclere?
– Manau, kad kiekviena patirtis kažką duoda. Reikia daugiau žiūrėti į priekį ir kaip iš tos patirties kažko pasisemti. Bet manau, kad tokioje pozicijoje labai svarbu yra ateiti dirbti jau su komanda, kurią žinai ir pažįsti.
Aš ir premjeras esame iš labai skirtingų patirčių, turime skirtingus požiūrius valdymo, komandos formavimo klausimais. Iš tos patirties kanceliarijoje dabar labai gerai žinau, kad labai svarbu tokioje pozicijoje turėti stiprią palaikymo komandą.
