Aukščiausiasis Teismas šią savaitę atmetė V.Navicko ieškinį valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities policijos.
„Ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu V.Navickas ėjo Vilniaus miesto mero pareigas ir buvo viešas asmuo, todėl jo reputacijai vienodai didelę neigiamą įtaką būtų sukėlęs bet koks abejonių jo veiklos teisėtumu ir skaidrumu keliančių aplinkybių paviešinimas, o ieškovą kompromituojančių garso įrašų paviešinimas buvo ne atsakovės, o ieškovo politinių oponentų veiksmų rezultatas“, – rašoma galutinėje ir neskundžiamoje teismo nutartyje.
Teismo vertinimu, V.Navicko kaip valstybės politiko, reputacijai pakenkė ne ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir vykdymas, vėliau teisminis nagrinėjimas, o paties ieškovo tam tikro elgesio modelio pasirinkimas, kas sukėlė jo politiniams oponentams ir visuomenei tam tikrų abejonių jo veiksmų teisėtumu ir sprendimų skaidrumu. Konstatuota, kad nė vienos iš trijų būtinų jų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas nepagrindė, todėl valstybės civilinė atsakomybė negalima.
V.Navickas anksčiau tvirtino, jog teismui patenkinus jo ieškinį, visus priteistus pinigus paaukotų labdarai, norįs tik asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kad negalima leisti teisėsaugai politikuoti ir savavaliauti, žeminti žmogaus orumą.
Ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2010 metų rugsėjį paskelbus slapta darytus įrašus, kuriuose užfiksuota, kaip tuometinis Vilniaus miesto meras tuometinį savivaldybės kontrolierių Šarūną Skučą ragino priimti Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams palankius sprendimus. Šiuose įrašuose V.Navickas teigė, kad valdančiajai partijai naudingus patikrinimus reikia atlikti per tris dienas, o nenaudingus – per trejus metus.
Visų instancijų teismuose V.Navickas buvo išteisintas dėl kaltinimų piktnaudžiavimu ir kišimusi į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą.
Nuteisti buvusį sostinės vadovą konservatorių siekė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra. Tačiau jos skundą išnagrinėjęs teismas paskelbė, kad netenkina prokuratūros skundo, apylinkės teismo nuosprendį keisti ar naikinti pagal skundo motyvus nėra pagrindo.
2014 metų lapkritį Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad žemesnės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad V.Navicko veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o įrašytas pokalbis nedera su politiko elgesiu. Neetišką elgesį įvertino etikos komisija. Teismo vertinimu, jeigu elgesys neetiškas, nereiškia, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo požymių.
V.Navickui palankius teismų sprendimus paliko galioti ir Aukščiausiasis Teismas.
V.Navickas tvirtino tapęs buvusio savo patarėjo A.Totoraičio auka. A.Totoraitis Š.Skučui davė diktofoną įrašams mero kabinete. Pasak bylos medžiagos, Š.Skučas vėliau pripažino, kad neketino viešinti mero kabinete padaryto įrašo, tai, anot jo, padarė A.Totoraitis. Pasak Š.Skučo, pokalbį su meru jis įrašinėjo baimindamasis, jog jam gali būti grasinama atleidimu, tačiau taip nenutikus įrašą pasiliko, nors ir neketino jo viešinti.
A.Totoraitis buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Senamiesčio skyriaus vadovu, buvo Vilniaus miesto mero padėjėju, miesto tarybos sekretoriumi, taip pat Savivaldybės kontrolieriaus tarnybos darbuotoju.
Š.Skučas iš savivaldybės kontrolieriaus pareigų atleistas du kartus ir abu kartus teismai pripažino, kad sostinės savivaldybė jį iš darbo atleido nepagrįstai.
