32-ejų statybininkas Žydrūnas neperiodiškai įkalinimo įstaigose praleido 10 metų. Jau pusantrų metų laisvėje esantis vilnietis sako besimokantis iš klaidų ir norintis pagaliau gyventi ramų gyvenimą. Žydrūnas sako, kad tiek jis, tiek jaunesni broliai ilgus metus leido įkalinimo įstaigose dėl vaikystėje patirtų traumų. Būdamas 8-erių vyras matė, kaip motiną jos gimimo dieną užmušė sugėrovas, praėjus keliems mėnesiams nuo svetimos rankos žuvo ir tėvas. Broliai augo SOS vaikų kaime.
Būdamas 12-os, Žydrūnas globos įstaigoje susipažino su jaunesniu vaiku, įtraukusiu jį į nusikalstamą grupuotę. Netrukus už prastą elgesį buvo nusiųstas į nepilnamečių pataisos namus. Teistumų būta už muštynes („nepatiko veidas“), turto prievartavimą dideliu mastu. Paskutinysis teistumas – 8 mėnesiai – už namo susprogdinimą („nesumokėjo pinigų už darbą“).
– Kodėl tiek metų praleista įkalinimo įstaigoje?
– Vidurinį išsilavinimą su profesine kvalifikacija turintis vyras sako neturėjęs šansų pragyventi, mat darbdaviai būdavę priešiškai nusiteikę, o įdarbinę naudodavęsi ir neatsiskaitydavę. Šiandien Žydrūnas turi darbą bei stabilias pajamas, tačiau socialiniai įgūdžiai kelia iššūkių: susitikus pakalbėti kavinėje, vyras vaiko jį aptarnaujančias padavėjas, užgaulioja netoliese sėdinčius klientus bei šneka garsiai ir vartoja žodžius, kurie priverčia dalį aplinkinių paskubomis išgerti kavą ir išeiti. Paklaustas, ko trūksta teistų asmenų gerovei, šis teigė, kad paleidimas iš kalėjimo į gatvę be pinigų į nežinią veikia sukrečiančiai. Ypač jaučiamas darbdavių nusistatymas, taip pat trūksta emocinės paramos teikėjų.
Valstybės pagalba – minimali
Asmenims, atlikusiems ne trumpesnę kaip 6 mėnesių bausmę laisvės atėmimo įstaigoje bei deklaravusiems gyvenamąją vietą, socialinės paramos centruose skiriama 38 eurų vienkartinė pašalpa. Reikalui esant, skiriamas apmokėjimas už asmens tapatybės dokumento pagaminimą. Asmenys, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos, nukreipiami į nakvynės namus ar Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ laikinuosius namus. Skiriami talonai į pirtį ar „Caritas“ socialinės tarnybos patalpose įrengtus dušus – su tokia sistema susiduria iš kalėjimo grįžęs asmuo, neturintis užnugario. Žinodami, kas laukia grįžus į laisvę, nuteistieji gudrauja ir nurodo kuo didesniu atstumu nutolusią gyvenamąją vietą, kad gautų nors kiek didesnius kelionpinigius, už kuriuos pavyktų savaitę pragyventi.
Darbdaviai teistų nepageidauja
Vilniaus teritorinės darbo biržos duomenimis, 2014-aisiais dėl darbo kreipėsi 388 iš įkalinimo įstaigos išėję asmenys, 97 jų rado darbą vidutiniškai per 3 mėnesius. Neslepiama, kad teistumą turinčiam žmogui įsidarbinti kur kas sunkiau, nepriklausomai nuo to, kad jis gali turėti daugiau motyvacijos už neturintįjį teistumo. Daugelio nuteistųjų silpnoji vieta – socialinių įgūdžių stoka, tuo tarpu darbdaviai nepasitiki teistumą turinčiais asmenimis, mat bijo nuostolių ir kartais net atsisako priimti tokius žmones pokalbiui.
Vilniaus teritorinės darbo biržos Ukmergės skyriaus darbuotojos prisiminė neseniai įvykusį atvejį, kai vienos įmonės direktorius įdarbino buvusį kalinį, nežinodamas apie jo teistumą. Vėliau darbo biržos specialisto pokalbio su darbdaviu metu šis prisipažino, kad jei būtų žinojęs apie darbuotojo praeitį, nebūtų suteikęs darbo. Tačiau pripažino, kad teistas darbuotojas dirba gerai ir vykdo nurodymus.
Elektrėnų skyriaus atstovai pateikė pavyzdį, kai įmonė įdarbino darbo biržoje registruotą teistą asmenį. Po vienos darbo dienos, apie tai sužinojęs įmonės vadovas, liepė parašyti prašymą dėl išėjimo iš darbo savo noru, nes „tokiems pas mus ne vieta”. 2006-2007 metais Lietuvos darbo biržoje vykdytas projektas „Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų bei užsiregistravusių darbo biržoje, socialinė adaptacija ir integracija į darbo rinką”, kurio metu daugiau kaip 120 žmonių lankė įvairius kursus, ir kuriems įgytos žinios padėjo susirasti darbą ir įsitvirtinti darbo rinkoje. Šiuo metu panašaus pobūdžio projektai nėra planuojami.
Nakvynės namai arba miegas įtampoje
Naujojoje Vilnioje esantys nakvynės namai – viena iš alternatyvų neturinčiam kur miegoti žmogui. Juose du aukštai: pirmajame ankštoje patalpoje yra 60 miegamų vietų, antrasis, kaip juokauja gyventojai, skirtas turčiams, mat už gyvenimą kambaryje keliese tenka mokėti. Pirmasis aukštas skirtas žmonėms, kuriems reikia laikino apnakvindinimo, tačiau esama žmonių, gyvenančių ne vienerius metus. Be asmens tapatybės dokumento ir popieriaus, bylojančio apie deklaruotą gyvenamąją vietą Vilniuje, čia nepateksi.
Antisanitarinėje patalpoje vyrauja nešvaros kvapas, kasdien vyksta konfliktai: užsipuolama dėl higienos nesilaikymo, knarkimo ar nepatikusio žvilgsnio.
Tačiau pastarąjį punktą, esant gerai budėtojo nuotaikai, galima ir apeiti – nors registruota kitame mieste, tačiau nakvynę gauti pavyko. Buvę kaliniai, benamiai, sunkiai besiverčiantieji ir žmonės, turintys psichikos sutrikimų, renkasi prie nakvynės namų durų dar prieš 18 valandą ir privalo juos palikti kitos dienos ryte. Antisanitarinėje patalpoje vyrauja nešvaros kvapas, kasdien vyksta konfliktai: užsipuolama dėl higienos nesilaikymo, knarkimo ar nepatikusio žvilgsnio.
Tokioje socialinės įtampos ir skirtingų žmonių bendruomenėje tai vargiai išvengiama, tačiau atskiroje patalpoje pro kameras aplinką stebintis budėtojas „nepastebi“ muštynių link vedančių pykčių ir svaiginimosi alkoholiu tiesiog lovoje. Pyktį mažina per televizorių leidžiami seni rusiški filmai, pritraukiantys bemaž visus gyventojus, o vakarą vainikuoja vakarienės patiekimas polietileniniuose maišeliuose.
Direktorė pastebi, kad nuteistiesiems socialinių įgūdžių trūksta būtent dėl savarankiškumo nebuvimo, ir tai esą kalinimo sistemos padarinys: žmogus nieko neveikdamas „atsėdi“, po to yra paleidžiamas ir nežino, kaip elgtis.
Kalinimo sistema žlugdo
Kalinių globos draugijos socialinio centro vadovė Milda Bliumenzonienė sako, kad į centrą dažnai kreipiasi tik ką į laisvę išėję žmonės, paprastai neturintys nė laikinos gyvenamosios vietos, tik krūvą problemų. Direktorė pastebi, kad nuteistiesiems socialinių įgūdžių trūksta būtent dėl savarankiškumo nebuvimo, ir tai esą kalinimo sistemos padarinys: žmogus nieko neveikdamas „atsėdi“, po to yra paleidžiamas ir nežino, kaip elgtis.
Dar viena problema – pinigai: žmonės iš įkalinimo įstaigos paleidžiami tuščiomis kišenėmis, o ir tos pačios vienkartinės išmokos tenka laukti. Dėl nuolatinės nežinomybės ir nesugebėjimo prasimanyti pragyvenimui kai kurie nuteistieji nuleidžia rankas ir grįžta ten, iš kur atėję: lengviau kažką pavogti ir nusipirkti pietus nei mėnesį badaujant laukti atsakymo, ar gausi darbą. „Man nesuvokiama, kaip žmogui nuvykti į Darbo biržą ir iš jos, kai jis neturi už ką valgyti“, – sako M. Bliumenzonienė.
