Šiemet Afganistane – 1392-ieji (pagal persų kalendorių). Dažnai sakoma, kad ir Goro išsivystymas tepasiekęs XIV amžių. Bet jo sostinei Čagčaranui šis apibūdinimas nebetinka. Miestas net vidurvasarį pasitinka nebe molio, iš kurio nudrėbti dauguma namų, ir viską dengiančių dulkių spalva, o medžių žaluma. Miestas atgijo – visur pilna žmonių, asfaltuojamose gatvėse pluša darbininkai.
Neatpažįsta miesto
Į Čagčaraną paskutiniams misijos mėnesiams grįžę kariai stebisi, ar pataikė į tą patį miestą, kuriame neseniai vakarais tapdavo taip tamsu, kad ištiesęs ranką nematydavai pirštų, papūtus stipresniam vėjui kildavo debesys dulkių, o lėktuvai leisdavosi ant žvyrkelio.
„Miestas neatpažįstamai pasikeitęs – gatvės apšviestos saulės baterijomis. Oro uosto nepažinsi – buvo dykuma, o dabar išasfaltuotas leidimosi ir pakilimo takas, pastatytas skrydžių stebėjimo bokštas. Vietoj seno stadiono – šiuolaikinis“, – birželio pradžioje savaitraščiui „15min“ pasakojo vienas karys, pirmąkart misijoje buvęs 2009-aisiais.
Lietuviai juokiasi, jog sutemus iškart matyti, kas turi elektrą, o neseniai Čagčaranas vakarais paskęsdavo neįžvelgiamoje tamsoje. Anksčiau gyvenamieji namai stovėjo atokiau nuo bazės, dabar kyla prie lietuvių – žmonės įsitikinę, kad čia saugiausia.
Tarnybos draugui pritarė Virginija Jurkutė – dėl elektros ir vandens tiekimo gyvenimas stipriai pasikeitė. Žmonės turi daugiau veiklos, auga jų pajamos, jie geriau gyvena. Randasi vis daugiau mokyklų. „Žmonės supranta, kas yra pasaulis, aktyviau naudojasi internetu. Anksčiau tik vienas kitas telefoną turėjo, o dabar net vaikai su jais laksto“, – stebėjosi mergina.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Virginija Jurkutė |
Anot karės, afganistaniečiai imlūs technologijoms. Komunikacijos departamente ryšių įranga esą ne prastesnė nei naudojama lietuvių. Pareigūnai vis atveža technikos paremontuoti – vadinasi, anot V.Jurkutės, ją naudoja. Merginą nustebino ir sykį matyta moteris už vairo – Afganistane toks vaizdas yra retenybė.
Kariai laikosi taisyklės patiems neužsiimti jokiais statybos ar rekonstrukcijos darbais – pasimokę iš ankstesnės patirties, juos patiki afganistaniečiams, kurie labiau vertina ne svetimšalių, o savo darbo rezultatą.
Nebuvo nė metro asfalto
Nuo 2005-ųjų, kai pradėjo veikti Provincijos atkūrimo grupė (PAG), buvo aišku, kad lietuvių misija bus ne tik karinė – užtikrinti saugumą, bet ir civilinė – padėti atkurti atokųjį Gorą.
90 proc. provincijos sudaro kalnai. Nedideli kaimeliai žiemą tampa nepasiekiami. Sniegas, išsilaikantis iki vasaros, užblokuoja daugelį tarpukalnių ir kelių, užtat pavasarį tirpdamas ir gaivindamas žemę užtvindo namus, o kai kuriuos, pastatytus iš molio ir be pamatų, visai nuplauna. Vos daugiau nei dešimtadalis kelių įveikiami mašinomis, dar pusė išvažiuojami, jei netrukdo sniegas ar lietus.
Neseniai 2,4 km aukštyje esančią provincijos sostinę Čagčaraną sniegas atkirsdavo nuo pasaulio. Oro uosto takas – 1800 m ilgio žvyrkelis – apsnigtas ir apledėjęs tapdavo netinkamas leistis lėktuvams. Net geru oru jis tikdavo tik mažiems ir vidutinio dydžio orlaiviams.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Čagčaranas |
Prieš dvejus metus prasidėjo oro uosto statyba. Darbų biudžetas sudarė daugiau nei 20 mln. JAV dolerių, didžiumą skyrė Azijos plėtros bankas ir USAID (JAV tarptautinė plėtros agentūra). Už mūsų šalies pinigus buvo parengtas projektas. Simbolinę dieną – 2011-ųjų rugsėjo 11-ąją – atidarytas atnaujintas oro uostas, tikimasi, ne tik paskatins žmonių judėjimą, bet ir padės vystytis provincijai, visų pirma vietos verslui.
Vietoj suplanuotos 5 cm storio asfalto dangos, tinkamos Lietuvos karinių oro pajėgų „Spartan“, buvo paklota 13 cm danga, ant kurios bet kuriuo metų laiku gali leistis amerikiečių transporto lėktuvai C–17 ir kiti sunkesni orlaiviai. Taką jau dukart išbandė didžiausias iki tol ten tūpęs lėktuvas – C17 „Boeing Globemaster III“.
Prieš keletą metų visoje provincijoje nebuvo nė metro asfalto. Lietuvos iniciatyva buvo pradėtos asfaltuoti gatvės. Planuota nutiesti 2,2 km gatvių, bet Japonija skyrė pinigų dar 12 km.
Atnešė šviesą
Gore, plotu lygiame dviem trečdaliams Lietuvos, gyvena apie 640 tūkst. žmonių, daugiausiai tadžikų, apie 40 proc. – hazarų, vos keli procentai – Afganistane daugumą sudarančių puštūnų. Vasaromis atklysta iki 170 tūkst. klajoklių kučių.
Dauguma žmonių įsikūrę kaimuose ir yra priklausomi nuo primityvaus žemės ūkio: augina kviečius, miežius, bulves, žirnius, avis, ožkas, arklius, asilus, kupranugarius, paukščius, o anksčiau kai kurie – ir aguonas. Nors laukuose matyti senutėlių traktoriukų, daugiausiai ariama gyvuliais. Galvijų produktyvumas menkas – iš karvės primelžiama 3–5 l pieno.
Lietuviai padėjo afganistaniečiams plėtoti žemdirbystę ir gyvulininkystę: tyrė dirvožemį, rengė mokymus vietos ūkininkams, studentams, ir kitiems specialistams, Čagčarano žemės ūkio mokyklai padovanota žemės ūkio technikos, vandens siurblių, sėklų ir veterinarijos priemonių. Lietuvių pastangomis paskiepyta per 60 tūkst. galvijų. Viename ūkyje planuojama įrengti parodomąjį sūrių gamybos cechą.
Mums teko net Afganistano mastais skurdi ir menkai išsivysčiusi provincija. Vidutinės vieno gyventojo pajamos per metus tesiekė 60 JAV dolerių, nedarbo lygis – per 65 proc. Dalis žmonių duonai užsidirbdavo iš austų ir rištų kilimų, skarų bei juvelyrikos, o dabar vis daugiau užsiima prekyba.
Prieš dešimtmetį vos 1 proc. gyventojų naudojosi saugiomis išvietėmis, beveik niekas neturėjo mums įprastų klozetų, o dauguma naudodavosi duobėmis arba bėgdavo į krūmus. Vandenį žmonės semdavo iš šulinių ir šaltinių arba įsipildavo iš viešų kolonėlių. Net prieš penkerius metus elektrą gamindavo dyzeliniai generatoriai, o Čagčarane keletą valandų per dieną elektra buvo tiekiama centralizuotai.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Išasfaltuota pagrindinė Čagčarano gatvė |
Lietuviai tikrąja to žodžio prasme atnešė šviesą į Gorą – finansavo trijų mažųjų hidroelektrinių statybą. Joms skirta po 86–100 tūkst. litų. Čagčarane irgi tapo šviesiau – pradėjus asfaltuoti gatves, amerikiečiai skyrė pinigų žibintams ir saulės baterijoms. Įrengus apšvietimą, žmonės vakarais rinkdavosi aplink ir laukdavo, kol žibintai užsidegs.
Vaikai tebesimoko lauke
Keturi iš penkių provincijos gyventojų yra neraštingi, ypač moterys. Prieš keletą metų čia veikė 385 pradinės ir vidurinės mokyklos, kuriose dirbo apie 2 tūkst. mokytojų (tik 5 proc. iš jų buvo moterys – tai lemia menkesnį moterų išsilavinimą, nes konservatyvioje islamo šalyje nepriimtina, kad mergaites mokytų vyrai). Mokyklas lankė tik trečdalis 6–13 metų vaikų, daugeliui iki mokyklos tekdavo keliauti toliau nei 5 km.
Dabar mokyklų, PAG–17 viešųjų ryšių karininko kapitono Ainaro Jonaičio teigimu, – apie 700, jose mokosi 20 tūkst. vaikų. Lietuvai ir Japonijai skyrus pinigų, buvo pastatytos dvi dešimtys mokyklų, kai kurios mokyklos rekonstruotos ar sulaukė kitokios paramos, pavyzdžiui, stalų, o Čagčarano mokytojų rengimo koledžas – kompiuterių, spausdintuvų ir generatorių, čia pradėti rengti kompiuterinio raštingumo kursai. Prieš trejus metus Goro vaikai sulaukė neįprastos dovanos – 1,5 tūkst. porų kojinių, kurias mezgė ir Panevėžio pataisos namuose kalinčios moterys.
Tiesa, daugelis iki šiol priversti mokytis palapinėse ar po atviru dangumi, įsitaisę ant kilimo. Mokyklos veikia tik šiltuoju metu – mokslo metai prasideda po persų Naujųjų metų – kovo 21-osios, ir tęsiasi iki pirmo sniego. Didžiausia problema – visiems mokiniams neužtenka kvalifikuotų mokytojų.
Prieš penkerius metus Čagčarane buvo atidaryta pirma viešoji biblioteka, kuriai 3 tūkst. knygų, baldų ir kompiuterių parūpino Lietuva.
O pernai lapkritį mieste atsirado vaikų namai. Jų statybai Lietuva skyrė 1,288 mln. litų, pinigų rado ir Afganistano vyriausybė. Dabar čia gyvena apie 200 berniukų, dienomis ateina ir būrys mergaičių – jos čia mokosi ir valgo, bet gyvena pas giminaičius. Vienam vaikui skiriama iki 2 dolerių per dieną. Aplankyti lietuvių mažieji į klausimus atsakinėjo nedrąsiai – dar nesimoko anglų kalbos, todėl drovėjosi bendrauti su užsieniečiai, tačiau atvirai pasakojo, kodėl atsidūrė vaikų namuose, pavyzdžiui, žuvus tėčiui.
Gaivina sveikatos apsaugą
Vienas matomiausių pokyčių – Čagčarano ligoninės rekonstrukcija. Kai 2009-aisiais joje teko lankytis pirmą kartą, radome pacientų, antra tiek nuo ligonių nesiskiriančių lankytojų, aptrupėjusias sienas, balas ant grindų – šlapia, vadinasi, švaru, – ir beveik jokios medicinos įrangos. Vidutinė gyvenimo trukmė tesiekė 43 metus, kas penktas vaikas mirdavo nesulaukęs penkerių. Kai kurie tėvai mažyliams iki šio gimtadienio net vardų neduodavo.
2,25 mln. litų skyrusi Lietuva parengė rekonstrukcijos galimybių studiją ir techninį projektą. Graikija dar prieš krizę suspėjo pervesti 0,5 mln. eurų, vėliau 7,56 mln. dolerių atseikėjo Japonija. Ne tik buvo atnaujinta senoji ligoninė – už japonų pinigus iškils dar du triaukščiai pastatai, bus įrengtas priimamasis. JT projektų agentūra (UNOPS) pastatė vandens bokštą, kliniką, skalbyklą, renovavo vandentiekio ir nuotėkio sistemas.
PAG medikai 2005-aisiais ėmė bendradarbiauti su Čagčarano ligonine, kuri stokojo tiek įrangos, tiek kvalifikuoto personalo. Tuomet provincijoje veikė tik ši ligoninė ir 15 sveikatos centrų, dirbo 6 gydytojai ir 35 slaugytojai (perpus mažiau nei pora metų anksčiau – 13 ir 78). Lietuviai padėjo ligoninėje sutvarkyti elektros instaliaciją, sutaisyti operacinę įrangą, surengė įvairius kursus, pavyzdžiui, atokiuose kaimuose dirbančioms akušerėms ir pribuvėjoms.
Bet provincijoje iki šiol nėra nė vienos gydytojos moters, todėl sveikatos apsauga gyventojoms beveik neprieinama, nes moterims kreiptis į gydytojus vyrus čia nepriimtina. Trūksta ir sveikatos priežiūros įstaigų ne sostinėje, nors jų pastaraisiais metais padaugėjo, pradėjo veikti ir privačios klinikos.
Prieš mėnesį Čagčarano ligoninėje pradėtas Lietuvos finansuojamas projektas, kurio metu slaugos pradmenų, akušerijos, pediatrijos ir pooperacinės priežiūros išmoks 25 specialistai, įskaitant tris moteris.
Dosniausi – japonai
Lietuva, didžiumą pinigų skyrus Europos Komisijai, pastatė prokuratūrą, renovavo apeliacinį teismą, mokė teisėjus ir policijos pareigūnus. 2006-aisiais pradėjo statyti parką, kurį vėliau parėmė amerikiečiai. Jis anksčiau buvo vadinamas Lietuvos parku, dabar – Moterų arba Šeimos, nes čia įrengta spalvinga vaikų žaidimų aikštelė, taigi traukia mamas su vaikais.
Pernai rugsėjį Čagčarane pradėjo veikti pirmasis prekybos centras, kurio statybai per 300 tūkst. JAV dolerių skyrė Japonija. Tame pačiame pastate įsikūrė ir savivaldybė, mero biuras bei moterų šura, kur sprendžiami joms aktualūs klausimai. Antra tiek ši šalis atseikėjo pirmam moterų bendrabučiui, kuriame gali apsistoti kvalifikaciją keliančios vietos mokytojos ir įvairiuose renginiuose bei profesinio rengimo kursuose dalyvaujančios moterys.
Japonija, keturis savo žmones į Čagčaraną (pirmą PAG iš visų, veikiančių Afganistane) nusiuntusi 2009-aisiais, buvo bene dosniausia donorė, dabar yra pagrindinė kelio Kabulas–Čagčaranas–Heratas tiesimo finansuotoja.
„Paliekame viltį ir tikėjimą“
 |
| Gintaras Bagdonas |
Gintaras Bagdonas, Lietuvos Specialiosios misijos Afganistane vadovas
„Išvesdami karius paliekame viltį ir tikėjimą. Kitokius – savarankiškus žmones, kurie kitaip elgiasi ir gyvena kitokiame pasaulyje. Čia – dar ne Šveicarija, bet jie gebės savimi pasirūpinti. Lietuva daug pinigų neturi, todėl investavome į žmones: stiprinome valstybės tarnautojų, ligoninės darbuotojų gebėjimus. Paramą skirsime ir toliau, jei Afganistanas atliks namų darbus ir vykdys savo įsipareigojimus – kovos su korupcija, surengs skaidrius prezidento rinkimus, gerbs žmogaus teises.“
Paramos – už 16,7 mln. litų
Užsienio reikalų ministerija Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis 2006–2012 m. finansavo 204 projektus Afganistane už 16,7 mln. litų. Daugiausiai paramos sulaukė socialinė apsauga ir tvari plėtra, kiek mažiau – gero valdymo ir įstatymo viršenybės sritis, švietimas, kultūros paveldo apsauga.
