Su benamiais ir sunkiai besiverčiančiais asmenimis dirbanti Sigita spėja, jog tokie žmonės vis dažniau įsidarbina dėl kelių priežasčių, pirmiausiai – pokyčių darbo rinkoje. „Manau, vienas svarbiausių faktorių yra tas, jog trūksta darbuotojų, daug žmonių emigravę, darbingo amžiaus žmonių mažėja, taigi verslas yra priverstas ieškoti sprendimų – tose žmonių grupėse, kuriose anksčiau galbūt neieškodavo“, – sako ji.
Specialistės teigimu, daugėja atvejų, kai į juos kreipiasi patys darbdaviai, klausdami, ar yra žmonių, kurie norėtų įsidarbinti. Neretai asmenys iš socialiai jautrių grupių įdarbinami statybos ar valymo sektoriuose.
Atsiranda ir vis sąmoningesnių verslo atstovų, kurie tiesiog linkę labiau investuoti į darbuotoją.
Be abejo, atsiranda ir vis sąmoningesnių verslo atstovų, kurie tiesiog linkę labiau investuoti į darbuotoją. „Ši tendencija galbūt ryškiausia įdarbinant neįgaliuosius, kuriems reikia pritaikyti darbo vietas ar atrasti tinkamiausias darbo funkcijas“, – teigia „Caritas“ atstovė.
Didesnę iniciatyvą ji pastebi ir iš pačių žmonių, esančių socialinės rizikos grupėse. „Buvo laikas, kai apskritai apie socialines paslaugas žmonės mažai žinojo, taigi ir nesikreipdavo. Dabar žinomumas didėja ir patys žmonės kreipiasi, ieško, gauna pagalbos – tai neišvengiamai keičia situaciją“, – įžvelgia su atskirtųjų integracija dirbanti specialistė.
Gerai atlikti darbą gyvenamoji vieta netrukdo
Kita vertus, S. Urbonaitė priduria, kad problemų vis dar išlieka.
„Tiek darbdaviai ne visad būna pasiruošę, tiek mūsų klientai ne visad yra savarankiški darbo rinkoje, pritrūksta įgūdžių, patirties. Jiems reikia laiko įgūdžiams atnaujinti, o darbdaviui – tam tikrų laiko, finansinių ar kitų investicijų į žmogų, taigi vyksta abipusis procesas“, – sako pašnekovė.
Pasak jos, darbdaviams reikėtų nežiūrėti į tokius žmones pernelyg įtariai, su išankstiniu nepasitikėjimu. „Be abejo, gali iškilti sunkumų, tačiau turime ir istorijų, kai darbdavys net nenutuokė, jog darbuotojas yra benamis ir gyvena mūsų namuose. To ir neįmanoma žinoti, jei žmogus nepasisako – jokie išoriniai bruožai ir, kaip rodo patirtis, kompetencijos darbe to neišduoda“, – teigia S.Urbonaitė.
Išankstines neigiamas darbdavių nuostatas laužyti siekiama ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kampanijos „Lygink rūbus, ne žmones“ metu, šios iniciatyvos tikslas – visuomenės ir darbdavių nuostatų keitimas parodant, jog darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis.
Kai žinojimas padeda
Pasak S. Urbonaitės, pasitaiko ir gerųjų pavyzdžių, kuomet darbdavys žino, jog darbuotojas gyvena laikinuosiuose namuose ir su jais bendradarbiauja. „Pavyzdžiui, darbuotojas ima vėluoti į darbą, darbdavys susisiekia su mumis pasitarti ir paaiškėja, kad žmogus tiesiog neturi žadintuvo ir keliasi kartu su savo kaimynais. Taigi tokia problema tikrai nesunkiai išsprendžiama“, – patirtimi dalijasi „Caritas“ darbuotoja.
Pašnekovė taip pat prisiminė situaciją, kai benamis neįgalusis įsidarbino ir informavo darbdavį, jog laikinuosiuose namuose yra išleidimo ir įleidimo laikai. „Taigi darbdavys paskyrė žmogui tokią pamainą, kad jam būtų patogu ir laiku atvykti į darbą, ir grįžti į namus nepažeidžiant mūsų taisyklių“, – pasakoja ji.
Ką svarbu žinoti darbdaviui?
Pasak specialistės, tai priklauso nuo konkretaus įdarbinamo žmogaus. „Turintiems fizinę negalią žmonėms labiausiai reikia fizinės aplinkos pritaikymo, kad žmogus galėtų laisvai judėti ir jam būtų patogu. Turintiems proto negalią – atsižvelgti į tai, kokias funkcijas žmogui patikėti, kad jos nebūtų per sudėtingos, bet ir ne per lengvos, jei žmogus gali atlikti daugiau“,– pataria specialistė.
Žmogui reikia laiko „įsivažiuoti“.
Pasak jos, grįžusieji iš įkalinimo įstaigų ar benamiai paprastai nereikalauja jokių finansinių investicijų, tačiau labiausiai tikisi supratimo, kad žmogui reikia laiko „įsivažiuoti“. „Noriu pabrėžti, kad toli gražu ne kiekvienas atvejis yra kažkoks „probleminis“, tokių būna vienetai, ir paprastai žmonės patys puikiai viską žino ir supranta, jiems reikia tik daugiau laiko ir pasitikėjimo“,– sako ji.
Pašnekovė pasakoja, kad gyvenimiški pokyčiai neaplenkia ir asmenų iš socialiai jautrių grupių, kuomet dėl įvairių priežasčių darbovietę tenka palikti. Nepaisant to, įgyta patirtis ir pasitikėjimas leidžia nepalūžti ir toliau kabintis į gyvenimą. „Mūsų patirtis rodo, kad žmogui pakanka bent kartą įsidarbinti ir kelis mėnesius padirbėti – ir jis jau labiau pasitiki savimi, o jei darbo netenka, nenusivilia – kitą kartą jo ieško ir randa lengviau“, – tikina S.Urbonaitė.