Nei miesto valdžia, nei Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ valdomos KTE vadovai nerodo noro kalbėtis ir tartis, kaip sutvarkyti Kauno šilumos ūkį. Meras Andrius Kupčinskas kiekviena proga pabrėžia, kad „Gazprom“ per beveik dešimt metų taip ir neinvestavo 400 mln. Lt, kaip yra įsipareigojęs pagal 2003 m. pasirašytą sutartį, o KTE generalinis direktorius Antanas Pranculis atsikerta, kad toks vienos pastraipos ištraukimas iš sutarties yra populizmas, nes nuo to laiko daug kas pasikeitė ir šiuo metu nėra prasmės investuoti tiek pinigų.
Energetikos ekspertas Jurgis Vilemas įspėja – sprendimus vis tiek anksčiau ar vėliau teks priimti. Jei bus delsiama, labiausiai nukentės gyventojai, nes nuo 2016 m. žymiai padidės atmosferos taršos mokesčiai, o dėl to brangtų ir miestui tiekiama šiluma.
Padėtis tapo dar miglotesnė praėjusią savaitę Rusijos spaudoje pasirodžius pranešimams, esą „Gazprom“ ketina parduoti KTE. Tiesa, Kauno politikų tvirtinimu, elektrinės parduoti rusai negali, nes sutartis galioja iki 2018 m., o prisiimti įsipareigojimai iki šiol nėra įvykdyti. A.Pranculis šios informacijos negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti: „Kokius nurodymus akcininkai duoda, tokius ir vykdome. Kol kas jokios informacijos apie pardavimą neturime“.
Visi „15min“ pašnekovai ramina kauniečius – šilumos miestas tikrai nepritrūks, tačiau kiek už ją mokėsime?
Būtina veikti skubiai
„Atitikti 2016 m. įsigaliosiančius naujus ES taršos reikalavimus yra keli variantai: arba statyti brangius azoto oksidus „išgaudančius“ įrenginius, tačiau tai komerciškai nepasimoka, arba statyti kombinuoto ciklo termofikacinę elektrinę, kokia veikia Panevėžyje. Dar vienas variantas, kurį bando įgyvendinti Vilnius, yra pereiti prie biokuro katilinių, rekonstruojant esamas jėgaines. Tačiau šis kelias yra rizikingas, nes, padidėjus paklausai, pabrangtų biokuras. Yra paskaičiuota, kad biokurą verta pirkti tik 60 km spinduliu. Šis šildymo būdas tinka mažesniems miestams“, – svarsto akademikas J.Vilemas.
Jo teigimu, Kaunas niekur nepabėgs nuo gamtinėmis dujomis gaminamos šilumos termofikacinėje elektrinėje – dideliam miestui reikalingas galingas šilumos šaltinis. Mažesnės elektrinės, pavyzdžiui, planuojama statyti biokuro elektrinė Petrašiūnuose, galėtų gaminti šiltuoju metų laiku reikalingą šilumą vandens pašildymui. Tuomet vasarą termofikacinės elektrinės būtų galima visai neeksploatuoti.
J.Vilemas įsitikinęs, kad, anksčiau ar vėliau, nors visuomenė ir priešinasi, bus neišvengiamai pastatyta ir atliekas deginanti elektrinė.
„Iki 2016 m. likę ketveri metai – labai mažai. Nes (termofikacinės elektrinės modernizavimo, – red. past.) projekto paruošimas, suderinimas užtruks porą metų, o statybai lieka tik dveji metai. Viskas stringa politiniame lygmenyje“, – sako J.Vilemas. Jo skaičiavimu, kombinuoto ciklo termofikacinė elektrinė preliminariai kainuotų apie 100 mln. JAV dolerių (268 mln. Lt).
Nori keisti sutartį
KTE vadovo A.Pranculio tikinimu, naujo elektrinės bloko statyti nebūtina. Renovavus KTE, ji atitiktų naujus ES taršos reikalavimus. Per maždaug dvejus metus atlikti darbai kainuotų apie 100 mln. Lt.
„Mes ruošiamės elektrinės modernizavimui – projektas ruošiamas, ekspertai analizuoja padėtį, kalbame apie šildymo katilų, garo katilų rekonstrukciją, tačiau miestas negali pasakyti, ko jam reikia. Jei nebūtų politikų, su „Kauno energija“ tikrai rastume bendrą kalbą. Didieji miestai – Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Klaipėda – be dujinio kuro išsiversti negali“, – tvirtina A.Pranculis.
Dar daugiau miglos, sprendžiant KTE ateitį, sukėlė ir Energetikos ministerijos teiginiai, esą Kaunui tokio didelio elektros energijos gamintojo nereikia, kad KTE turėtų gaminti tik šilumą.
„Mes turime keturis vandens šildymo katilus, tik reikia pertvarkyti degiklius. Tačiau tam reikia pasirašyti aktualią sutarties redakciją. „Gazprom“ niekada nežadėjo miestui atiduoti 400 mln. Lt, o jei investuotų, tai investuotų į savo įrenginius. Meras ištraukia iš visos sutarties vieną pastraipą ir ją cituoja, tačiau pagrindinis sutarties dalykas – šilumos tiekimo miestui užtikrinimas. Tų 400 mln. Lt dabar nereikia“, – teigia A.Pranculis.
Skatins konkurenciją
Energetikos ekspertas, „Kauno energijos“ valdybos narys Ramūnas Gatautis viliasi, kad, nepriklausomai nuo to, kaip susiklostys KTE likimas, padėtis miesto šilumos ūkyje pagerės patvirtinus dabar rengiamas nepriklausomų šilumos gamintojų prisijungimo prie miesto šilumos tinklo taisykles.
„Iš esmės per 30 metų techniškai Kauno šildymo sistema nepasikeitė. Yra vienas didelis įrenginys, gaminantis šilumą, yra vamzdynas, yra vartotojai. Pernai miesto taryba pasitvirtino energetikos strategines gaires, kurių esmė – turi būti bent trys skirtingi šilumos gamintojai, naudojantys skirtingas kuro rūšis – dujas, biokurą, atliekas. O tada jau būtų galima pradėti kalbėti apie konkurenciją, kuri verčia mažinti šilumos kainą bei gerinti paslaugų kokybę. Jokia Kainų komisija to suvaldyti negali“, – sako R.Gatautis. „Kauno energija“ yra gavusi apie dešimt paraiškų prisijungti prie Kauno šilumos tinklo.
Tačiau, energetikos ekspertų svarstymu, didelės konkurencijos tarp šilumos gamintojų Kaune negali būti, nes pelningai dirbti įstengs tik keli. J.Vilemas taip pat pabrėžia, kad, siekiant per pusę sumažinti sąskaitas už šildymą, nederėtų susikoncentruoti tik į šilumos gamintojus ir tiekėjus. Apie pusę šilumos senuose sovietiniuose daugiabučiuose išeina pro nesandarias sienas ir stogus.
„Šilumos vartotojas gyvena „kiaurame“ name, kurį pašildyti reikia daug energijos, o jis algą gauna mažą, yra neturtingas. Iš čia visas skandalas ir kyla. Kol nebus išspręsta ši problema, tol niekas nesikeis. Jei pavyks 5 proc. sumažinti vartotojo gaunamas sąskaitas už šildymą – tai esmės nekeičia, būtina jas sumažinti dvigubai. O tam reikia, kad pašildyti butą užtektų dvigubai mažiau energijos. Politikai linkę kaltinti šilumos tiekėjus, nes tai aiškiausiai matomas atpirkimo ožys, tačiau nieko nedarė, kad išspręstų sovietinių daugiabučių namų problemą. “, – teigia J.Vilemas.
