Su L.Švecu susitikę Rygoje, Baltijos keliui skirtoje konferencijoje, šnekučiuojamės ir lietuviškai. 2017-aisiais jo knyga „Perestroika, Baltijos respublikos ir Čekoslovakija 1988–1991 metais“ buvo išleista ir lietuvių kalba.
L.Švecas tikina, kad pradiniame kovos už nepriklausomybę etape Baltijos šalių revoliucijos variklis buvo Estija, tačiau nuo 1989-ųjų juo tapo Lietuva.
Pasak istoriko, slaptuosius KGB archyvus svarbu atverti ir dabar, po nepriklausomybės atkūrimo praėjus beveik 30-iai metų.
Nustebino taikus mitingas Lietuvoje
– Kokie ryšiai Sovietų Sąjungos gyvavimo metais siejo Čekoslovakiją ir Baltijos šalis?
– 1989 metais Čekoslovakiją informacija iš Baltijos šalių pasiekdavo dviem linijomis. Pirmoji buvo oficiali, komunistinė: „Pravda“ ir TASS kritikavo Baltijos šalis, jų Liaudies frontus.
Pamenu, oficialus Čekoslovakijos komunistų partijos laikraštis „Rude pravo“ kėlė klausimą: kaip tai įmanoma, kad lietuvių atstovas Stokholme apibūdino Lietuvos egzistenciją Sovietų Sąjungoje kaip okupaciją? Čekoslovakijos visuomenę, kuri neturėjo daug informacijos apie Baltijos šalis, tai šokiravo.
Kita vertus, turėjome radijo transliacijas. BBC, „Amerikos balsas“, „Laisvosios Europos radijas“ apie įvykius Baltijos šalyse informavo objektyviau. Įvykiai šiose šalyse atkreipė čekoslovakų disidentų dėmesį, todėl jie užmezgė tiesioginį kontaktą su intelektualais: estų rašytoju Arvo Valtonu ir lietuvių rašytoju, vertėju Almiu Grybausku.
Grybauskas tarpininkavo į Lietuvą pakviečiant Vaclavui Havelui artimą čekoslovakų disidentą Aleksandrą Vondrą. Po vizito 1988-ųjų rugpjūtį jis pogrindiniame žurnale rašė esąs labai nustebęs, nes bendravo su disidentais, dalyvavo demonstracijoje, kurios nemalšino policija. Tai buvo kontrastas to meto stagnacijai Čekoslovakijoje.
– Ar Baltijos kelias įkvėpė čekoslovakus priešintis režimui?
– Baltijos kelias į nepriklausomybę turėjo netiesioginę įtaką čekoslovakams, tačiau nenoriu jos pervertinti. Čekoslovakijos visuomenei didesnę įtaką darė įvykiai Lenkijoje, Vengrijoje ir Rytų Vokietijoje.
O ir vengrai 1989 metais tiesiogiai dalyvavo Prahoje vykusioje demonstracijoje, skirtoje paminėti 20-ąsias Jano Palacho susideginimo metines.
V.Havelo mirtis – praradimas Europai
– Kiek svarbi Vaclavo Havelo įtaka keliant Baltijos šalių nepriklausomybės klausimą tarptautiniu mastu?
– Kai Havelas 1989 metų sausį buvo įkalintas, Baltijos šalys su juo solidarizavosi: Liaudies frontai, dailininkų ir rašytojų sąjungos kreipėsi į Čekoslovakijos vyriausybę, kad Havelas būtų išlaisvintas.
Gegužę, vos paleistas iš kalėjimo, Havelas ir organizacija „Chartija 77” nusiuntė atvirą laišką Vokietijos kancleriui Helmutui Kohliui: jame buvo rašoma apie Baltijos šalių teisę į nepriklausomybę, tautų apsisprendimo teisę.
Čekoslovakijos prezidentu išrinktas Havelas tęsė savo politiką. Žinoma, yra skirtumas tarp principų politikos ir realpolitik. Vis dėlto, jis 1990-ųjų pavasarį bandė tarpininkauti Vilniaus ir Maskvos konflikte.
Havelas pakvietė Vytautą Landsbergį ir Michailą Gorbačiovą į Prahą derėtis. Gorbačiovas į kvietimą visai neatsakė. Įsivaizduokite, ką jam tai reiškė: buvusi satelitinė, visiškai lojali Maskvai valstybė išdrįso pakviesti spręsti tai, ką Maskva laikė vidiniu SSRS klausimu.
Tais metais tik Vytautas Landsbergis atvyko į Prahą. Tai buvo jo pirmas valstybinis vizitas einant Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas.
– O kuo Čekijai svarbus Vaclavo Havelo palikimas?
– Labai svarbus. Manau, kad tik dabar suvokiame, kokią asmenybę praradome jam mirus. Havelas buvo svarbus ne tik čekams, bet ir Europai. Paskutinis jo darbas, likus labai nedaug laiko iki mirties, buvo protestas prieš Vokietijos leidėjų sąjungos planus įteikti apdovanojimą Vladimirui Putinui. Jo protestas buvo sėkmingas – Putinas negavo nieko.
Havelo palikimas svarbus ir mūsų politikai, kuri, panašu, šiuo metu yra gilioje krizėje. Turime prezidentą, vykdantį Rusijai ir Kinijai draugišką politiką, premjerą – buvusį slaptos komunistų policijos agentą, kuris kaltinamas korupcija įsisavinant Europos Sąjungos paramą.
Šiandien Čekijoje niekas neturi tokio autoriteto, kokį turėjo Vaclavas Havelas. Jo įpėdiniai, ypač Vaclavas Klausas ir Milošas Zemanas, nepasiekė tokio moralinio lygmens ir politinės reikšmės.
– Egzistuoja populiarus mitas, kad džinsai ir roko muzika padėjo sugriauti Sovietų Sąjungą. Kuo rokas buvo svarbus čekoslovakų pasipriešinimui?
– Rokas ir pasipriešinimas buvo tiesiogiai susiję, nes „Chartija 77“ buvo įkurta kaip atsakymas į pogrindžiui priklausiusių roko muzikantų puolimą – jie buvo apkaltinti chuliganizmu ir panašiais dalykais.
Vaclavas Havelas, beje, apsilankęs JAV 1968 metais, tapo pirmuoju, į Čekoslovakiją parvežusiu „Velvet Underground” vinilinę plokštelę.
Rokas buvo taikaus jaunų žmonių pasipriešinimo prieš komunistinį režimą ženklas. Roko muzika buvo neutrali, neturėjo nieko bendro su politika, tačiau komunistinis režimas netoleravo visko, kas atėjo iš Vakarų.
Lietuva – Baltijos revoliucijos variklis
– Knygoje rašote, kad pirmajame kovos už nepriklausomybę etape Lietuva šiek tiek atsiliko nuo Estijos ir Latvijos. Kokios to priežastys?
– 1988 metais Estija buvo Baltijos šalių revoliucijos variklis, tiesa, tai buvo susiję su ekonominio suvereniteto projektu SSRS rėmuose.
1989-ųjų pabaigoje tuo varikliu tapo Lietuva. Tų metų gruodį Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo SSRS Komunistų partijos. 1989-ųjų pabaigoje Lietuvos Aukščiausioji Taryba sunaikino Komunistų partijos monopolį: pirmuosiuose pusiau laisvuose rinkimuose nugalėjo Sąjūdis, o Vytautas Landsbergis tapo pirmuoju SSRS ne komunistu valstybės vadovu.
To priežastis – etninė šalies struktūra, dėl jos procesas Latvijoje ir Estijoje buvo lėtesnis. Be to, Estijos ir Latvijos Liaudies frontai neturėjo tiek įtakos kiek Sąjūdis.
– Profesorius Vytautas Landsbergis Lietuvoje vertinamas ne vien teigiamai. Kaip jo indėlį į nepriklausomybės atkūrimą vertinate jūs?
– Tai – intelektualų problema. Vaclavas Havelas taip pat tapo nepopuliarus tam tikroje visuomenės dalyje – tarp buvusių nomenklatūrininkų.
Havelas ir Landsbergis nuspėjo ateitį. Jų palikimas reikšmingas todėl, kad jie vedė šalis į ateitį. Žinoma, tai – procesas, kuris ne visiems gyventojams yra tik pozityvus.
– Kuo svarbus Čekijai buvo slaptosios komunistų policijos StB archyvų atvėrimas? Ar Lietuva turėtų tai padaryti net ir praėjus 30-iai metų?
– Taip, tai svarbu. Čekija atvėrė archyvus, tačiau ne visi buvo prieinami visuomenei. Tačiau problema ta, kad sąrašuose atsidūrė ir tie, kurie su StB nebendradarbiavo.
O daug užkietėjusių komunistų bylų nebuvo, nors jie priklausė nomenklatūrai ir buvo atsakingi už totalitarinės sistemos egzistavimą.
Labai svarbu atverti archyvus, net ir po 30-ies metų.
