D.Žižys teigia besidžiaugiantis, kad atsirado Nepriklausomybės Akto originalas.
„Jo buvo ieškoma ne ten, kur Aktą rado L. Mažylis. Pasaulinėje archyvinėje praktikoje dokumentai paprastai nėra perduodami vienos valstybės kitai. Perduodamos nebent kopijos, skaitmeniniai variantai. Šis atvejis – gana išimtinis, galbūt tarpvalstybinis susitarimas galėtų leisti, kad jis sugrįžtų į Lietuvą“, – tikina pašnekovas.
D. Žižys sako, kad Vokietijos archyvų įstatymas taip pat mini, kad archyvai neperduodami: „Tačiau visada galima rasti išimtį. Tikiuosi, kad Aktas paklius į Lietuvą. Jį galima gauti su lydinčiais dokumentais. Kartais tokie dokumentai atvežami į parodas ir pan. Tokių atvejų yra buvę. Mes jį pamatysime. Gal ne tiek svarbu, kad turėsime jį fiziškai čia, Lietuvoje. Nors pats apie tai svajoju.“
Kaip tvirtina D. Žižys, Akto suradimas – stebuklas. „L. Mažylis atsidūrė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Tas dokumentas ne visada buvo Vokietijos archyve, jis keliavo po pasaulį, tačiau jo paieškų ratas susiaurėjo tiek, kad pagaliau buvo rastas“, – aiškina specialistas.
Anot D. Žižio, kiti istorikai nesėdėjo sudėję rankų: „Istorikai turi savo tyrimų kryptį. Nebuvo taip, kad visi pultų ieškoti Akto. Dauguma buvo praradę viltį, visi požymiai rodė, kad jo nebuvo.“
Neabejoja, kad tai – originalas
Neabejotina, kad tai – vienas originalų, pasirašytas signatarų, sako Rimantas Miknys.
Kaip teigia jis, šiuo atveju tai originalas, skirtas Vokietijos valdžiai: „Žinoma, turėtų būti padaryta ekspertizė, kad neliktų galimybių interpretuoti, aiškinti ir kurti visokių mistikų. Tai reikia padaryti. Turi būti atlikti kaligrafijos, popieriaus chemijos tyrimai ir pan. Tačiau žvelgiant į šią situaciją, neabejoju, kad tai – originalas.“
Anot R. Miknio, Vokietijos specialistais pasitikėti galima. „Jie turi technologines galimybes, bet jų yra ir Lietuvoje. Yra ir prietaisai, ir specialistai. Tačiau galima paprašyti, kad Vokietija atliktų patvirtinimą“, – teigia pašnekovas.
R. Miknio nuomone, profesorius Liudas Mažylis yra tarsi Lietuvos Heinrichas Schliemannas, priėjęs prie Trojos: „Jis į tai pažiūrėjo ne kaip specialistai, o neįprastai. Esu įsitikinęs, kad šiuo atveju reikėtų išlaikyti orumą. Vokiečiai patys nuspręs, ką daryti. Vienaip ar kitaip, dokumentas yra Vokietijos turtas, nes skirtas vokiečiams. Tai priklausys nuo jų geros valios. Paprastai, archyvistai nelinkę ardyti bylų.“
R. Miknys sako pritariantys pasakymams, kad tai – sėkmės momentas. „Taip pat – užsispyrimo ir tikslingos veiklos rezultatas. Tokius dalykus padaro užsidegę žmonės. Niekuomet nebuvo keliama užduotis formuoti grupę žmonių ir rasti Aktą. Žinoma, buvo daug įvairių tyrimų, bet uždavinys buvo išsiaiškinti procesą, o ne rasti Aktą“, – aiškina pašnekovas.
Pasak R. Miknio, žmonės, ieškoję Akto, žiūrėjo ne į Vokietijos pusę: „Buvo dvi versijos – kad jį išsivežė tie, kurie traukėsi į Vakarus, arba jis pateko į Rusiją. Į tai ir koncentravosi dokumento ieškoję žmonės. Kalbant apie Akto radimą, tai visuotinai priimtas pozityvas, kuris mus tarsi suvienijo, tai gerai. Žinios, kurios ateina iš Vokietijos ir jos valdžios, rodo, kad jie supranta, kaip mums tai svarbu.“
