Ieškojo dukrai veiklos
Cerebriniu paralyžiumi sergančią dukrą kaunietė I. L. Lipčiūtė augino viena, tačiau tuo visiškai nesiskundžia. „Visą laiką su dukra buvome dviese, stengėmės eiti per gyvenimą, kovoti. Nors ir sunkiai, bet baigėme mokyklą. Man, kaip motinai, labai svarbu, kad dukros gyvenimas būtų kuo prasmingesnis“, – atviravo Evelinos mama.
Man, kaip motinai, labai svarbu, kad dukros gyvenimas būtų kuo prasmingesnis.
Baigus mokyklą rasti veiklos Evelinai buvo labai sunku. „Buvo pasiūlymų, sakykime, eiti mokytis kulinarijos. Bet juk patys suprantate, cerebriniu paralyžiumi sergančiam žmogui tai yra kone neįmanoma. Kurį laiką dukra nuolat būdavo namuose, tiesiog žiūrėdavo televizorių, tai matyti man buvo labai sunku“, – pasakojo moteris.
Inga nuogąstavo, kad mūsų visuomenė iš tiesų nėra itin tolerantiška negalią turintiems žmonėms. „Vyrauja tokia nuomonė, kad jie nieko negali daryti, tačiau tai yra visiška netiesa. Jie gali. Aišku, galbūt ne tiek, kiek kiti, ne tokiais tempais, bet tai vis tiek yra darbas. O ką jau sakyti apie jo reikšmę pačiam žmogui“, – neabejojo I. L. Lipčiūtė.
Atrado savanorystę
Visai netikėtai, norėdama padėti vienai merginai, I. L. Lipčiūtė atrado vieną iš Jaunimo savanoriškos tarnybos projekte dalyvaujančių organizacijų. „Aš galiu pasakyti tik tiek – tai pati geriausia dovana“, – entuziastingai kalbėjo moteris.
„Kartą man paskambino VšĮ „Ištiesk pagalbos ranką“ darbuotoja Loreta ir paklausė: gal Evelina galėtų prie mūsų prisijungti? Nedvejodama atsakiau teigiamai, net negalvojau, kad tokia galimybė yra“, – kalbėjo pašnekovė. Moteris džiaugėsi, kad dabar jos dukra kiekvieną rytą noriai keliasi ir pati autobusu važiuoja savanoriauti.
Savanorystė dukrai yra galimybė atrasti save, būti naudingai, o dar ir bent trupučiu padėti kitiems.
„Šiuo metu ji su kitomis merginomis rūšiuoja nepasiturinčioms šeimoms paaukotus drabužius. Kartais atlieka ir kitokių darbų, dalyvauja seminaruose, bendrauja su likimo nuskriaustais žmonėmis. Tačiau man svarbiausia, kad ji jaučiasi reikalinga, kad dabar turi gyvenimo prasmę“, – pabrėžė merginos mama.
„Visi tėvai nori matyti, kaip jų vaikų akys žiba. Likimo nuskriausti vaikai iš tiesų turi išgyventi ir tai, kad visuomenė nuo jų nusisuka. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad tokios programos kaip „Jaunimo savanoriška tarnyba“ mums yra labai reikalingos“, – tikino pašnekovė. I. L. Lipčiūtė pabrėžė, kad už galimybę dukrai užsiimti kokia nors veikla ji net būtų mokėjusi pinigus. „O čia – štai galimybė ir jai atrasti save, būti naudingai, o dar ir bent trupučiu padėti kitiems“, – kalbėjo pašnekovė. Moteris pridūrė, kad labai tikisi, jog savanorystės projektas jaunimui bus pratęstas.
Vienas iš būdų pradėti savanorišką veiklą – prisijungti prie projekto „Jaunimo savanoriška tarnyba“. Projekte dalyvauja ir jaunuolius prisijungti prie savo veiklos kviečia įvairaus pobūdžio pelno nesiekiančios organizacijos. Kiekvienas jaunuolis neabejotinai ras sau įdomią sritį – nuo savanorystės bibliotekoje, muziejuje, vaikų darželyje, turizmo centre, gyvūnų prieglaudoje iki renginių organizavimo, internetinių puslapių kūrimo ar fotografavimo. Beveik 300 nevyriausybinių organizacijų bei biudžetinių įstaigų kviečia jaunuolius susipažinti su jų veikla ir įgauti naudingos patirties.
