Gydytoja V.Karpavičienė nuo pirmųjų dienų buvo iš tų savanorių, kurie per kelias dienas pasiruošė gydyti naujuoju koronavirusu užsikrėtusius pacientus.
Pirmi pacientai – iš Antavilių
„Pavasarį mes turėjome daugiausia pacientų iš Antavilių, tuomet su kovidu dirbome beveik du mėnesius. Uždarėme ligoninę, susiruošėme per kelias dienas ir priėmėme pirmuosius savo kovidinius pacientus.
Mums tada buvo tiesiog nuostabi treniruotė. Išmokome viską nuo to, kur statyti šiukšlių kibirą, iki to, kokį gydymą skirti, kaip apsirengti, kaip nusirengti, kaip ką daryti. Mes tikrai labai gerai pasimokėme ir kai jau prasidėjo didžioji rudeninė banga, mes pagal pirmąjį savo modelį kūrėme pirmą, antrą, trečią, ketvirtą, penktą, šeštą, septintą, aštuntą skyrius. Dabar turime 11 skyrių ir dvi reanimacijas“, – apie pavasarinę patirtį, labai pravertusią rudenį, kalbėjo gydytoja.
Jos teigimu, užėjus antrajai COVID-19 bangai daug kas jau buvo žinoma teoriškai ir išbandyta praktiškai:
„Žinoma, teorija per tą laiką pasikeitė ir gydymo taktika truputį keitėsi, tos patirties iš užsienio, Santaros klinikų daugiau atėjo, iš mūsų pačių irgi. Ir praktiškai buvome pasiruošę ir mes iš esmės laukėme tos bangos, mūsų labai nenustebino.“
Gydytojai, kiti medicinos darbuotojai praėjus pirmajai, pavasarinei, bangai jautė – rudenį situacija kartosis.
„Net neabejodama galiu taip sakyti. Juk matėme, koks buvo žmonių judėjimas. Visą laiką buvo rekomendacijos – nesibūriuoti, nebūti, neiti, kur nereikia. Bet tai buvo rekomendacijos. Jeigu rekomenduojama, o ne draudžiama, tai kas gi čia? Dauguma mūsų, kurie jau tai buvome perėję, žinojome ir laukėme“, – kalbėjo gydytoja.
Mums tada buvo tiesiog nuostabi treniruotė. Išmokome viską nuo to, kur statyti šiukšlių kibirą, iki to, kokį gydymą skirti, kaip apsirengti, kaip nusirengti, kaip ką daryti.
Kai susitvarkė – baimė sumažėjo
Paklausta, kodėl, jos nuomone, pavasarį žmonės buvo drausmingi ir paisė ne tik draudimų, bet ir rekomendacijų, o rudenį, kai skaičiai ėmė drastiškai augti, vis tiek nesusiėmė, gydytoja svarstė, kad pavasarį Lietuva viena pirmųjų Europoje susigriebė ir ėmėsi priemonių – karantinas paskelbtas pasvarsčius vos kelias dienas.
„Buvo žiauriai baisu, niekas nežinojo, kas tas COVID-19. Atsimenu – sėdėjome su vyru ir kalbėjomės, kaip baisu. Bet mes labai lengvai praėjome pirmą bangą, reikia pasakyti, žiūrint pasaulio mastu. O kai taip lengvai viskas praėjo, tai žmonėms ir pasirodė, kad viskas yra labai paprasta. Juk tada 20 atvejų per dieną atrodė labai daug. Prisimenu, kaip laukėme to pirmo atvejo Lietuvoje, galvodami, gal vis dėlto nėra pas mus. Atsirado Šiauliuose, paskui dar keli, kelios dešimtys per dieną. Daugiau gal ir neturėjome pavasarį.
O dabar ir po kelis tūkstančius užsikrėtimo atvejų per dieną turėjome, bet vis tiek yra žmonių, kurie netiki virusu“, – neslėpė COVID-19 pacientus gydanti medikė.
Ji atvira: ir dabar pasitaiko, kad atvežti į ligoninę pacientai nepripažįsta šios ligos. Su jų artimaisiais būna ir dar nemalonesnių susidūrimų.
Pykčio padaugėjo
„Artimieji ir pasiimdami palaikus kartais sako „jūs čia pripaišėt kovidą, gaunat po šimtą eurų už tai, kad parašot kovidą“... Ir dabar šaukia, kad linki mums to paties, atsidurti tokiame mirties patale.
Pirmos bangos metu mes neturėjome tiek pykčio, kiek dabar turime. Gal todėl, kad tada su sunkesniais pacientais dirbome, viskas buvo labai nauja ir baisu. Dabar labai daug žmonės prisiklauso informacijos, kad liga išgalvota, viskas surežisuota, kad skiepai blogai. Dabar turime ir daug daugiau pacientų, gal ir todėl susiduriame kur kas dažniau su neigiamomis nuomonėmis, pykčiu, agresija“, – kalbėjo V.Karpavičienė.
Artimieji ir pasiimdami palaikus kartais sako „jūs čia pripaišėt kovidą, gaunat po šimtą eurų už tai, kad parašot kovidą“... Ir šaukia, kad linki mums to paties, atsidurti tokiame mirties patale.
Gydytoja sako, kad ligoninėse dirbantys žmonės supranta – daug mirčių, skaudžios netektys, todėl artimieji pereina tas stadijas nuo neigimo, pykčio, kaltinimų iki susitaikymo.
Tačiau atlaikyti tokias kitų emocijas medikams nelengva.
„Labai labai tai veikia. Tas pyktis, agresija, kurią gauname... Štai daktarė pasakojo, kad prieš kelias dienas atiduoda mirties liudijimą, kurio atėjo du sūnūs pasiimti, vienas sako – pasmaugčiau aš tave, jei galėčiau ir visus čia iššaudyčiau. Bet tą pačią dieną irgi žmonės pasiėmė palaikus artimojo, dėkojo už priežiūrą, linkėjo stiprybės.
Turime daug pasveikusių žmonių. Juk ir gulėdami ligoninėje pacientai su artimaisiais telefonu šneka, jie mato vaizdus, mato sunkumą, dusulį. O po viso to jie pamato, kad mes išrašome pasveikusį žmogų. Žinoma, dar tenka namuose galutinai išsveikti, stiprumą atstatyti, bet jie grįžta namo. Iš tokių pasveikusių pacientų gauname gerumo, padėkos žodžių, net nežinome kartais kas, bet sulaukiame žinių, kad nori skirti pinigų, klausimų, gal mums ko trūksta, gal pyragėlių gali atnešti.
Tikrai gauname tokių gerų atsiliepimų. Ta gera emocija, gražūs žodžiai. Pasidarėme koridoriuje žaliojoje zonoje tokį stendą, ten kabiname visus juos, tikrai užkrauna“, – ir pati emocijų neslėpė Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vidaus ligų gydytoja.
„Priprasti prie mirties negali“
Jeigu medikai sulauktų tik pykčio, nepasitenkinimo, jeigu matytų, kad jų pagalba neveikia, šitas darbas pasidarytų tiesiog nepakeliamai sunkus, tikina V.Karpavičienė:
„Juk su mirtimi susiduriame, išgyvename. Jeigu turime pacientą dvi savaites, tai kiekvieną dieną eini pas jį po kelis kartus, matai, kaip jam gerėja arba blogėja. Tu sergi už tą pacientą. Ir kai paleidi, kaip gera. O jeigu darai viską, ką gali, bet op... Šita liga tokia, kad kartais atrodo, jog būklė jau jau gerėja, o ryte ateini ir neberandi žmogaus... Tai labai sudėtinga, gydytojai iki ašarų tai išgyvena.
Juk mes tokie patys žmonės, turim mamas, tėčius, kitus artimuosius. Priprasti prie mirties negali, tikrai ne. Gal tik nerodai savo reakcijos savo aplinkai, nes žinai, kad ir kitas taip pat jaučiasi.“
Šita liga tokia, kad kartais atrodo, jog būklė jau jau gerėja, o ryte ateini ir neberandi žmogaus... Tai labai sudėtinga, gydytojai iki ašarų tai išgyvena.
Gydytoja Vaiva sako, kad kolegoms vis primena – šypsokitės, kad ir per kaukes, tai suteikia energijos ir pačiam, ir aplinkiniams.
Ji neslepia, kad dabar kolektyvas vieningas, tačiau iki to ir patiems medikams teko pereiti tas stadijas – ir neigimą, ir susitaikymą.
„Pirmosios kovido bangos metu dirbome visi savanoriai, visi tuo pačiu kvėpavome, dirbome ir likome savo noru. O štai per antrą bangą ligoninė buvo performuota į kovidinę ir viskas, medikai juk esame, negali būti, kad nedirbsiu su gripu, meningokoku, ŽIV ar pan. Taip pat ir su COVID-19.
Tad buvo iš pradžių baimės, paskui pasipiktinimo, kodėl aš čia turiu būti, bet kadangi visi tokie patys, labai greitai pasikeitė viskas – ir apsirengti vieni kitiems padeda, pasidalina laiką, vieni kitus pavaduoja. Atsirado tokia atsakomybė vienų už kitus, palaikymas, pakalbinimas, nusišypsojimas. Tikrai stipresni mūsų kolektyvai pasidarė“, – tikino gydytoja.
Laukia, kada galės judėti
Sunkiausio momento ji išskirti sakė net negalinti, tačiau prisimena, kaip buvo pikta, kad ligoniai plūstelėjo dėl jų pačių, artimųjų tamsumo, nenoro laikytis rekomendacijų, neprisidėjimo, kad liga neplistų.
„O kad šiaip sunku... Nežinau, gal nebuvo laiko tam“, – šypsosi V.Karpavičienė.
Vis dėlto laikas, kai pacientų skyriuose buvo daugiausia, įsirėžė į atmintį – ir nuovargio tada buvo daug, ir mirčių, kas slėgė.
Dabar skaičiai lyg ir mažesni, tačiau gydytoja sako jau susitaikiusi, jog COVID-19 visą laiką bus šalia ir reikės su tuo susigyventi.
O lengviau visų pirma yra ne todėl, kad pacientų mažėja, o todėl, kad pačių medikų požiūris pasikeitė – jie priprato, išmoko saugotis, susitaikė, priėmė.
Skiepai irgi įnešė tokios vilties, tikėjimo, kad kažką galima su šita liga padaryti, sako medikė.
Tačiau ji atvira – labai laukia tų normalių laikų, kai viskas grįš į savo vėžes. Bent jau daugiau ar mažiau.
„Laukiame, kada ir patys galėsime judėti, laukiame, kada ligoniai galės judėti, vaikščioti koridoriais. Turėjome čia tokį filmavimą Raudonojoje zonoje, stovėdama ir žiūrėdama per langą į vidinį kiemelį pasakiau – pasižiūrėkite, vasarą ateis koks nors muzikantas, gros šitame vidiniame kiemelyje, galės ligoniai išeiti iš palatų, sustoji prie langų ir klausytis koncerto. Bus žalia ir gražu. Laukiame“, – nusijuokė gydytoja V.Karpavičienė, patikslindama, kad jeigu ne šią, tai kitą vasarą taip tikrai bus.
-
„Raudonojoje“ zonoje savanoriaujantis P.Saudargas: „Pacientai tampa miegančiais biorobotais“
-
Skiepai nuo COVID-19 pasiekė Vilniaus miesto klinikinę ligoninę: skiepija ir gydytojus, ir valytojas
-
COVID-19 pacientus gydantis chirurgas Algirdas Pilvelis: visko būna mūsų darbe, įvairių grasinimų tenka išklausyti
-
Slaugytoja Elvyra Kučeriavienė – apie darbą COVID-19 skyriuose: labai sunku, bet ši liga mus ir suvienijo
-
Koronavirusas Lietuvoje: nustatytas 541 susirgimas, 15 žmonių mirė, virusas nesustoja plisti globos namuose, įmonėse, ligoninėse
