Lietuvoje vėl sparčiai augant sergamumui koronavirusu, 15min žurnalistų komanda apsilankė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninėje.
COVID-19 užkariavo Kardiologijos skyrių
Mus pasitinka dvi darbuotojos baltais chalatais. Pasisveikina ir per atstumą tiesia į mus termometrą – pamatuoja kūno temperatūrą. Viskas gerai. Gauname leidimą kilti laiptais aukštyn – į COVID-19 skyrių.
Lipame į trečią aukštą, kur prieš pandemiją buvo įrengtas Kardiologijos skyrius – dar ne taip seniai čia gydėsi širdies ir kraujagyslių ligų turintys pacientai. Tačiau prasidėjus koronaviruso epidemijai, teko šį skyrių pervadinti. Dabar čia vaikšto apsauginėmis priemonėmis apsiginklavę medikai ir guli ligoniai, kuriems sunku skirtis su deguonies kaukėmis.
Užlipę į trečią aukštą, įeiname į tuščią koridorių, kur mus pasitinka vyresnioji slaugytoja ir parodo patalpą, kurioje reikės persirengti. Tai mažas kabinetas, kuriame stovi dvi lovos ir stalas, nukrautas apsauginėmis priemonėmis. Jos tvarkingai surūšiuotos dėžėse, o ant lovų stirtomis sudėtos apsauginės aprangos.
Kol mes rengiamės striukes, koridoriuje darda rateliai ir aidi praeinančių slaugytojų šūksniai: „Vyresnioji, vyresnioji...“
Ryškios pižamos ir apsauginių drabužių sluoksniai
Vyresnioji mums rodo ant lovos sukrautas dėžes su ryškiai žaliomis, tačiau per ilgą laiką nuskalbtomis ligoninės pižamomis. Pirmiausiai teks apsirengti jas, o tada – dar pora sluoksnių apsauginių drabužių.
Vyresnioji slaugytoja leidžia mums apsiprasti ir atsiprašiusi išskuba su reikalais. Mums padėti ateina pagalbinė darbuotoja Justina. Atrodo, rūpinasi mumis kaip ligoniais. Paduoda kiekvienam pižamines kelnes, palaidines, ant viršaus liepia vilktis apsauginius drabužius. Netgi pati mus pusiau aprengia. Justina mauna antbačius ir prispaudžia juos prie baltų kelnių plačia lipnia juosta – kad nenusmuktų. Tada velka žydrą ilgarankovį chalatą, užrišamą nugaroje, tarsi prijuostė. Pinuosi palaidus plaukus, deduosi respiratorių, kepuraitę, maunuosi pirštines.
Mikrofonas apsuktas celofanine plėvele, kamera – maišelyje. Išlindęs tik objektyvas, ant kurio maišelį tvirtina lipni juosta. Viskas dėl saugumo – techniką, net išėmus iš celofano, vėliau būtinai reiks kruopščiai dezinfekuoti.
Tipinis ligoninės skyriaus vaizdas – tik iš pirmo žvilgsnio
Išeiname iš persirengimo kambario ir artėjame prie durų, ant kurių kabo raudonas lapas, skelbiantis: „COVID-19 skyrius“. Pajuntu, kaip įsitempiu. Praveriame duris.
Pirmiausia į akis krenta kairiame koridoriaus pasienyje pastatyta lova ant ratelių su raudonu gaubtu ir daugybe pirštinių, per kurias būtų galima saugiai pasiekti užsikrėtusį žmogų, gulintį viduje. Kol kas lova tuščia, tačiau paruošta naudoti, pastatyta prie pat durų.
Praveriame dar vienas duris. Tipinis ligoninės vaizdas: geltonos sienos, tamsus koridorius, dešinėje – langai ir mažas fojė. Įprasto ligoninės skyriaus vaizdą staiga išblaško iš palatų išeinantys medikai, kurie, kaip ir mes, vilki žydras apsaugines aprangas, kepuraites, mūvi pirštines, o burną dengia respiratoriai, kai kurių veidus – dar ir skydeliai.
Koridoriai prisipildo veiksmo: slaugytojos veža ligonius vežimėliuose tyrimams, rentgenui, pro šalį darda ant metalinių stovų sukabintos lašinės, pagalbiniai darbuotojai vežimėliais gabena švarias antklodes, vaistus.
Medikai jaučia grėsmę, nežino, kas bus toliau
Iš gelsvo koridoriaus gilumos išnyra skyriaus vedėja doc. Laima Jankauskienė. Nuo kitų gydytojų ir medicinos darbuotojų čia ją skiria tik juodo markerio užrašas ant nugaros: „Vedėja“.
Iš pažiūros kukli moteris net nelaukia klausimo, iškart ima pasakoti apie savo skyrių. Ji sako, kad pagal specialybę yra kardiologė, bet nuo tada, kai jos skyrius tapo COVID-19 skyriumi, ji dirba šio skyriaus vedėja. Pasak jos, 30 ligonių talpinantis skyrius yra užpildytas, o pacientų žymiai padaugėjo: „Mes, darbuotojai, jaučiam grėsmingą situaciją, nežinom, kas bus toliau“.
„Mes, darbuotojai, jaučiam grėsmingą situaciją, nežinom, kas bus toliau.“
Medikė laukia nesulaukia, kada galės vėl grįžti prie buvusių pareigų: „Šiandien yra mano didžiausias skausmas, kad negaliu dirbti kardiologinio darbo“. Tačiau priduria, jog dabartinis darbas yra jos, kaip medikės, pareiga.
Sunkiausia – matyti pacientų mirtis, kurių buvo galima išvengti
Pastebėjusi, kad susidomėjau užrašu ant jos nugaros, L.Jankauskienė paaiškina, kad taip lengviau bendrauti, nes sunku vieniems kitus pažinti, kai veidą dengia respiratoriai, skydeliai, plaukus slepia kepurėlės, o visi apsirengę vienodai. Be to – „tai kuria šiltesnę atmosferą“. Ji sako, kad šiame skyriuje medikai ligoniams tapo nebe tik gydytojais ir slaugytojais, bet ir draugais – pacientams trūksta emocinio ryšio, todėl jie labai dažnai prašo palaikyti ranką, apkabinti ar tiesiog pasikalbėti.
Prakalbus apie gydytojo ir ligonio ryšį, vedėjos balsas virpteli. Ji sako, kad viso šio pandeminio laikotarpio metu jai sunkiausias dalykas yra matyti žmonių mirtis. Mirtis, kurių buvo galima išvengti. „Kai tu žiūri žmogų, matuoji spaudimą, laikai už rankos, kalbi su juo, visada prisiriši prie žmogaus. Ir jo išėjimas mūsų darbe yra sunkiausias“, – sako skyriaus vedėja.
Kai tu žiūri žmogų, matuoji spaudimą, laikai už rankos, kalbi su juo, visada prisiriši prie žmogaus. Ir jo išėjimas mūsų darbe yra sunkiausias.
Ji ragina netikinčius koronavirusu ir nesiskiepijančius ateiti pasavanoriauti: „Ateikite į skyrių, mes jus aprengsime, ir aš parodysiu, kaip žmonės miršta, kurie dabar lėtai miršta, kurių jau tikrai neišgelbėsim“. Gydytoja sako jaučianti beviltiškumą, kai žmonės nesiskiepija, ir priduria, kad labai gaila būna į skyrių patenkančių senolių, kurių vaikai ir giminaičiai „kažkodėl nepasirūpino“ ir nenuvežė tėvų, senelių paskiepyti.
Vienintelė tuščia palata, iš kurios neseniai ligoniai iškeliavo Anapilin
Vedėja mus palydi į vienintelę šiuo metu tuščią palatą – tai intensyvios terapijos palata. Kaip sako gydytoja, pacientai iš šios palatos neseniai iškeliavo. „Blogąja prasme iškeliavo“, – patikslina ji.
Medikai sako, kad tokios vietos tuščios čia ilgai nebūna. Tuojau jas užpildys kiti ligoniai. Kitaip, nei kitose palatose, kur stovi po keturias lovas, čia jų – tik dvi. Prie sienos prišlieti aparatai, kurių ekranuose medikai seka žmogaus kraujospūdį, deguonies prisotinimą, pulsą. Ant spintelių stovi dar kiti aparatai – jais paduodamas aukšto slėgio deguonis. Antklodės, atklotos į šalį, laukia naujų pacientų. Tuščios pravertos metalinės spintelės tarsi primena, kad nespėjama jų užverti, o jų savininkai nuolat keičiasi. „Ilgai jos tuščios nebūna“, – atsidusdama sako gydytoja ir suka link durų, vedančių į koridorių.
Ligoniai sunkiai skiriasi su deguonies kaukėmis
Įžengiame į kitą saulės nutviekstą palatą. Dešinėje guli vyriškis žilstelėjusiais plaukais. Jo veidą dengia deguonies kaukė, tačiau vyras atrodo gana stiprus. Pasisveikinu ir prieinu paklausti, kaip jaučiasi. „Dabar jau gerai“, – atsako jis.
Vyras prisistato Romualdo Petro vardu. Jis šneka sunkiai, tačiau mielai sutinka kalbėtis. Pasakoja, jog ligoninėje guli jau dvi savaites. O kaip čia pateko – neprisimena. Vyras sako turintis šalutinių ligų. Pasiskiepijo vakcina nuo koronaviruso iškart, kai tik buvo galima. Vėliau gavo ir antrąją dozę. „Ruošiausi jau trečiai vakcinai ir apsirgau“, – atvirauja ligonis. Romualdas ragina skiepytis ir kitus. Sako, kad jau jaučiasi, palyginti, geriau, kartkartėmis nusiimdamas deguonies kaukę primena, kad niekada nereikia nusiminti.
Lovoje priešais jį, palatos kairėje, sėdi languotais marškiniais vilkintis senolis, rankose – aptrinta lazdutė, šalia lovos – tvarkingai padėtos pilkos šlepetės. Vyras kvėpuoja labai sunkiai, su deguonies kauke. Kalbėti atsisako lėtu rankos mostu.
Keturiasdešimtmečiui – iššūkis be deguonies kaukės net nueiti į tualetą
Už jo, lovoje arčiau lango, guli jaunas vyriškis. Paaiškėja, kad jam tik 40 metų. „Labai pakilo temperatūra, išsikvietėm greitąją ir teko atvažiuoti čia, buvo sunkiau kvėpuoti“, – prisimena Šarūnas.
Jis sako, kad dabar jaučiasi stabiliai, tačiau „be kaukės išbūti dar labai sunku“. Šarūnas pasakoja nesiskiepijęs, nes „praslydo pirmųjų bangų metu“, sveikai gyveno, sportavo, su visa šeima manė, kad pavyks nesusirgti ir be vakcinų, nors teigia, kad nėra prieš jas nusistatęs.
Vyriškis sako, kad susirgo kaip tik tada, kai jau galvojo skiepytis. „Dabar gal net labiau už skiepus būčiau, negu prieš šitą ligą, nes iš tikrųjų tai nelengva būklė, tikrai“. Šarūnas šypteli ir sako, kad dabartinės būklės niekaip nepalygintų su gripu: „Žinokit, sirgęs aš ir gripu, ir viskuo, bet šįkart čia mane stipriai sugriebė, tikrai sunki liga, patariu nejuokaut žmonėms, nepatariu kitiems eksperimentuot“.
Sunki liga, patariu nejuokaut žmonėms, nepatariu kitiems eksperimentuot.
Netikėjimas koronavirusu, anot Šarūno, yra „absoliuti nesąmonė“. Kalbėdamas vyriškis stabčioja kas kelias sekundes gaudydamas orą. Pasakoja, kad dabar didžiuliu iššūkiu tapo net ėjimas į tualetą. Vyras tikisi, kad pavyks išeiti iš ligoninės jau šią savaitę, bet priduria, jog neaišku, kaip viskas bus.
Po 3 savaičių ligoninėje labiausiai nori apkabinti anūkes
Žengiame į moterų palatą. Senjorė, sėdinti ant lovos dešinėje prie lango, atrodo gana energinga. Sėdi su deguonies kauke, tačiau linksmai mataruoja kojomis. Jos vardas Vida. Moteris sako čia patekusi prieš tris savaites, kai ėmė stipriai viduriuoti: „Sūnui paskambinau ir pakvietė greitąją". Vida labai pasiilgo namų bei artimųjų ir tik nori apkabinti anūkes.
Prašnekusi apie anūkes– didžiuliu mostu prispaudžia savo rankas prie krūtinės, tarsi imdama jas į glėbį. Vida jau ruošiasi namo, džiaugiasi, kad sveiksta, nors prisimena, kad čia pateko sunkios būklės. Paklausta, kodėl nesiskiepijo, ji sako, kad to nepadarė per rūpesčius – palaidojusi sūnų puolė į depresiją, tad vakciną atidėjo rudeniui, „kai atšals orai“. „Taip išėjo, kad rugsėjį, taip ir nespėjusi pasiskiepyti, čia patekau“, – sako pacientė.
Ar išsipildė paskutinis noras „turėti ryšį su namais“?
Dešinėje lovoje gulinti Vitolda noriai kalbėjo, tačiau žodžius tarė labai sunkiai ir lėtai, jie buvo vos girdimi. Ji pasakojo, kad tik vakar ją čia perkėlė iš onkologinio skyriaus. Sakė negalinti net atsisėsti, nebent šiek tiek pasikelti pasirėmus ranka. „Jaučiuosi labai pavargusi“, – ištarė ligonė.
Ją neramino, kad negali susisiekti su giminaičiais – didžiausias jos noras „pasikrauti telefoną ir turėti ryšį su namais“. Vitoldai išsikrovė telefonas, kurio pakrovėjo ji neturėjo. Ji desperatiškai prašė slaugių kur nors rasti pakrovėją, tinkamą jos „Nokia“ telefonui. Nežinia, ar Vitoldai pavyko pasiekti artimuosius ir su jais pasikalbėti.
Praėjus kelioms dienoms po 15min komandos apsilankymo COVID-19 skyriuje Vitolda iškeliavo į Anapilį.
Sunkesnius ligonius tenka „nuprausti“ lovoje
Iš koridoriaus pro pravertas duris užmetu žvilgsnį į kitą palatą: mums padėjusi apsirengti Justina dabar „prausia“ senolį.
Pirmiausia pakeičia jam sauskelnes, tada pasodina lovoje, nuvelka palaidinę ir apvalo dušo kremu, kurio nereikia nuplauti. Taip pagalbinės darbuotojos „maudo“ tuos ligonius, kuriems per sunku atsistoti ir nukeliauti iki dušo.
Justina sako, kad jai visi pacientai vienodi: ar tai būtų sergantys koronavirusu, ar kitomis ligomis – jai svarbiausia padėti žmogui. Nupraustas senolis sėda į neįgaliojo vežimėlį, o Justina ima šukuoti jo netrumpus žilus plaukus. Šukuoja kantriai, o šukuodama pasakoja mums, kad jai nėra kada leisti sau pavargti: grįžusi iš ligoninės studijuoja, o namuose laukia „du maži vaikučiai“. Sako atėjusi čia sausį, kai sužinojo, kad labai trūksta personalo.
Laisvos lovos – tik fikcija
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės vyriausiasis komunikacijos specialistas Saulius Tvirbutas pasakoja, kad „laisvos lovos“, kurios minimos kalbant apie ligoninių pajėgumus priimti naujus koronavirusu užsikrėtusius ligonius, tėra tik fikcija: jos paimamos iš kitų skyrių, kur pacientai serga kitomis ligomis. „Prieinamumas yra sudėtingesnis, krūvis auga, jis išaugo visuose skyriuose, ne tik COVID-19, nes žmonės vis dėlto serga ir kitomis ligomis, rudenį būna tas pagausėjimas“, – sako ligoninės atstovas.
S.Tvirbuto teigimu, apie 90 proc. sergančiųjų koronavirusu yra nepasiskiepiję, o 10 proc. pasiskiepiję viena ar dviem vakcinos dozėmis, tačiau, anot jo, tokie pacientai dažniausiai į ligoninę patenka turėdami kitų šalutinių ligų.
Neatidumas gali kainuoti brangiai
Skyriuje praleidome vos kelias valandas, o po apsauginiais drabužiais jau muša karštis, respiratorių prilaikančios gumytės, atrodo, jau spėjo įaugti į pakaušį. Medikai sako, kad ši speciali apranga – atgaiva, palyginus su „skafandrais“, kuriuos teko dėtis pandemijos pradžioje.
Einame į nusirengimo patalpą. Reikės nusirengti apsauginius drabužius kaip tik įmanoma atsargiau, kad ant kūno nepatektų galimo užkrato. Apsauginių drabužių nusirengimo patalpoje ant sienų kabo popieriaus lapai, kurie žingsnis po žingsnio paaiškina, ką po ko nusirengti. Ant kiekvienos spintelės, žyminčios vis kitą žingsnį nusirengiant, stovi po dezinfekcinio skysčio buteliuką. Po kiekvieno veiksmo reikia dezinfekuoti rankas – patalpoje pasklinda dezinfekcinio skysčio kvapas. Traukiame kamerą ir mikrofoną iš celofano, kruopščiai dezinfekuojame ir įrangą.
Slaugytoja, lėkdama pro šalį, pastebi mus pro praviras duris ir įeina į patalpą. Ji atidaro stalčių, ir parodo, kur yra vienkartinės apsauginės veido kaukės: „Kai nusiimsite respiratorius, užsidėkite jas – čia oras viruso pilnas.“
Kai nusiimsite respiratorius, užsidėkite kaukes – čia oras viruso pilnas.
