Valdantieji politikai renkasi, kieno kandidatūrą pateikti į būsimąją EK, kurios vadove jau patvirtinta vokietė Ursula von der Leyen.
Apie tai, ką Lietuva galėtų pasirinkti į eurokomisarus, kol kas nežinoma nieko konkretaus, išskyrus tai, kad Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija siūlo ekonomikos ir inovacijų ministro Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūrą.
Tiesa, tokia žinia tapo naujiena premjerui Sauliui Skverneliui ir prezidentui Gitanui Nausėdai.
Nuo 2004 metų, kai tapo Europos Sąjungos (ES) nare, Lietuva dirbti į Briuselį išsiuntė tris eurokomisarus: Dalią Grybauskaitę, Algirdą Šemetą ir Vytenį Andriukaitį.
Visi jie dirbti į EK išvyko tiesiai iš Vyriausybės. D.Grybauskaitė ir A.Šemeta paliko finansų ministrų postus, V.Andriukaitis – sveikatos apsaugos ministro.
D.Grybauskaitė gerai sutarė su A.Brazausku
D.Grybauskaitė tapo pirmąja eurokomisare iš Lietuvos. EK nare ji patvirtinta 2004 metų gegužės mėnesį. Iki tol ji dirbo Algirdo Brazausko vadovautoje Vyriausybėje.
D.Grybauskaitė, kaip ir kiti naujokai eurokomisarai, tąsyk pusmetį turėjo dirbti su senaisiais EK nariais. Vėliau, patvirtinus naujos kadencijos EK, jiems paskirtos individualios atsakomybės sritys.
D.Grybauskaitė buvo priskirta eurokomisarei iš Liuksemburgo Viviane Reding, kuri buvo atsakinga už švietimą ir kultūrą. Vėliau Lietuvos atstovė tapo EK nare, atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą.
Dar 2004 metų pradžioje skelbta, kad Lietuva ketina užsiimti lobistine veikla, kad tapusi ES nare gautų biudžeto ar valiutos komisaro portfelį.
„Nereikėtų liguistai reaguoti į situaciją. Lietuva turėtų kovoti už tai, kad rudenį, su naujuoju EK prezidentu, Lietuva gautų strategiškai svarbų portfelį", – 2004 metų vasarį kalbėjo D.Grybauskaitė ir premjeras A.Brazauskas.
Prie to, kad į Briuselį buvo deleguota D.Grybauskaitė, galėjo prisidėti ne tik jos kompetencija bei patirtis, bet ir geri santykiai su A.Brazausku.
Knygoje apie prezidentę „Nustokim krūpčiot“ jos patarėja dirbusi Daiva Ulbinaitė rašo, kad D.Grybauskaitė komfortiškai jautėsi A.Brazausko užuovėjoje. Šis ja visiškai pasitikėjo, suteikė veiksmų laisvę ir gynė nuo savo partijos bei oponentų atakų.
D.Grybauskaitė komfortiškai jautėsi A.Brazausko užuovėjoje. Šis ja visiškai pasitikėjo, suteikė veiksmų laisvę ir gynė nuo savo partijos bei oponentų atakų.
Buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas D.Ulbinaitei išdavė, kad A.Brazauskas su D.Grybauskaite gerai sutardavo ir dėl to, kad „buvo į dešinę pakrypęs“, o jie abu buvo vienos „dūšios“.
Tačiau 2004 metais partijos spaudimas dėl D.Grybauskaitės A.Brazauskui padidėjo tiek, kad jai reikėjo rinktis – ar tapti socialdemokrate, ar ieškoti kitų galimybių. Ji pasirinko eurokomisarės karjerą.
Išsiuntė diržų veržimo ministrą
2009 metais D.Grybauskaitė buvo išrinkta prezidente ir mūsų šaliai reikėjo ieškoti naujo eurokomisaro.
Nors būta įvairių spekuliacijų, kas galėtų būti siūlomas į šias pareigas, tuometė Vyriausybė pasiūlė vieno savo nario – finansų ministru buvusio A.Šemetos kandidatūrą. Žiniasklaidoje rašyta, kad Briuselyje vietoj savęs A.Šemetą norėjo matyti pati prezidentė.
Ekonominės krizės laikotarpiu Lietuvoje jis buvo itin nepopuliarus politikas. Labiausiai – dėl įvairių skausmingų diržų veržimosi politikos priemonių, naktinės mokesčių reformos.
2009 metais Briuselyje tuomečiam EK pirmininkui Jose Manueliui Barroso A.Šemetos kandidatūrą pristatęs premjero pareigas ėjęs Andrius Kubilius aiškino, kad jam gaila atiduoti Europai tokį ministrą.
„Nors man ir gaila atiduoti tokį ministrą, esu įsitikinęs, kad jis atneš nemažai naudos visai ES, ypač – visam mūsų regionui. Komisaru taps žmogus, ateinantis tiesiai iš sunkiausių fronto linijų, su parako kvapu ant milinės. A.Šemeta puikiai žino problemas, su kuriomis susiduriame tiek mes, tiek daugelis kitų valstybių. Jo patirtis ir gebėjimai turėtų praversti ir naujame poste“, – premjerą tąsyk citavo „Lietuvas rytas“.
Komisaru taps žmogus, ateinantis tiesiai iš sunkiausių fronto linijų, su parako kvapu ant milinės.
Krašto apsaugos ministre 2008–2012 metais dirbusi Rasa Juknevičienė sakė nepamenanti, kad renkantis kandidatą į eurokomisarus būtų buvę kokių nors įtampų ar neaiškumų.
„A.Šemeta tuo metu tikrai labai tiko visomis savo kvalifikacijomis ir nebuvo jokių didelių konkurencijų, man atrodo, nei partijoje, nei kur nors kitur“, – pasakojo ji.
Klausiama, kodėl kandidatu į EK narius pasirinktas tuomet visuomenės prastai vertintas politikas, R.Juknevičienė aiškino, kad daug kas gali būti nemėgstamas.
„Ir A.Kubilius, pavyzdžiui, nemėgstamas, bet turbūt bus geriausias visų laikų europarlamentaras. Ir, man atrodo, ir ministras pirmininkas buvo geriausias visų laikų. Matot, mėgimas, nemėgimas yra vienas dalykas, kitas dalykas yra žmogaus kvalifikacija“, – pabrėžė europarlamentarė.
Matot, mėgimas, nemėgimas yra vienas dalykas, kitas dalykas yra žmogaus kvalifikacija.
Iš pradžių eurokomisaru patvirtintas A.Šemeta perėmė atsilaisvinusį D.Grybauskaitės portfelį. Po pusmečio patvirtintoje naujos kadencijos EK jis tapo atsakingu už mokesčius, muitų sąjungą, auditą ir kovą su sukčiavimu.
Opozicija įžvelgė išvarymą
2014 metais pasibaigus EK kadencijai Algirdo Butkevičiaus vadovauta Vyriausybė į eurokomisarus pateikė socialdemokrato V.Andriukaičio kandidatūrą.
Sveikatos apsaugos ministro, kuriuo jis tuomet buvo, kėdė jam buvo „karšta“. Seimo opozicija V.Andriukaičiui buvo inicijavusi interpeliaciją. Jam žerti priekaištai dėl sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo mažinimo, to, kad medikai verčiami eiti nemokamų atostogų.
Kai kam antakius kilstelėjo V.Andriukaičio užmojis uždrausti prekiauti alkoholiu kavinėse aplink Sveikatos apsaugos ministeriją, priverstinai siųsti jaunus medikus dirbti į provinciją.
Seimui tariant savo žodį dėl V.Andriukaičio kandidatūros, opozicija tvirtino, kad jo kietas charakteris netinkamas darbui EK, o jo išvarymu socialdemokratai rūpinasi tik todėl, kad jis jiems nebetrukdytų ramiai gyventi Lietuvoje.
A.Butkevičius sakė, kad apsispręsti dėl V.Andriukaičio kandidatūros į EK narius buvo gana nesunku. Anot jo, su D.Grybauskaite sutarta, kad į eurokomisarus turi būti deleguojamas žmogus, turintis kompetenciją ir suprantantis, ką reiškia būti EK nariu.
A.Butkevičiaus teigimu, uždaroje diskusijoje 2014 metais svarstytos dvi kandidatūros – V.Andriukaičio ir užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus.
„Po to priėmėme kabinete pas prezidentę sprendimą, kad vis dėlto deleguojame V.Andriukaitį“, – prisiminė buvęs premjeras.
EK jis buvo patvirtintas eurokomisaru, atsakingu už sveikatą ir maisto saugą.
Nėra sąmoningos strategijos
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius sakė, kad kokios nors sąmoningos strategijos, ką skirti eurokomisarais, mūsų šalis neturėjo, rinkdavosi pagal patogumo principą.
„Kadangi ministras pirmininkas turėjo pakankamai stiprų balsą kandidatų atrankoje, tai buvo žvelgiama į ministrus, kurie yra aplink“, – komentavo politologas.
Kadangi ministras pirmininkas turėjo pakankamai stiprų balsą kandidatų atrankoje, tai buvo žvelgiama į ministrus, kurie yra aplink.
Vertindamas D.Grybauskaitės kandidatūrą į eurokomisares, A.Krupavičius teigė, kad sprendimas dėl to buvo gana logiškas ir tinkamas – Lietuva siekė biudžeto komisaro portfelio.
Jai tapus prezidente atlaisvintas EK narės postas, pasak politologo, nepaliko mūsų šaliai didelės laisvės ieškant kito kandidato. Buvo pasirinktas finansų ministras A.Šemeta.
Vis dėlto, kaip pastebi A.Krupavičius, po pusmečio į naujos kadencijos EK nariu vėl pasiūlytas jis Europos Parlamento svarstyme turėjo nemažų problemų.
„Jis turėjo pusės metų laikotarpį adaptuotis EK. Ta adaptacija, sakyčiau, buvo, švelniai tariant, prastai pavykusi. Po pusės metų EK jis turėjo kaip sviestu patepta būti paskirtas į eurokomisaro postą, bet taip, deja, nebuvo“, – kalbėjo jis.
Nors buvo visokių samprotavimų, kodėl į EK dirbti siunčiamas V.Andriukaitis, pavyzdžiui, kad reikėjo jo politinės tremties iš Lietuvos, A.Krupavičiaus nuomone, jis yra rezultatyvus, efektyvus ir gerą reputaciją Briuselyje turintis eurokomisaras.
„Tikrai nemenkesnę reputaciją nei turėjo D.Grybauskaitė savo laiku“, – įsitikinęs politologas.
EK – ne politikos naujokų nosiai
Kandidato į eurokomisarus Lietuvoje ieškoma tarsi po paslapties šydu, viešos informacijos apie tai – labai nedaug. A.Krupavičius sutinka, kad viešumo, skaidrumo, atvirumo atrankos procesui tikrai trūksta.
„Be abejo, eurokomisaro kandidatūrą tvirtina Seimas. Tai tarsi padidina tą viešumą. Bet pačių kandidatūrų atranka yra tikrai labai paslėpta po devyniais užraktais ir staiga, ganėtinai netikėtai atsiranda vieno ar kito kandidato pavardė. Kodėl ir kaip vienas ar kitas kandidatas yra skiriamas, ne visada iki galo aišku“, – pastebėjo politologas.
Kandidatūrų atranka yra tikrai labai paslėpta po devyniais užraktais ir staiga, ganėtinai netikėtai atsiranda vieno ar kito kandidato pavardė.
Įstatymas numato, kad Vyriausybė, prezidentui pritarus, siūlydama kandidatus į EK narius Seimo statuto nustatyta tvarka konsultuojasi su parlamentu.
A.Krupavičiaus teigimu, EK narių skyrimo procedūra nėra gerai apibrėžta ir nebūtinai tinkamai taikoma. Jis akcentavo, kad Lietuvai Europos Vadovų Taryboje atstovauja prezidentas. Jo balsas esą ir turėtų būti stipriausias kandidatų į eurokomisarus atrankos procese.
Politologo nuomone, Lietuvoje privalomai turėtų būti diskutuojama ir dėl EK nario skyrimo antrai kadencijai scenarijaus. A.Krupavičius pabrėžė, kad daug ES šalių eurokomisarus skiria ne vienai kadencijai.
Darbo patirties EK turėjimas – didelis privalumas. Be to, kaip pastebi politologas, šiandien Lietuvos deleguoto eurokomisaro kuruojama sritis – labai solidi ir svarbi visos europinės politikos kontekste.
A.Krupavičiaus nuomone, iš esmės negalima svarstyti politikos naujokų kandidatūrų į tokias pareigas. EK nario postas, anot jo, nėra pradinė politikos mokykla.
„Tie, kurie siūlo tokius kandidatus, matyt, gerokai nesusigaudo, kas yra ES politika, kokį vaidmenį joje vaidina EK“, – pažymėjo VDU profesorius.
Tie, kurie siūlo tokius kandidatus, matyt, gerokai nesusigaudo, kas yra ES politika, kokį vaidmenį joje vaidina EK.
