– Dalyvausite Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikime. Šis – jau penktasis. Galima prisiminti, kokio atgarsio sulaukė trečiasis susitikimas, prieš ketverius metus vykęs Vilniuje. Kaip vertinate pasiektą pažangą?
– Bent jau dvi šalys padarė ženklią pažangą. Džiaugiamės, kad tiek Ukraina, tiek Gruzija sugebėjo pasirašyti asociacijos sutartis, didėja euro apimtis, gautas bevizis režimas. Šalys stengiasi reformuotis. Žinoma, tai vyksta sunkiai, nes nelengva. Ir mums buvo nelengva, reikia prisiminti savo reformų procesus. Tačiau tai vyksta, tai džiuginanti žinia, nors darbų dar daug.
Šis susitikimas skirtas įvairiems ateities įsipareigojimams, siektiniems tikslams ir rezultatams. Tikimės, kad tai bus tam tikras postūmis šioms šalims toliau vykdyti reformas, kurios reikalingos tų šalių žmonėms.
– Rytų partnerystės programoje – šešios valstybės. Užsiminėte, kad Lietuva aktyviai padeda Ukrainai ir Gruzijai, bet kartu tarsi atsiduria prieš Rusiją, turinčią interesų tame regione. Kaip tai vertinate?
– Partnerystė su mūsų kaimynėmis Rytų Europoje – ES reikalas. Kitos šalys gali turėti įvairią nuomonę, tai jų teisė. Tai neturėtų mūsų dominti, nes mūsų tikslas – padėti toms šalims, kurios nori padėti pačios sau, kurios investuoja į save, nori būti progresyvios, gina žmones, vertybes, įstatymo viršenybę. Tokioms šalims visada padėsime, o tos, kurios pyksta, tegul pyksta.
– Lietuva padeda toms valstybėms, o ką gauname mes patys?
– Kai padedi kitam, visada atgal gauni daug daugiau. Pirmiausia gauname saugumą Europoje, nes plečiame saugumo žiedą aplink save, aplink ES. Šios šalys investuoja ne tik į savo ekonominę situaciją, bet ir demokratiją ir jos institucijas. Taigi gauname demokratišką, išsivysčiusią kaimynystę. Kai šalis demokratiška ir labiau išsivysčiusi, ji mažiau pikta ir agresyvi. Taigi taip užtikriname Europos saugumą.
– Viena Rytų partnerystės viršūnių susitikimo dalyvių bus Baltarusija. Ar pasinaudosite proga ir kelsite statomos Astravo atominės elektrinės klausimą?
– Taip, tai kaimynė, su kuria santykiai, deja, komplikuojasi. Ir ne tik dėl Astravo, bet ir todėl, kad Baltarusija aktyviai bendradarbiauja su Rusija karinėje srityje. Neseniai Baltarusijos teritorijoje matėme vykdomas agresyvias karines pratybas, kurios nukreiptos prieš Vakarus, taip pat ir prieš Lietuvą. Taigi turime du veiksnius, kurie apsunkina ir ateityje taip pat apsunkins santykius su šia mūsų kaimyne.
Antra svarbi problema yra Astravas, statomas rusiško „Rosatom“, kuris elgiasi taip, kaip ir manėme, kad elgsis. Tai nėra skaidrus statytojas, jis nekelia pasitikėjimo, slepia informaciją. Ką tik įvyko incidentas – virš Europos atsirado radioaktyvus debesis. Tokia informacija buvo slepiama iki paskutinės minutės.
Statytojas ir anksčiau turėjo problemų, jos buvo slepiamos. Dabar matome, kad slepiami ir kitose „Rosatom“ atominėse įvykę incidentai. Toks statytojas nekelia pasitikėjimo, todėl Lietuva darys įtaką ES pozicijai, kad būtų siekiama nepriklausomai ir visapusiškai įvertinto projekto, kad būtų atlikta išsami „Tatenos“ misija.
Astravo atominės elektrinės statybos, vėliau elektrinės saugumo užtikrinimas ir eksploatavimas turi vykti sklandžiai, tai bus nuolatinis mūsų darbas. Darysime viską, kad lemtume tarptautinę nuomonę. Tokios elektrinės šalia kitų šalių sienų turi būti atviros visuomenei ir visiškai saugios. Tik tokiu atveju tai galbūt netrukdys tolesniems santykiams ne tik su Lietuva, bet ir su ES. Tačiau dabar yra dvi didelės problemos dėl Baltarusijos ir tai nekelia nei pasitikėjimo, nei optimizmo gerinant dvišalius santykius su ES.
– Kaip komentuotumėte kalbas, jog Baltarusijos prezidentas nevyksta į Briuselį, kad neišgirstų nepatogių klausimų dėl Astravo?
– Manau, kad čia yra daug daugiau. Tai demonstruoja tai, ką demonstravo karinės pratybos, – kad savo teritorijoje šeimininkauja Maskva, o ne Minskas. Ir sprendimus, kur ir kam važiuoti, daro Maskva, o ne Minskas.
