Kaip idėja virs konkrečiais darbais, priklauso nuo mero patirties, asmeninių savybių bei užsispyrimo siekti savo tikslų.
Dainius Kreivys turi patirties tiek verslo kūrime ir privačiame sektoriuje, tiek Vyriausybėje bei Seime.
Su juo ir kalbamės apie tai, kuo ši patirtis galėtų būti naudinga vadovaujant sostinei ir kokią Vilniaus viziją įgyvendintų, jei laimėtų mero rinkimus.
– Kodėl norite tapti sostinės meru?
– Manau, kad Vilnius gali geriau. Esu gyvenęs Paryžiuje, nemažai keliavau po pasaulį. Pažiūrėkime, kaip gyvena ir tvarkosi austrai Vienoje ar danai Kopenhagoje. Akivaizdu, kad nėra labai sudėtinga ir mūsų sostinėje padaryti vilniečių gyvenimą geresnį.
Istorija rodo, kad Vilnius buvo vienas gražiausių ir stipriausių miestų šioje pasaulio dalyje. Ir ta šlovė, kuri tęsėsi 700 metų, turi vėl spindėti. Žinoma, kiek hiperbolizuoju taip kalbėdamas, bet nuoširdžiai manau, kad Vilnius ir žmonės, kurie jame gyvena, tikrai verti daugiau – jie turi gyventi patogesniame, gražesniame, sveikesniame mieste.
Turime skirti dėmesį ne tik miesto centrui, bet ir aplinkiniams rajonams.
Esu vilnietis, todėl žinau vilniečių problemas, susiduriu su jomis ir pats. Esu numynęs ir dabartinės administracijos pareigūnų slenksčius bandydamas padėti savo apygardos gyventojams.
Šiandien Vilniui reikia daugiau dinamikos ir aiškios krypties, kur einame. Mano galva, ta kryptis yra sveikas, patogus ir išmanus miestas.
– Kokias didžiausias problemas matote sostinėje, kurias imtumėte spręsti pirmiausia, jei laimėtumėte mero rinkimus?
– Akivaizdu, kad vilniečiams viena didžiausių problemų yra spūstys. Taip yra todėl, kad Vilnius yra labai išsibarstęs miestas. Daug žmonių gyvena užmiestyje, tačiau kasdien važinėja į centrą, kur susitelkusios įvairios įstaigos, biurai, net prekybos centrai. Eismą intensyvina ir tarpiniai srautai, kuomet į gerą mokyklą vaikai turi būti vežami net iš Pašilaičių į Žirmūnus. Taip yra, nes daug metų vykdoma netvarkinga miesto plėtra.
Centras yra tvarkomas gražiai, tačiau aplink jį formuojasi savotiškas „mirties žiedas“, taip jį pavadinčiau. Sovietmečiu statyti rajonai apleidžiami, jiems savivaldybė beveik neskiria dėmesio.
Toliau vėl formuojasi kitas žiedas, jame statomi nuosavų namų kvartalai. Statybos vyksta chaotiškai, miesto teritorija plečiasi, bet kartu nevystomi beveik jokie infrastruktūros vystymo projektai, turiu omenyje ne tik kelius, bet mokyklas, darželius ar parkus.
Mano strategija labai aiški – turime skirti dėmesį ne tik miesto centrui, bet ir aplinkiniams rajonams, užtikrinant, kad juose būtų kuriamos gerai apmokamos darbo vietos, geros mokyklos ir darželiai, kad žmonėms nereiktų tiek važinėti, kad kiekvienas per keliolika minučių pėsčiomis galėtų pasiekti parką.
Esu gyvenęs Paryžiuje. Ten beveik nuo kiekvieno miestiečio gyvenamosios vietos šiek tiek paėjus pėsčiomis galima rasti žalią erdvę, kur tėvai gali pažaisti su vaikais, kur galima pasėdėti ant suoliuko, pabėgioti. Vilniuje to labai trūksta.
Vilnius iš išblaškyto miesto turi virsti tolygiai besivystančiu. Turime puikų vakarinį aplinkkelį – pažiūrėjus į bet kurį didelį Europos miestą pamatysime, kad būtent šalia aplinkkelių kuriasi darbo vietos. Darbo vietos turi atsirasti šalia Karoliniškių, Justiniškių, Pašilaičių ar Lazdynų. Tada transporto srautai imtų judėtų kiek skirtingomis kryptimis.
– Kad Vilnius taptų gražesnis, sveikesnis, patogesnis, kokių darbų, jūsų akimis, reiktų imtis pirmiausia?
– Trys pagrindiniai dalykai, kurių sieksiu, jei tapsiu sostinės meru:
Vilnius turi tapti patogesnis. Čia ir spūsčių mažinimo priemonės, rekonstruojant pagrindines sankryžas, išmanus transporto srauto reguliavimas, pasinaudojant naujausiomis išmaniomis technologijomis, pagaliau greitaeigis tramvajaus. Tai tolygiai besivystančio miesto idėjos su gerai apmokomomis darbo vietomis, geromis mokyklomis ir darželiais kiekviename miesto rajone. Pagaliau visi dviračių takai turi būti sujungti į bendrą sistemą, kad iš Pašilaičių ar Jeruzalės žmonės galėtų paprastai ir saugiai atvažiuoti į Vilniaus centrą.
Antras mano tikslas – kad vilniečiai turėtų pačią geriausią sveikatos priežiūros sistemą: geresnės ligoninės, poliklinikos, kuriose nebūtų eilių. Iš dalies tai ir mero kompetencija, nes meras skiria ligonių vadovus. Šiandien ligoninėms vadovauja geri gydytojai, kurie turėtų gydyti, o ne organizuoti viešuosius pirkimus ar vykdyti vadybinę, biurokratinę veiklą. Tam tinka geri vadybininkai, vadovai.
Esu orientuotas į rezultatą, vadovaujuosi nuostata, kad nėra neišsprendžiamų problemų.
Ir trečia – Vilnius turėtų būti tikrai išmanus miestas. Su Vilniečio ID kortele turėtų būti galima registruotis pas gydytoją, pasižiūrėti oro užterštumą, sumokėti už būstą, balsuoti pasisakant įvairiais klausimais, kurie susiję su miesto gyvenimu. Tai būtų labai svarbu, įtraukiant žmones į įvairių projektų svarstymą, kurie dabar sulaukia daug kontroversiškų vertinimų ir visuomenės nepasitenkinimo, pavyzdžiui, statybos Misionierių soduose ar Šv. Jokūbo bažnyčios užstatymo planai.
– Kaip manote, ar jūsų patirtis versle galėtų būti privalumas siekiant sostinės mero posto?
– Versle viskas vyksta greičiau, dinamiškiau, čia mažiau erdvės klaidoms, aiškesnė atsakomybė. Tačiau esminis skirtumas yra orientacija į rezultatą. Valstybės tarnyboje už tikslo neįvykdymą gali negauti premijos, o versle tokios klaidos gali lemti bankrotą.
Esu orientuotas į rezultatą, vadovaujuosi nuostata, kad nėra neišsprendžiamų problemų, todėl paprasčiausiai imuosi ir darau tai, ką reikia daryti, kad rezultatas būtų pasiektas.
Esu tikras, kad mano įgūdžiai, kaip efektyviai valdyti įmonę, kaip kurti jos strategiją ir kaip siekti trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų, bus labai naudingi miesto vizijas verčiant darbais.
– Kodėl iš verslo pasukote į politiką?
– Mūsų šeimoje visada buvo puoselėjamos valstybingumo tradicijos. Kai dar Lietuva buvo okupuota sovietų, bet jau pradėjo kurtis jaunimo organizacijos, pamenu, pirmoji buvo „Jaunoji Lietuva“, tai nieko nelaukęs ten nuėjau. Tai buvo organizacija, kuri turėjo aiškią ir vienareikšmišką poziciją – Lietuvos Nepriklausomybė turi būti atkurta, o okupacinė kariuomenė išvesta. Mes visada buvome kartu su Lietuvos Laisvės lyga, teko susipažinti su Antanu Terlecku, žmogaus teisių gynėju ir Helsinkio grupės įkūrėju Viktoru Petkumi ir labai tuo džiaugiuosi bei didžiuojuosi.
Kartais mes nepastebime, bet darome didžiulę pažangą. Prisiminkime, kas vyko kokiais 1992-aisiais metais.
Atkūrus Nepriklausomybę, pasukau į verslą. 2001 metais įstojau į Tėvynės sąjungą ir dalyvavau politinėje veikloje, tačiau į didžiąją politiką nesiveržiau. Tačiau 2008 metais Andrius Kubilius, tikriausiai matydamas tam tikras mano kompetencijas ir patirtį, pakvietė tapti ministru.
Taip tapau politiku. Manau, pavyko nemažai padaryti, tačiau turiu ir skaudžios patirties.
– Turite omenyje 2011 metus, kai atsistatydinote iš ūkio ministro pareigų?
– Politinės patirties turėjau ne itin daug. Dariau, ką maniau esant reikalinga, dažnai kirtau iš peties – ar tai būtų valstybės valdomų įmonių reforma, ar viešųjų pirkimų reforma, ar tokių investuotojų, kaip „Western Union“, „Barclays“, IBM atvedimas. Ne visiems tai patiko. Mąsčiau kaip žmogus, atėjęs iš verslo – jei nieko bloga nedarai, tai tau niekas ir negali atsitikti. Buvau šiek tiek neatidus ir kiek naivokas. Politikoje viskas yra svarbu ir reikia būti labai atidžiam visom smulkioms detalėms.
Ši istorija man asmeniškai yra skaudi, tačiau labai pamokanti. Man einant ūkio ministro pareigas vykdėme didelį ir platų valstybės ekonomikos skatinimo planą. Viena iš jo dalių buvo viešųjų pastatų renovacijos planas. Pagal visas Ūkio ministerijos procedūras, Ūkio ministras turėjo tvirtinti visus paramos skyrimo dokumentus, kurių vien renovacijai buvo daugiau nei tūkstantis.
Ši istorija man asmeniškai yra skaudi, tačiau labai pamokanti.
Visos įmonės, kurios turėjo atlikti šių pastatų renovavimo darbus, buvo atrinktos skaidriuose, viešuose ir atviruose konkursuose, kuriuos vykdė Lietuvos savivaldybės.
Problema kilo tuomet, kai trijų mokyklų iš Vilniaus miesto savivaldybės renovavimo konkursus laimėjo dvi įmonės, kuriose aš buvau vienas iš akcininkų. Kalbant visiškai tiksliai, su manimi siejama įmonė, dalyvaudama įmonių konsorciume, konkursą laimėjusioms bendrovėms teikė statybines medžiagas.
Nuo jų valdymo buvau visiškai nusišalinęs, nedariau ir negalėjau daryti jokios įtakos, kad renovavimo konkursus laimėtų su manimi susijusios įmonės.
Pagal galiojančią tvarką, ministras tvirtina visus ES lėšų skyrimo dokumentus. Tą padariau ir minėtu atveju. Norėčiau pabrėžti, kad pasirašant dokumentą šios mokyklos buvo viename dokumente su dar dešimtimi kitų Vilniaus mokyklų, o šių įmonių nei pavadinimų, nei konkursų rezultatų minėtame dokumente nebuvo ir negalėjo būti.
Tuo remdamasi Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nusprendė, kad mano veiksmai galėjo duoti pagrindą viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimo regimybei. Šio dokumento pasirašymą aš turėjau deleguoti savo viceministrui. Taigi, 2011 m. nepaisant sėkmingų darbų, kuriuos pavyko atlikti dirbant ūkio ministru, po Komisijos sprendimo, kad šioje istorijoje buvo „sukurta viešojo intereso pažeidimo regimybė“, prisiėmiau politinę atsakomybę ir atsistatydinau iš ministro pareigų.
Reikia būti atidžiam net mažiausiom detalėm.
Apgailestauju, kad nepavyko išvengti šios interesų konflikto regimybės. Tai man buvo puiki pamoka, kad ateityje reikia būti atidžiam net mažiausiom detalėm.
Dar norėčiau pridurti, kad NSGK komitete tiriant verslo ir interesų grupių įtaką politikai, paviešinta Valstybės saugumo departamento pažyma atskleidė, kad buvau neparankus ministras „MG Baltic“ koncernui. VSD pažymoje teigiama: „MG“ atstovai bandė paveikti tuometinį ūkio ministrą, kuris ne visada priimdavo koncernui naudingus sprendimus. Kaip poveikio priemonę MG atstovai platino per koncerno kontroliuojamą žiniasklaidą kompromituojančią ir šmeižiančią informaciją.“
– Ar neapima nusivylimas stebint dabartinę politinę kultūrą arba, tiksliau, jos stoką?
– Manau, kad mes esame bręstanti demokratinė visuomenė ir tikiu, kad laikui bėgant subręsime ir iki reikiamo lygio. Dvidešimt penkeri metai demokratijos nėra daug. Net ir brandžiose demokratijose yra problemų, kyla skandalų, kai įvairių Europos Sąjungos šalių parlamentarai neatsiskaitinėja už parlamentines lėšas, išaiškėja korupcijos atvejai. Visur yra visko.
Kartais mes nepastebime, bet iš tiesų darome didžiulę pažangą. Prisiminkime, kas vyko kokiais 1992-aisiais metais. Buvo ir mafijos siautėjimas, ir kiti baisūs dalykai, nuo kurių mes šiandien esame nutolę šviesmečiais.
