Apie vaikų auklėjimą, fizines bausmes ir laikmečio skirtumus – pokalbis su D.Norvilu.
– Deivi, kaip jūsų šeima praleido vasarą?
– Praleidome su vaikais, o dabar dar pirmą kartą su visais vaikais kartu pirmą kartą išvyksim į kelionę. Nors mano bičiulis sakė: niekada daugiau su vaikais į jokią kelionę nevažiuosiu, bet mes rizikuosim (juokiasi). Manau, kad poilsio ten nebus ypatingai daug.
O kalbant apie vasarą, keliavome po Lietuvą, stengėmės pamatyti gražių vietų. Buvo ir miškai, ir grybai, ir uogos.
– Ar su Renata sutampa požiūriai į vaikų auklėjimą?
– Taip, sutampa. Abu esame ir prieš vaikų mušimą. Nors pats į kailį nuo tėvo esu gavęs. Žinau, ką tai reiškia.
– Jūsų nuomone, kas pasikeitė? Dauguma mūsų vaikystėje esame patyrę fizines bausmes, tuo tarpu dabar situacija keičiasi. Ne tik priimtas vadinamasis vaikų nemušimo įstatymas, bet keičiasi ir žmonių supratimas. Kas tai lėmė? Visuomenės švietimas, o gal mes europėjame?
- Aš manau, kad europėjame. Kai pagalvoji, tai juk baisu. Mušam vienas kitą, ir ne bet kaip, ne gatvėje, gindami ir saugodami savo gyvybę. Mušame savo vaiką.
– Jūsų šeimoje auga ne tik judviejų su Renata sūnūs, tačiau ir žmonos dukra. Kaip sekasi atrasti bendrą kalbą su ja?
– Aš labai džiaugiuosi, kad šiemet per vasarą ji pradėjo dirbti. Nusipelnė mano didelės pagarbos. Džiaugiuosi tuo, kad įvertins pinigus, supras, kad daiktas, kuris kainuoja 700-800 eurų, nėra taip paprastai nusiperkamas.
– Kokie yra iššūkiai, jūsų manymu, auklėjant vaikus?
– Mūsų vidurinysis labai pasikeitė po mokyklos, gal šiek tiek ir darželyje. Kažkas su jais pasidaro ne taip. Iš jautraus vaiko jis patapo užsisklendusiu, atsirado pykčio, pagiežos, gal ir kažkoks nepilnavertiškumo kompleksas.
Pamenu, jo plaukai buvo gražūs, garbanoti, Mocarto tipo. Ir jis vieną dieną, grįžęs iš darželio, pasakė, kad nori nusikirpti. Plaukus iš karto nukirpome. Supratau, kad kažkas ne taip. Tada, kai vėl grįžo iš darželio, jo pirmi žodžiai buvo: „Va, matot, aš berniukas“. Vadinasi, buvo problemų.
Auginti vaikus nelengvas darbas. Tada, kai jie atsiranda, tavo paties gyvenimo lieka labai nedaug. Ir šeimos kartais tų konfliktų, kylančių dėl vaikų auginimo, nepakelia.
Labai laviruoti reikia tarp savęs, žmonos ir vaikų. Kartais juos reikia truputį atidėti ir į šoną ir skirti laiko sau.
– Turbūt pasitaiko atvejų, kad sūnus išveda iš kantrybės?
– Iš kantrybės išveda, taip. Bet aš labiau parėkaujantis esu. Galiu užšaukti taip, kad visi išsibėgios į skirtingas puses. Dažniausiai to užtenka.
– Ne kartą mums visiems teko matyti įvairias situacijas viešose vietose, kai tėvai bando susitarti su vaikais, šiems, pavyzdžiui, parkritus ant žemės.
– Taip. Anksčiau aš galvodavau, kad tai tėvai nepadirbėjo su vaiku, ir štai – rezultatas. Rėkia, išlepintas. Mūsų pirmasis sūnus toks nebuvo. Mes su juo visada tardavomės, kai ateidavome į parduotuvę. Pavyzdžiui, kad daiktą galima paliesti, pažiūrėti, ir tada mes išeisime iš parduotuvės. Niekada nebuvo problemų su kritimu ant žemės ir panašių.
Bet dabar, kai mes turime kitą ir visai kitokio pobūdžio vaiką, toli gražu... Atrodo, kad lygiai taip pat tariamės, lygiai taip pat auklėjame, taip pat kalbamės, bet jis yra absoliutus skandalistas.
Vaikai skiriasi kaip diena ir naktis. Ir tik dabar aš supratau, kad ne, čia nėra jų auklėjimo problema.
