– Daug lietuvių emigruoja į užsienį, o jūs nusprendėte atvykti į Lietuvą. Kodėl?
– Visada apie tai galvojau. Augau šeimoje, kurioje buvo puoselėjama lietuvių kultūra ir požiūris, kad kai Lietuva taps laisva, turime prisidėti prie jos atkūrimo. Vis dėlto man teko to palaukti, nes į Lietuvą atvykau tik prieš šešerius metus.
Mane labai sudomino pasitaikiusi galimybė įsidarbinti Europos humanitariniame universitete, kuris taip pat puoselėja vertybes, kuriomis tikime. Pasinaudojau galimybe ir nusprendžiau, kad atėjo metas pabandyti įsikurti ir pagyventi Lietuvoje.
– Gimėte JAV. Kaip ten atsidūrė jūsų šeima ir kaip bandėte išsaugoti lietuvybę?
– Šeima buvo karo pabėgėliai. Močiutės ir seneliai nusprendė palikti Lietuvą artėjant antrajai sovietų okupacijai. Jie priklausė žmonių, kuriems grėsė represijos, sluoksniui. Nemanau, kad seneliai galvojo, jog pasitraukia ilgam. Buvo tikėta, kad okupacijos problema po karo bus išspręsta, bet tai užtruko. Todėl iš Vokietijos karo pabėgėlių stovyklos jie emigravo į JAV, kur susipažino mano tėvai.
– Kaip reiškėsi lietuviškas auklėjimas?
– Lietuviškas auklėjimas buvo labai stiprus. Turbūt todėl, kad tai buvo žmonės, kurie emigravo ne nusispjaudami ant Lietuvos, ne palikdami ją visam laikui, o tik laikinai. Suvokimas, kad sugrįžimas į Lietuvą reikštų represijas, buvo skaudi netektis.
Norėta išsaugoti laisvos Lietuvos idealus, idėją. Todėl tai stipriai puoselėta ir šeimoje. Mano močiutė sekdavo lietuviškas pasakas ir jas įrašinėdavo į kasetes. Ji siųsdavo tas kasetes mums, nes gyveno Niujorke, o aš – Mičigane. Matydavomės retai, bet ryšys tarp senelių ir tėvų buvo labai stiprus. Tėvai namuose sukūrė aplinką, kur buvo nuolat primenama lietuvių kalba, literatūra, istorija, politinė padėtis.
– Sakei, kad seneliai negalėjo palikti Lietuvos, nes jiems grėsė represijos. Kas jie buvo?
– Mano tėčio mama buvo mokytoja. Močiutė buvo pagarsėjusi tuo, kad pirmosios okupacijos metu, kai iš jos klasės pašalintas kryžius ir jo vietoje pakabintas Stalino portretas, ji vėl sugrąžino kryžių. Šis epizodas pasakojamas šeimoje. Seneliai iš mamos pusės taip pat buvo žmonės, kuriems grėsė represijos.
– Buvo ne viena emigracijos banga iš Lietuvos į JAV. Ką išskirtumėte? Iki 1940 m. daug kas iš Lietuvos važiuodavo į JAV užsidirbti ir grįždavo.
– Taip, buvo ir yra tokių, kurie išvažiuoja su nusistatymu trumpai pabūti užsienyje, bet sieja savo gyvenimą ir ateitį su Lietuva, vėl grįžta. Yra ir tokių, kurie išvyksta, nes jiems našta tampa nepakeliama, jie įsivaizduoja save kitur. Jie mano, kad gyvenimas kitur bus geresnis ir išvažiuoja visam laikui.
Požiūris į išvykimą ir lemia, ar bus puoselėjamos lietuviškos vertybės, lietuvių kultūra ir kalba. Deja, yra labai daug į JAV atvykusių emigrantų, kurie vaikams neperduoda lietuvių kalbos. Lietuva jiems yra tik šalis, iš kurios jie atvyko į kažką geresnio.
– Tačiau emigracijos banga baigiantis Antrajam pasauliniam karui buvo tikrai ypatinga. Jos nepalyginsi su lietuviais, kurie dabar į JAV važiuoja užsidirbti.
– Nesakyčiau, kad važiuoja vien tik užsidirbti. Kai kurie važiuoja tobulintis, nes ten yra universitetų, kuriuose kai kurie dalykai dėstomi geriau. Yra išvykstančių dėl to, kad nerado sau vietos dėl pažiūrų. Manau, kad mums dar reikia nueiti šiokį tokį kelią iki tolerancijos, kuri leistų visiems jaustis gerai. Taigi išvykimo priežasčių yra daug.
– Kaip susikalba tos keturios emigracijos grupės JAV?
– Prasidėjus migracijai po Nepriklausomybės atkūrimo, susikalbėti sekėsi sunkiai. Karo emigracijos bangoje buvo daug žmonių, kurie išvyko nenorėdami išvykti, tik laikinai. Jie buvo susirūpinę Lietuvos ateitimi, norėjo atkurti laisvę. Dauguma jų mano, kad tie, kurie išvyko iš jau laisvos Lietuvos, praleidžia galimybę prisidėti prie laisvos ir klestinčios valstybės kūrimo.
Mūsų senelių kartai sunkiai suvokiama, kodėl žmonės taip bėga iš laisvos Lietuvos. Žinoma, žmonės supranta, kad ekonominė situacija sudėtinga. Tačiau visgi tie žmonės, kurie save drąsino ir ruošė akimirkai, kai Lietuva bus laisva, turėjo labiau politines vertybes ir jiems sunku suprasti ekonominę pusę.
– Jūs atvykote į Lietuvą. Ar daug jūsų amžiaus žmonių iš JAV padarė tą patį?
– Nesakyčiau, kad daug. Jų yra daug mažiau, nei buvo galima tikėtis remiantis įvairiais atsišaukimais, su kuriais mes augome lietuviškose stovyklose ir mokyklose. Buvo diegiama mintis, kad kai Lietuva bus laisva, turime visi susigriebti ir į ją važiuoti, pastatyti šalį ant kojų.
Buvo diegiama mintis, kad kai Lietuva bus laisva, turime visi susigriebti ir į ją važiuoti, pastatyti šalį ant kojų.
– Kodėl dabar taip nėra?
– Manau, kad tai ir buvo nerealistiškas lūkestis. Kai žmonės įsikuria kitose šalyse, kai jau gimsta vaikai, ima lankyti mokyklas ir t. t., pasidaro sudėtinga keisti savo gyvenvietę taip dramatiškai. Nepasakyčiau, kad Lietuvoje buvo sudaromos sąlygos palengvinti žmonių sugrįžimą.
Anaiptol, buvo net skeptiškai žvelgiama, dabar tai atslūgsta. Dabar tapome tolerantiškesni ir labiau suprantame žmones, kurie, pagyvenę kitur, atsiveža kitokias pažiūras. Manau, kad visada turėjome vertinti tuos skirtumus ir jais pasinaudoti. Tačiau tai, kad skeptiškai vertiname kai kuriuos žmones, lėmė mūsų konservatyvumas ir atsargumas.
– Viena grįžimo į Lietuvą kliūčių – dvigubos pilietybės klausimas. Ką apie tai manote?
– Nežinau, ar tai tikrai tokia didelė kliūtis, kaip kartais kalbama. Žinoma, būtų gerai tą klausimą operatyviai spręsti. Vienu metu jis jau buvo gana liberaliai išspręstas, vėliau situaciją pakeitė Konstitucinio teismo sprendimas. Buvo pasakyta, kad negali būti daug žmonių, turinčių dvi pilietybes.
Aš pats nesu vienaip ar kitaip nusiteikęs šiuo klausimu, nors turiu tiek Lietuvos, tiek JAV pilietybę. Suprantu baimę ir atsargumą, kai kalbama apie dviejų pilietybių gyventojus. Jei bus daug žmonių, turinčių dvigubą pilietybę, tai gali tapti savotišku privilegijuotųjų luomu. Taip pat suprantu kai kurių lūkesčius, kad jei atsiduodi kuriai nors šaliai, jai ir skiri didžiausią dėmesį.
– Ar atvykęs į Lietuvą nesijautėte tarsi balta varna?
– Mano požiūris yra kiek kitoks nei žmonių, kurie čia užaugo. Norėtųsi gyventi visuomenėje, kurioje gerbiami skirtingi požiūriai, į juos įsiklausoma. Norisi, kad apie įvairius dalykus būtų diskutuojama, o ne iš karto einama link pasmerkimo. Tačiau suprantu, kad vis dar vyrauja pereinamasis laikotarpis. Einame iš konformistinės santvarkos. Lietuvos istorija nuspalvinta didele konformizmo doze, sunku iš to išeiti, nes viskas atrodo baisu.
