„Taip, mes visada šnekėjome, kad pats kūrinys vis tiek turi būti saugomas, bet nebūtinai eksponuojamas viešojoje erdvėje. Jei jis atsidurtų tam tikroje saugykloje, tai būtų pozityvu. Manau, kad tai turėtų būti valstybinės saugyklos, nes objektai buvo sukurti už tuometinius valdiškus pinigus, valstybė ir turėtų priimti sprendimą“, – BNS sakė ji, paklausta, ar sutiktų, jog skulptūras perimtų muziejus, o jos vėliau būtų saugomos sovietiniu paveldu besirūpinančiame Grūto parke.
Ji priminė 1990-ųjų Vyriausybės nutarimą dėl sovietinio laikotarpio skulptūrų ekspozicijos – šio dokumento pagrindu šalia Druskininkų ir buvo įkurtas Grūto parkas. Anot jos, atidavus skulptūrą į privačias rankas, negalėtų būti užtikrinama, jog su sovietinio realizmo meno pavyzdžiais susipažintų platesnė visuomenės dalis. Tuo metu jei skulptūros atitektų Lietuvos dailės muziejui ir būtų apskaitomos kaip muziejinis eksponatas, jos savaime įgytų teisinę apsaugą.
Žaliasis tiltas ir jo skulptūros, ant kurių matomi sovietiniai simboliai, oficialiai yra saugomas kultūros paveldo objektas.
Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson po pasitarimo su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi prieš kelias savaites sakė, kad Vilniaus savivaldybės šiuo metu saugomas skulptūras būtų galima atiduoti saugoti Lietuvos dailės muziejui, kuris savo ruožtu jas perduotų į Grūto parką ekspozicijai. Meras užsiminė, kad svarstoma ir alternatyva – galbūt skelbti viešą konkursą kūrinių saugojimui. R.Šimašius taip pat užsimena skulptūras norintis matyti arčiau Vilniaus. Kurį variantą rinktis, savivaldybė žada apsispręsti per artimiausius mėnesius.
Anot D.Varnaitės, skulptūros ne tik turi teisinę apsaugą, bet yra ir valstybės saugomas objektas, todėl jas saugoti įpareigojantį paveldosauginį statusą gali panaikinti tik Kultūros ministerija.
Žaliasis tiltas ir jo skulptūros, ant kurių matomi sovietiniai simboliai, oficialiai yra saugomas kultūros paveldo objektas. Vienoje iš skulptūrų, karių laikomos vėliavos smaigalyje, vaizduojamas sovietinis simbolis kūjis su pjautuvu. Skulptūras jų savininkė – Vilniaus miesto savivaldybė su KPD leidimu nukėlė 2015-ųjų liepą, dėl avarinės jų būklės ir jų grąžinti nebežadėjo. Šių kūrinių klausimas įstrigo, kai pernai kovą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba pasiūlė jas braukti iš nekilnojamojo paveldo vertybių sąrašo, tačiau tuometinis kultūros ministras neįvykdė reikalingų procedūrų.
Dabartinio Žaliojo tilto projektą parengė tuometinio Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“, tiltą pastatė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys. 1952 metais tiltas papuoštas keturiomis kareivio, darbininkų, valstiečių ir studentų skulptūromis.
Kritikai, reikalavę nuimti skulptūras, teigė, kad tai – sovietinės propagandos dalis ir žeidžia žmones, kovojusius už Lietuvos išsivadavimą iš sovietų okupacijos.