– Mes sakome „Konstitucinis Teismas“, bet tai nėra teismas įprastąja to žodžio prasme, kai yra kaltininkai, auka, yra paskelbiamas sprendimas. Tai ne šia prasme yra teismas, ar ne?
– Tai yra teismas, nes teismų būna visokių. Teismo esmė – spręsti teisinius ginčus. Tie teisiniai ginčai būna skirtingi. [...] Šioje vietoje, viena pusė turi teisinių argumentų, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai, kita pusė turi priešingų argumentų. Tai gali išspręsti tik teismas. Šia prasme tai yra teismas.
– Bet jūsų sprendimai reiškia, kad politikai arba turi taisyti įstatymus, arba ne.
– Be abejo, kitaip ir negali būti demokratinėje visuomenėje. Čia, žinot, perfrazuojant pasakymą „demokratija turi daug trūkumų, bet niekas negali sugalvoti geresnės tvarkos“, tai lygiai taip pat ir čia – niekas negali daugiau garantuoti Konstitucijos viršenybės nei nepriklausoma, objektyvi institucija, kuri yra virš politiko. Virš politiko gali būti tik teismas. Valstybė, ko gero, nieko geresnio ir nesugalvotų.
Virš politiko gali būti tik teismas. Valstybė, ko gero, nieko geresnio ir nesugalvotų.
– Bet štai, viešojoje nuomonėje vis pasigirsta nuomonių, kad Konstitucinis Teismas pasiima daugiau galių, negu jam suteikta. Kiti politikai sako – kadangi juos išrinko žmonės, tauta, piliečiai, o tauta yra didžiausias suverenumo šaltinis, tai jie ir turi priimti galutinius sprendimus, o Konstitucinis Teismas gali patarti.
– Klausimas yra vienas – kiek politikai yra saistomi Konstitucijos, kurią nustatė pati tauta? Turbūt tauta išrenka politikus tam, kad jie laikytųsi Konstitucijos. Tauta lygiai tuo pačiu referendumu, priimdama Konstituciją, įgaliojo tokią instituciją, kaip Konstitucinis Teismas, būtent kontroliuoti, kad politikai laikytųsi Konstitucijos. Tai mes ir darome.
Kalbant apie įgaliojimo neva plėtrą ar uzurpavimą, galiu pasakyti tik viena – Konstitucinis Teismas atlieka tai, kas jam patikėta pagal Konstituciją, t.y. garantuoja Konstitucijos viršenybę. Reikia pasakyti, kad čia negali būti jokių kompromisų. Jeigu teismas mato, kad yra tam tikros nuostatos, kurios prieštarauja Konstitucijai, jis privalo tai pasakyti. Jeigu teismas, aiškindamas Konstituciją, mato, kad aiškinant ją neišsamiai gali likti kažkokios spragos, kuriomis naudojantis būtų pagrindo apeiti tą pačią Konstituciją, tai teismas privalo nepalikti tokių spragų.
Tai yra tai, kas vadinama deramu funkcijų vykdymu. Iš tiesų kartais, kai kalbama apie teismų aktyvizmą, apie pernelyg didelį aktyvumą... tai nėra nei aktyvumas, nei aktyvizmas. Tai tiesiog tinkamas funkcijų vykdymas, geras savo darbo atlikimas. Linkėčiau, kad ir politikai tą savo darbą tinkamai atliktų. Tada būtų mažiau ginčų dėl to, ar jų priimami sprendimai atitinka Konstituciją, ar ne.
Kalbant šiek tiek rimčiau apie Konstitucinio Teismo įgaliojimus Lietuvos Respublikos, tai lyginant su kitų šalių, jis turi labai mažai įgaliojimų.
– Pavyzdžiui?
– Mes daug galime kalbėti apie europinę Lietuvą, europinius teismus, bet Lietuvos Konstitucinis Teismas galėtų būti dar labiau europinis, jeigu Lietuvos piliečiai, kaip ir dauguma europiečių, turėtų teisę į jį tiesiogiai kreiptis. To iki šiol nėra. [...] Apie tai jau kalbame 13 metų.
Žinoma, ko gero, nors tai viešai nedeklaruojama, yra tam tikra politikų baimė – kas gi bus, jeigu piliečiai staiga galės kvestionuoti Seimo priimamus sprendimus (nes dabar piliečiai patys tiesiogiai to daryti negali). Manau, nuo to kaip tik bus tik daugiau demokratijos, tik daugiau politinės valdžios kontrolės iš piliečių pusės.
To demokratinėje, teisinėje valstybėje apskritai nereikėtų bijoti, tai reikėtų tik skatinti. [...] Žinoma, dar yra tokių niuansų, kad sprendžiant rinkimų teisėtumo klausimą šiaip jau ne teismas taria galutinį žodį. Daugelyje Europos valstybių dėl rinkimų teisėtumo galutinį žodį taria teisingumo teismas. Pas mus tai yra vis dėlto palikta Seimo kompetencijai.
Nuolat pateikiamos ir tarptautinių ekspertų rekomendacijos po kiekvienų Seimo rinkimų, kad vis dėlto tai reikėtų atiduoti į teismo rankas, kaip yra daugelyje Europos valstybių. Pati nuostata, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas neva turi per daug įgaliojimų, yra iš esmės neteisinga.
– Jeigu prisiminsime istoriją, pačioje pradžioje buvo siekiama, kad Konstitucinis Teismas būtų patariamuoju, t.y. būtų galimybė pasiklausti nuomonės kaip kokių ekspertų, jų grupės. Po to Seimas galėtų atsižvelgti arba neatsižvelgti į patarimus. Tokia nuostata tuomet nebuvo priimta. Ir dabar manote, kad tai buvo gerai?
– Be abejo, nes tada tai nebūtų teismas. Teismas yra tada, kai jis priima privalomus ir galutinius sprendimus. Visos kitos institucijos, kurios privalomų ir galutinių sprendimų nepriima, nėra veiksminga žmogaus teisių gynimo priemonė, nėra veiksminga priemonė Konstitucijos viršenybei konstatuoti.
Apskritai tokios mintys tik atskleidžia slaptą jų autorių norą būti niekieno nekontroliuojamiems. Ką reiškia priimti patariamuosius sprendimus, kurių galima nepaisyti? Aš nenoriu daryti labai didelių ekskursų į sovietų okupuotą Lietuvą, bet tada taip ir buvo. Žinoma, ten apie politinį pliuralizmą buvo negalima kalbėti, bet buvo viena partija, kuri viską kontroliavo ir tiems kontroliuotojams viskas buvo gerai.
Galėčiau priminti, kad šiaip jau teismas ne pats sukuria savo darbotvarkę, pats savo iniciatyva bylų nenagrinėja.
Iš esmės paralelės tai prašosi – būtų gerai, kad mes patys būtume laisvi priimti kokius norime sprendimus ir mūsų niekas negalėtų kontroliuoti. Galėčiau priminti, kad šiaip jau teismas ne pats sukuria savo darbotvarkę, pats savo iniciatyva bylų nenagrinėja.
Kadangi piliečiai į Konstitucinį Teismą kreiptis negali, šioje vietoje reikia tam tikrų subjektų kreipimosi. Jeigu to nėra, tada ir atitikimo Konstitucijai klausimas pats savaime nekyla. Teismas negali dalyvauti kažkokiuose politiniuose procesuose. Jis sprendžia tik tai, ko jo prašo.
– Kas šiuo metu gali kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti išaiškinti, ar vienas ar kitas įstatymas, įstatymo nuostata atitinka Konstituciją?
– Yra nustatytas subjektų sąrašas. Iš karto galiu pasakyti, kad dėl visų Seimo priimamų aktų, dėl vyriausybės aktų ir prezidento aktų gali kreiptis Seimas pats in corpore (kas pakankamai retai būna). Kas gerokai dažniau būna, tai kreipiasi 29 Seimo nariai, viena penktoji Seimo narių grupė. Jų, žinoma, gali būti ir daugiau. Galų gale, kreipiasi teismai nagrinėdami bylas. Patys piliečiai į Konstitucinį Teismą nepatenka, bet į mus kreipiasi teismas.
– Vadinasi, jeigu teisėjas nori, jis gali kreiptis, jeigu nenori, tai gali ir nesikreipti?
– Teisėjas teisybės dėlei privalo kreiptis, bet, žinote, kai nėra tokio savotiško atgalinio ryšio, kai teisėjas vis dėlto turi tam tikrą nuožiūrą, tai, jeigu jis nesikreipia, pilietis po to jau nebegali dėl to skųstis.
Tai ir yra individualaus skundo esmė – jeigu piliečio skundą išnagrinės eiliniai teismai, ordinariniai ar administraciniai, ir pilietis vis tiek manys, kad tuo sprendimu yra pažeistos jo konstitucinės teisės, jis galės dar pasitikrinti Konstituciniame Teisme. Tokiai galimybės nesant, teisėjai galbūt ne visada atsižvelgia į šalių argumentus, kodėl vertėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą.
– Tai šiuo metu į Konstitucinį Teismą gali kreiptis politikai ir teisėjai. Iš ko gaunate daugiau kreipimųsi: iš politikų ar iš teisėjų?
– Labai gerai, kad iš teismų. Apie 70 proc. visų kreipimųsi ateina iš teismų. Iš tiesų tai padeda iš dalies depolitizuoti Konstitucinio Teismo darbotvarkę. Kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi politikai, jo sprendimai neišvengiamai vienaip ar kitaip bus naudojami ir politinėje kovoje.
Šioje vietoje reikėtų pasakyti – kai kreipiasi teismai, be abejo, tas politinis kontekstas yra gerokai mažesnis. Tai gelbsti. [...]
– Prieiname prie to, apie ką jau kalbame daugybę metų – kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis galėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jūs, kaip Konstitucinio Teismo pirmininkas, sutinkate su tuo. Kitų teisėjų nuomonė tikriausiai irgi yra tam palanki?
– Konstitucinio Teismo – be abejo, bet apskritai visų Lietuvos teisėjų nuomonės neklausiau. Manau, kiekvienas žmogus, kuris nori, kad Lietuvoje žmogaus teisės būtų ginamos kuo veiksmingiau, turėtų pasisakyti už individualaus konstitucinio skundo įvedimą.
Visų pirma, tai yra daug efektyvesnė priemonė, negu kreipimasis į tarptautines institucijas, kuris savaime užtrunka daug ilgiau, nei kreipimąsi išnagrinėtų Konstitucinis Teismas. Antras dalykas, jeigu mes norime, kad Lietuvos piliečiai kuo mažiau apeliuotų į tarptautinius teismus, tai turime suteikti jiems kuo veiksmingesnes galimybes apsiginti šalies viduje, o Konstitucinis Teismas ir būtų ta paskutinė galimybė ginti savo konstitucines teises, jeigu vis dėlto per kitus teismus nepavyktų to padaryti.
Aš galvoju, kad iš tiesų kiekvienas, kuris tikrai nori aktyvios pilietinės visuomenės, turėtų pasisakyti už individualų konstitucinį skundą, nes tai, be abejo, paskatintų pilietį aktyviau ginti savo teises, aktyviau dalyvauti šalies gyvenime.
Lietuva apskritai viena iš keturių Europos šalių, kurios neturi šio instituto.
Neminėsiu paprastų, ne kartą sakytų argumentų, kad Lietuva apskritai viena iš keturių Europos šalių, kurios neturi šio instituto. Tai ne itin puošia tarptautinį Lietuvos įvaizdį.
– Kokios kitos trys šalys?
– Moldova, Bulgarija ir Italija.
– Bet argumentų, kodėl žmonės negalėtų patys kreiptis į Konstitucinį Teismą, neskaitant finansinių, nes, akivaizdu, kad Konstitucinio Teismo aparatas turėtų būti didesnis, nėra?
– Galėčiau labai paprastai pasakyti – administravimo optimizavimą Konstitucinis Teismas atlikęs jau seniai, todėl galiu drąsiai sakyti, kad pagal dabartinius administracinius gebėjimus ir biudžetinį finansavimą Konstitucinis Teismas yra pajėgus turėti šią funkciją be ypač didelių naujų biudžetinių asignavimų. Mes tikrai ėmėmės efektyvių administracinių reformų ir jos tikrai pasirodė esančios veiksmingos.
– Suprantu, kad šis klausimas ne jums, turėčiau klausti politikų, bet vis dėlto, kodėl daug kalbama ir neįgyvendinama tai, kas Lietuvoje padidintų demokratiją?
– Girdėdavau visokių pasakymų, bet pagrindinis dalykas, kuris atsiskleisdavo tokiuose pasakymuose, – baimė, kad piliečiai galės labiau kontroliuoti politinę valdžią. To atvirai galbūt niekas nepasakys. Tai dažniausiai pridengiama tuo, kad neva Konstitucinis Teismas įgis papildomų įgaliojimų, kad kaip čia bus, jeigu vienas pilietis galės nuginčyti viso įstatymo galiojimą. Bet tai ir yra demokratijos esmė.
Jeigu įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tai aš manau, kad kiekvienas pilietis privalo turėti teisę... šiaip net nebūtų taip, kad kiekvienas pilietis galės tai padaryti. Galės tik tas, kurio teisės tuo konkrečiu įstatymu pažeidžiamos.
Manau, kad tai ir yra pilietinės visuomenės esmė – kad kiekvienas pilietis, kurio konstitucinės teisės yra pažeidžiamos, galėtų galiausiai savo šalies viduje jas pats ir apsiginti.
