Lietuvos visuomenėje, viešojoje erdvėje jaučiama socialinė įtampa. Sausio 16–osios įvykiai tarsi tai patvirtina. Ar galite, kaip socialinių reikalų ministras, paaiškinti tos įtampos priežastis?
Galiu nuraminti žmones: prasto politinio palikimo problemos yra išspręstos. Kokio masto jos buvo? Kad nereikėtų skaičiuoti milijonais, pasakysiu taip: visi žino, jog kariuomenei išlaikyti išleidžiama daug, o štai socialinių reikalų srityje turėjome išspręsti net dviejų su puse kariuomenių problemas, kad nebūtų krizės.
Būtent dėl nepopuliarių priemonių, kurių ėmėmės, žmonės dabar gali būti ramūs tiek dėl pensijų, tiek dėl socialinių išmokų. Padėtis suvaldyta.
Ar po poros mėnesių vėl nekils klausimas, iš kur imti trūkstamų pinigų pensijoms išmokėti?
Prioritetas yra aiškus. Kreipiausi į finansų ministrą, kad pirmiausia būtų užtikrintas visų socialinių išmokų finansavimas, o tik paskui pereinama prie valdžios sektoriaus darbo užmokesčio. Šiam mano kreipimuisi pritarta.
Žinoma, labai blogai, kad iššvaistytas „Sodros“ rezervas. Dabar, kol dar nėra surinkta „Sodros“ pajamų iš mokesčių, pensijas mokame avansu. Kad galėtume tai daryti, „Sodroje“ visą laiką turi būti maždaug milijardas litų.
O kodėl iš pernykščio 1,3 mlrd. litų rezervo liko tik 150 milijonų?
Nes tas rezervas buvo „pravalgytas“. Būta anos valdžios rinkimų įsipareigojimų, nepadengtų pinigais.
Kodėl tuomet opozicija neišsiaiškino, kaip tas rezervas „pravalgomas“?
Piniginę situaciją valdo finansiškai atsakingos institucijos. Kai socialinių reikalų ministrė ateina į Seimą ir patikina, kad viskas gerai, kad pinigų yra, Seimas ir elgiasi atsižvelgdamas į šią informaciją. Jei, kaip pasakoma, yra laisvas milijardas litų, kodėl neišdalijus tų pinigų kitoms sritims? Viskas priklauso nuo pateiktos informacijos. Kai Seimas suklaidinamas, tada ir jo sprendimai priimami pagal neteisingą informaciją.
Būtent dėl nepopuliarių priemonių, kurių ėmėmės, žmonės dabar gali būti ramūs tiek dėl pensijų, tiek dėl socialinių išmokų. Padėtis suvaldyta.
Bet juk yra parlamentinė kontrolė.
Taip, tačiau Seimas – ne Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir ne Specialiųjų tyrimų tarnyba. Nėra reikalingų analitikų, Finansų ministerijos resursų. Be to, kai atsakingos valdžios institucijos nepanikuoja, nepateikia bauginamos informacijos, visi mano, kad valstybėje ramu.
Jei tas iššvaistytas milijardas dabar gulėtų rezerve, mums „kapsėtų“ nemažos palūkanos. O dabar jį teks kaupti visą laiką skolinantis ir patiems mokant palūkanas. Šiuo metu mano didžiausias rūpestis – pateikti Vyriausybei siūlymus, kad daugiau tokių dalykų nebūtų.
Kokie tie siūlymai?
Galbūt tai bus tam tikri nepopuliarūs sprendimai. Reikia taip sutvarkyti mokesčius, kad minėtas rezervas visą laiką būtų kaupiamas ir apsaugotas nuo galimybės politikams kišti prie jo rankas.
Ką ir nuo ko dar „nukirpsit“?
Reikės sulėtinti indeksuojamų išmokų didėjimą, lėčiau kelti pensijas. Vertėtų kalbėti ir apie mokesčių proporcijų įvairioms sritims perskirstymą. Galima šnekėti ir apie pensinio amžiaus keitimą. Bus išnagrinėtos galimybės, pateikti siūlymai, o visuomenė per diskusijas, pokalbius turės apsispręsti, kokio modelio mums reikia.
Kodėl vis dėlto „juodąjį penktadienį“ (sausio 16 dieną) prasiveržė tokia visuomenės įtampa?
Priežasčių daug. Buvome priversti skubiai priimti laviną įstatymų. Tai niekam negalėjo kelti entuziazmo. Žmones pasiekė daug juos klaidinančios informacijos. Kartais ir mūsų valdininkai nėra nuodugniai į viską įsigilinę, todėl suklaidina žmones. Tas chaosas natūralus. Bet jei piliečiai nori, kad problemos būtų sprendžiamos, jie patys turi stengtis viską išsiaiškinti, ir tik pamatę, jog problema tikrai verta dėmesio, aktuali, imti protestuoti.
Negaliu pritarti, kai sakoma, kad nevyko socialinis dialogas. Socialinių reikalų ir darbo ministerijos atstovai buvo susitikę su visomis protestavusiomis interesų grupėmis. Sudarytos kelios darbo grupės, problemos nagrinėjamos.
Žmones pasiekė daug juos klaidinančios informacijos. Kartais ir mūsų valdininkai nėra nuodugniai į viską įsigilinę, todėl suklaidina žmones.
Ministre, sakote, kad pirma patys turime išsiaiškinti, ar tikrai yra problema, ir tik tada protestuoti. Nejau ne valdžios priedermė geriau išaiškinti, ką ji daro? Nematote viešosios komunikacijos problemų?
Vyriausybė dirba dar tik mėnesį ir vienuolika dienų. Nė viena Vyriausybė iki šiol nėra susidūrusi su tokio masto problemomis. Didžiąją dalį laiko teko skirti tam, kad būtų skubiai priimti įstatymai. Ištisas naktis klausėmės kalbėtojų, kurie tik gaišino visus, o ne šnekėjo iš esmės.
Kai sprendžiamos tokio masto problemos, neišvengiamai nespėji visiems daug ko išaiškinti. Net politikams buvo sunku tarpusavyje viską
išsiaiškinti. Pasigedau solidaraus supratimo, kad yra sunkmetis, kad reikia diskusijų dėl esmės, o ne dėl lozungų. Visas tas naktinis darbas nebuvo diskusija. Opozicija tiesiog atkakliai neigė krizę ir problemas.
Ar teisingai, Jūsų manymu, elgiamasi, kai mėnuo po mėnesio kalama žmonėms į galvas, kad dabar – krizė, kad yra blogai ir bus kone dar blogiau?
Tai siūlote nesakyti žmonėms, kaip yra iš tikrųjų?
Nesiūlau. Tačiau nuolatinis gąsdinimas, ko gero, ir kelia dabartinę socialinę įtampą.
Mes negalime kartoti, neva viskas yra gerai, – kaip elgėsi Gedimino Kirkilo Vyriausybė, nors krizė buvo jau čia pat. Būtume nesąžiningi žmonių atžvilgiu. Gyventojai turi žinoti, kad situacija prasta, ir jai rengtis: nešvaistyti turimų santaupų, pajamų, o verslininkai – nesiimti pernelyg optimistinių investicijų.
Ministras pirmininkas Andrius Kubilius praėjusią savaitę pripažino, kad naujajai valdžiai nepavyko visai teisingai ir solidariai paskirstyti mokesčių naštos. Kur, Jūsų nuomone, pritrūko solidarumo ir teisingumo? Ką reikėtų daryti?
Manau, šiuo atžvilgiu reikėtų išsamesnės analizės. Siekdami išsiaiškinti, kaip ta našta pasiskirsto naujomis ekonominėmis sąlygomis, ir užsakėme analizę. Juk viena, kai darai prognozes pagal optimistinį augimą, ir visai kas kita, kai situacija – nuosmukio. Analizė leis pamatyti, kas dabar daugiausia sumoka už mokestinius pokyčius; kas išlošia ir kas pralošia. Kai turėsime bendrą vaizdą, galėsime pasakyti, ką reikėtų koreguoti.
Nesame dievai ir nemanome, jog nepadarėme klaidų. Yra sudėtingų tvarkytinų sričių – kad ir dėl autorinių atlyginimų. Kūrybiniai darbuotojai, advokatai, notarai, sportininkai – visi jie sudaro maždaug dešimtadalį dirbančių žmonių. Anksčiau jų atžvilgiu buvo taikomos įvairios išimtys, o dabar, kai norima kūrybinius darbuotojus įtraukti į bendrą sistemą, kyla problemų. Sunkiai apskaičiuojamas šių grupių pelnas. Jų veikla beveik nereglamentuota.
Kūrybinių darbuotojų atžvilgiu priimti sprendimai gal ir nėra patys geriausi. Prie šios problemos mūsų ministerijoje dabar dirba kelios darbo grupės. Galbūt padarysime taip, kad esama sistema jiems taptų priimtinesnė, o gal siūlysime ką nors taisyti.
Tačiau tarp šių grupių atsiranda išimčių – pavyzdžiui, advokatai. Savo ruožtu žiniasklaida kažkodėl apmokestinta žiauriau nei Latvijoje, nors jos ekonominė padėtis prastesnė.
Advokatus ir notarus, palyginti su praėjusiais metais, apmokestinome dvigubai – tiek jie dabar moka „Sodrai“. Pereinamasis laikotarpis – iki 2010–ųjų – mokestinės pertvarkos atžvilgiu paliktas ir advokatams, ir žiniasklaidai.
Advokatai mokėjo fiksuotą mokestį. Kadangi nėra jokio norminio akto, leidžiančio suskaičiuoti jų grynąsias pajamas, negalėjome pritaikyti „gudresnės“ sistemos, nes nebuvo parengtos norminės bazės.
Autorinių atlyginimų apmokestinimas – kas kita. Per dvejus metus nuo autorinių atlyginimų turime pereiti prie normalių darbinių apmokestinamųjų pajamų. Išskyrus specifinius atvejus, kai gaunamas vienkartinis atlygis. Tačiau apibrėžti nereguliarias pajamas – problema. Dabar mėginame svarstyti ir parengti tokį siūlymą, kuris nekeltų žmonėms didesnių problemų.
Laikomės principo, jog visi dirbantys jauni asmenys turi prievolę išlaikyti pensininkus. Demografinė padėtis valstybėje tokia, kad po penkerių metų bus 1,2 dirbančio žmogaus vienam pensininkui.
Tačiau tam nebūtina naikinti spaudos žvėriškai didinant PVM.
Kodėl manote, kad žvėriškai?
Palyginkime su Latvija, kurios finansinė padėtis, kaip visi žinome, blogesnė. Ji PVM spaudai padidino, regis, dukart (nuo 5 iki 10 proc.), o mes – keturiskart (iki 19 proc.).
Kiekvienos valstybės – savas apsisprendimas. Nepamirškime, kad latviai padarė vieną veiksmą: paskelbė valstybės bankrotą. Jie gavo TVF paramą, bet – kaip bankrutavusi valstybė. Mes stengėmės išvengti šio scenarijaus, todėl turėjome ieškoti daugiau vidaus rezervų.
Ar periodikos skaitymo kultūra Lietuvai ne tokia svarbi kaip Latvijai?
Ne, skaitymo kultūra, manau, dėl to tikrai nenukentės. Jei patys nežeminsime skaitovo ir skaitymo, kaip tokio, prestižo. Man regis, nereikėtų visko priskirti ekonominiams dalykams. Prenumeratos yra apsaugotos; specifinė, kultūrinė spauda gaus papildomos paramos. Mūsų manymu, geriau nedaryti išimčių ir vykdyti tikslinių subsidijų politiką. Tai bendra pasaulio tendencija. Išimtys iškraipo visą sistemą.
Ar Jūs esate progresinių mokesčių šalininkas?
Nesu entuziastas. Kai nėra visuotinio pajamų deklaravimo, tokio mokesčio įvedimas tik sukeltų papildomų problemų.
Kada ministerija bus pervadinta į Šeimos?
Po prezidento rinkimų. Tada bus keičiama visa struktūra.
Kas jau daroma įgyvendinant konservatorių paskelbtą šeimos politiką?
Pavyzdžiui, padidinome paramą vaikams, augantiems šeimynose. Padidinome išmokas gimus vaikui. Taip pat pakėlėme įsikūrimo ir kitas pašalpas. Apskritai socialinių reikalų biudžetas, nors ir esama apkarpymų, padidėjo 2 mlrd. litų.
