Jos teigimu, nors Pietryčių Lietuvoje per visą adventą iki Trijų karalių, o kartais ligi pat Užgavėnių ir dainuotos advento-Kalėdų dainos, žmonės jautė, kad paprastų dainų skambėjimas per adventą kertasi su Bažnyčios nuostatomis, todėl dainavimą mėgino pateisinti vyraujančia tradicija ir tėvų autoritetu, be to, jas laikė tokiomis pat šventomis, kaip ir giesmes.
– Esate viena iš Lietuvių liaudies dainyno XX tomo sudarytojų. Šiame tome sudėtos advento-Kalėdų dainos. Ar visoje Lietuvoje buvo dainuojamos advento-Kalėdų dainos?
– Specifinės advento-Kalėdų dainos buvo paplitusios tikrai ne visoje Lietuvoje. Vaizdžiai galima pasakyti, kad jos gyvavo tarsi įspraustos pietrytinėje šalies dalyje. Labiausiai buvo paplitusios Dzūkijoje, kiek mažėliau Rytų Aukštaitijoje. Gana menkai advento-Kalėdų dainų surasta Suvalkijoje, o štai Žemaitijoje užrašytos vos kelios savitos kalėdotojų dainos. Aukštaitijoje per adventą ir Kalėdas specialias, vien tik su šiuo laikotarpiu siejamas dainas dainuota tik pačiame rytiniame regiono pakraštyje, ypač apie Ignaliną ir Švenčionis.
Visur Lietuvoje per adventą žmonės susilaikydavo nuo pasilinksminimų, draudimo dainuoti buvo griežtai paisoma ištisas keturias advento savaites. Leistinos buvo tik šventos giesmės, kurios paryškino santūrią Kalėdų laukimo nuotaiką.
– Adventas yra susikaupimo metas, tad keista, kad tuo metu buvo dainuojama. Ar tai iš viso buvo galima vadinti dainomis, gal tai giesmės? Ar nebuvo draudžiama dainuoti?
– Giesmė mūsų tarmėse yra dainos sinonimas, kaip ir giedojimas – dainavimo. Tik akademiniame kontekste, siekiant tiksliau įvardyti, apibrėžti žanrus, giesmės terminu įvardijami religinio turinio kūriniai. O šiaip visur Lietuvoje per adventą žmonės susilaikydavo nuo pasilinksminimų, draudimo dainuoti buvo griežtai paisoma ištisas keturias advento savaites. Leistinos buvo tik šventos giesmės, kurios paryškino santūrią Kalėdų laukimo nuotaiką. Ir tik Pietryčių Lietuvoje per visą adventą iki Trijų karalių, o kartais ligi pat Užgavėnių dainuotos šitos savitos advento-Kalėdų dainos. Kitu metų laiku ir kitomis progomis jų tikrai negalėjai išgirsti.
Įdomu, kad patys žmonės jautė, suprato, jog paprastų dainų skambėjimas per adventą kertasi su Bažnyčios nuostatomis, todėl dainavimą mėgino paaiškinti ir pateisinti remdamiesi vyraujančia tradicija ir savo tėvų autoritetu. Žmonės šias dainas laikė tokiomis pat šventomis, kaip ir giesmes. Kaip pavyzdį galėčiau prisiminti vienos adutiškietės paaiškinimą, išsakytą dar 1939 m. Ji tarsi pasiteisino per adventą dainuojanti todėl, kad dainoje minima „kalėda – didelė šventė“, todėl ir visa daina tarsi pašventinta ir leistina. Antra vertus, žmonės aiškiai juto ir šių dainų melodijų kitoniškumą, tam tikrą santūrumą, lėtumą. Pasak dainininkų, šitos dainos vadinamos adventinėmis, nes jų gaidos yra gūdesnės.
– Per kokias vakarones tos dainos buvo dainuojamos ir kas jas atlikdavo? Gal jos buvo dainuojamos dirbant darbus?
– Su adventu siejama gausybė tikėjimų ir prietarų, kurie atitinkamai projektavo, kreipė žmogaus veiklą ir elgesį, mat seniau buvo tikima, kad žmogaus veiksmai gali nulemti tiek ūkinę sėkmę, tiek paveikti jo paties asmeninį likimą. Taigi pats adventas praeidavo ramiai. Valstiečiai būdavo užsiėmę įprastais žiemos meto darbais, tarkim, mynė linus, gamino įvairius padargus, ėjo namų ruošą. Žiemos sutemos anksti sugindavo žmones į trobas. Vakaroti jie susirinkdavo dažniausiai viename kambaryje, pasišviesdavo žiburiu ar balana, kiekvienas imdavosi savo darbų: vyrai vijo virves, botagus, pančius, moterys verpė, plėšė plunksnas.
Bet daugumos kitų darbų stengtasi nesiimti. Labiausiai drausdavo sukti, pinti, siūti, kirpti, malti, laužyti, skaldyti, mat bijota, kad tokie veiksmai gali turėti pasekmių. Tarkim, susižalos ar susirgs galvijai, be to, ir pats žmogus draudžiamais veiksmais gali prisišaukti bėdą ar net mirtį. O vakarojimo tradicijos įvairiose Lietuvos vietose šiek tiek skyrėsi. Bet, pavyzdžiui, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje į kurią nors kaimo trobą sueidavo paprastai moterys, prisijungdavo kaimynų merginos, jos atsinešdavo verpimo ratelius. Neretai tokie darbo vakarojimai, užtrukdavo ilgai, iki vidurnakčio, kartais dar ilgiau. O kad darbai neprailgtų, žmonės kalbėjosi, mindavo mįsles, sekė pasakas. Ir, kaip jau užsiminta, Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje dar ir dainuodavo.
– Iš ko galima atskirti advento-Kalėdų dainas?
– Iš tiesų advento-Kalėdų dainos nesunkiai atpažįstamos iš specifinių teksto elementų. Visų pirma, tai refrenai – jie formuoja savitą, su niekuo nesupainiojamą poetinį stilių. Čia vyrauja tokie refrenai, kaip „kalėda“, „kalėdzieka“, „lėliu kalėda“, „leliumai“, „aleliuma“, „aladumai“, „oi lėliu lėliu“. Įdomu, kad šie priedainiai praktiškai nepasitaiko kitų žanrų dainose. Įdomumo dėlei galima paminėti, kad „kalėda“ – ne tik refrenas, šūksnis, bet ir kalėdinių dainų personažas, įvaizdis. Pavyzdžiui, apdainuojama, kad jos atvažiuoja geležų ratais, diržų botagais, atveža lašinių paltis, dešrų kartis, riešutų maišelius. O susitikusios pulką jaunimo mergelėms siūlo prausyklų, kad jos būtų gražios, skaisčios, berneliams – černylų, neva jiems užtenka būti apsileidusiems.
Vestuvinė tema yra pati bendriausia, visa apimanti ir visa apibendrinanti advento-Kalėdų tema. Ir atrodo, kad poros rinkimosi, piršlybų, šeimos sukūrimo motyvai dėmesio centre šiose dainose atsidūrė ne atsitiktinai.
Kitas ryškus bruožas, išskiriantis advento-Kalėdų dainas iš viso mūsų dainų masyvo, yra savita jų struktūra. Daugelis šių tekstų yra šakotinės kompozicijos, tai yra juose žmogiško gyvenimo ir išgyvenimų vaizdai gretinami su gamtos motyvais. Dar galima priminti, kad gamtos ir žmogaus sferų gretinimas yra būdingiausias kaip tik seniausioms mūsų dainoms. Tarkim, trumpai galima priminti. Kas girioj pamigo? Laputė. Kas ją budins? Kiškelis, nes medžiotojai girią apstojo, laputė jų nebijo – šoks šuolį ir pabėgs nuo kurtų. O žmogiškoje šakoje jau mergelė dvare pamigo, ją motulė budino, pilnas dvaras prijojo bernelių, bet mergelė jų nebijo – suprask, kad ji laukia piršlių ir jau yra susikrovusi kraitį.
– Vadinasi, dainose apdainuojama lyg ir vestuvių tema. Kokių dar yra dainų?
– Iš tiesų vestuvinė tema yra pati bendriausia, visa apimanti ir visa apibendrinanti advento-Kalėdų tema. Ir atrodo, kad poros rinkimosi, piršlybų, šeimos sukūrimo motyvai dėmesio centre šiose dainose atsidūrė ne atsitiktinai. Žinoma, kad seniau Lietuvoje būta dviejų piršlybų laikotarpių. Vienas – prieš adventą, o kitas prasidėdavo kaip tik po Kalėdų ir truko iki Užgavėnių. Tad galima manyti, kad gyvuodamos greta ir adventinės, ir vestuvinės dainos veikė vienos kitas.
Todėl advento dainose pasitaiko vaikinų ir merginų suporavimo motyvų arba jos tiesiog kuria supoetintą merginos paveikslą. Pati vestuvių idėja šiose dainose perteikiama kitoniškai nei tikrosiose vestuvių dainose. Pavyzdžiui, adventinėms dainoms būdingi gyvūnų medžioklės, jų vijimo, gaudymo vaizdai. O gyvūnų medžioklė įvairių tautų folklore metaforiškai reiškia piršlybas: gaudomas, persekiojamas gyvūnas simbolizavo merginą, o medžiotojas – piršlius ar jaunikį.
Kitas svarbus apeiginis momentas, kuris irgi paliko įspaudą kalendorinėse dainose, tai jaunimo brandos apeigos, susijusios su žmogaus socialinio statuso pasikeitimu. Liaudiškai tokios jaunimo brandos apeigos vadintos įrašymu į bernus ir mergas. Kaip pavyzdį galima pateikti keletą dainų motyvų, tarkim, bernelis raginamas mesti bernų naravėlį (suprask, būdą, įpratimą) ir imti vyrų naravėlį (imti rankon dalgę ar žagrę), o mergelė skatinama imti marčių naravėlį (t. y. pjautuvėlius, muštuvus, šaudyklę).
– Ar Kūčių dieną buvo dainuojama, ar buvo tylima, laukiama vakarienės?
– Studijuojant tautosakos rinkinius ir etnografinę medžiagą, neteko patirti, kad Kūčių dieną būtų dainuojama. Bet yra paliudyta, kad kai kuriose vietovėse, darbuodamiesi po trobą, šventas giesmes giedojo per visą dieną. Kūčios žmones nuteikdavo ypatingai rimčiai, prie to vedė ir visas advento laikotarpis. O sulaukę vakaro, nudirbę būtiniausius darbus, sulaukę, kol patekės vakarinė žvaigždė, žmonės sėsdavo prie šventinio stalo, atlikdavo tą būtiną ritualą ir jau vakarienės metu giedojo šventas giesmes.
Kai ritualo prasmė, paskirtis darosi sunkiai suprantama, silpsta poreikis jo laikytis ir jį palaikyti, nunyksta ir tuos ritualus lydėję tekstai. Juk dabar mums vieni advento-Kalėdų dainų tekstai atrodo naivūs, paprasti, jokio siužetinio vyksmo.
– Kaip skyrės advento dainos nuo dainų, dainuojamų nuo Kalėdų iki Trijų karalių?
– Klausimas, ar yra pagrindo ir ar lengva atskirti advento dainas nuo kalėdinių, folklorininkams rūpėjo jau ir anksčiau, bet atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai, ko gero, nėra lengva – pirmiausia dėl to, kad trūksta patikimų duomenų ir pačių dainininkų paliudijimų, kurie leistų daryti tokį atskyrimą. Jei kadaise tokio atskyrimo ir būta, ilgainiui tie skirtumai išbluko. Vis dėlto manoma, kad kaip tik refrenai galėtų būti tas pagrindas, kuris leistų skirti advento dainas nuo kalėdinių, adventui priskiriant tekstus su priedainiu „leliumai“, o laikotarpiui po Kalėdų – su priedainiu „kalėda“.
Dabar advento-Kalėdų dainos stiliaus ir temos požiūriu sudaro gana vientisą klodą, tačiau iš jų išsiskiria grupė dainų, kurios skambėjo tik per pačias Kalėdų šventes, dar tiksliau – per kalėdinį kaimynų lankymą, kuris truko nuo Kalėdų iki Trijų karalių. Tai vadinamosios kalėdotojų dainos, kurias kalėdotojai dainavo lankydami namus ir sveikindami jų šeimininkus.
– Kodėl vestuvių, krikštynų, darbo dainos perėjo į kasdienių dainų repertuarą, o advento-Kalėdų dainos – ne?
– Manyčiau, kad priežasčių, kad šios dainos nunyko, reikėtų ieškoti itin glaudžiuose ryšiuose su apeigomis ir papročiais. Kai ritualo prasmė, paskirtis darosi sunkiai suprantama, silpsta poreikis jo laikytis ir jį palaikyti, nunyksta ir tuos ritualus lydėję tekstai. Juk dabar mums vieni advento-Kalėdų dainų tekstai atrodo naivūs, paprasti, jokio siužetinio vyksmo.
– Ar šiuo metu dainuojamos advento-Kalėdų dainos?
– Galėčiau atsakyti, kad dainuojamos, bet kitaip. Tiesą sakant, jau tikrai nebeišgirsime šių dainų skambant taip, kaip prieš 100 metų. Jau ir prieš kelis dešimtmečius ekspedicijose pavykdavo užrašyti tik šių dainų fragmentus. Dainininkai sakėsi atsimeną, kad jų motinos tokias dainas dainuodavusios, bet jiems patiems jos nebegražios, senybiškos, nesuprantamos. Pagaliau juk pasikeitė ir sąlygos, aplinkybės, palaikiusios šių dainų gyvavimo tradiciją, pasikeitė žmonių gyvensena.
Dabar šios dainos žmonėms reiškia jau kitus dalykus. Seniau jų savita simbolinė kalba tarsi užpildė advento ir Kalėdų laikotarpio apeiginį turinį, o šiais laikais kalendorinių dainų išgirsti daugiausia progų būtų folklorinių ir etnografinių ansamblių koncertuose. Taigi dabar jos dainuojamos kitais tikslais – iš esmės pramoginiais ir pažintiniais. O tie, kurie suvokia šių dainų unikalumą ir senumą, junta jų melodijų ir tekstų magiją, be abejonės, dainuodami jaučia ir estetinį malonumą.
