Anot D. Rudokaitės, gyvenime mes vaidiname labai daug socialinių vaidmenų, ir kartais iš jų sudėtinga išeiti. Kai vaidmuo nebeatitinka situacijos, reikia terapijos, antraip prasideda bet kokių santykių griūtis.
„Pavyzdžiui, paprasčiausias vaidmuo – vadovas. Jei jis, grįžęs namo, negali išeiti iš vadovo vaidmens, įsivaizduojate, koks jis būna ten? Jei jis nebetampa vyru, mylinčiu tėčiu, kas darosi šeimoje?“ – retoriškai klausia aktorė.
– Norėčiau pradėti nuo aktorystės. Aktoriaus profesija – vaidinti, kurti personažus, įvairius gyvenimo scenarijus. Kuo tai Jums naudinga asmeniškai?
– Yra ir pliusų, ir minusų. Pradėsiu nuo pliusų. Mes, aktoriai, galime išgyventi labai daug žmonių biografijų. Kiti neturi tokios galimybės. Kaip jaučiasi žmogus vienoje ar kitoje situacijoje, kodėl jis toks, o ne kitoks? Jei yra didelis patikėjimas (vengiu žodžio „įsijautimas“) ir kainuoja daug jėgų tam personažui sukurti, paskui kartais gali jį projektuoti savo gyvenime: aš, būdama ne Daiva, o kažkokiu personažu, galėčiau imti ir pasielgti kitaip. Man yra pasisekę sukurti labai įvairių vaidmenų: nuo komiškų iki tragiškų, nuo užguitų iki despotiškų, nuo vaikiškų gražių iki vaikiškų piktų. Žodžiu, daug tų jausmų pačiupinėta ir daug biografijų suvaidinta. Kartais tai padeda sunkiose situacijose. Padeda, nes turtėji dvasiškai: aš, kaip tokia, turiu labai daug spalvų, plečiasi mano emocinis fonas, patyrimas. Kiekvieną kartą scenoje mes išgyvename iš tikrųjų – turi visai save pamiršti ir atsiduoti personažui, kokį pasisekė sukurti su režisieriaus, savo pačios pagalba.
Kai pradėjau domėtis psichologija ir dirbti psichoterapinį darbą, pamačiau didžiausią minusą. Kartais aš (nežinau, kaip mano kolegos mąsto) prarandu savo identitetą – kas aš būčiau, jei mane formuotų kiti dalykai, o ne svetimi gyvenimai, svetimų žmonių biografijos? Kartais nežinau, kokia aš tikrovėje, kokia aš esu su savo bruožais, nes per mane pereina labai daug svetimų dalykų, kurie tampa kaip ir mano gyvenimu. Jais tiesiog apaugu. Norėčiau kartais žinoti, kokia aš tikroji, be pašalinių, sukurtų personažų, be svetimų biografijų, svetimų išgyvenimų. Tą mintyse labai dažnai audžiu ir jaučiu, kad ateis toks laikas, kai reikės prie to prisėsti ir parašyti kažkokį darbą, kas yra tikrasis aktoriaus identitetas.
– Ar galima sakyti, kad aktorius scenoje ne vien kuria kažkokį personažą, bet tarsi sprendžia ir savo asmenines problemas? Tarkime, kaip psichodramoje?
– Užbėgsiu už akių, kuo psichodrama panaši ir kuo skiriasi nuo teatro. Šį psichologijos veiksmo metodą sukūrė Jakobas Levy Moreno. Jis sakydavo – nesuprantu, ką man čia šneki, tu eik ir parodyk. Tai veiksmas, kurį antrą kartą gyvenime išgyvendami žmonės (kalbu apie psichoterapijos seansą) atsikrato kažkokių problemų. Taigi yra kažkiek panašumo su teatru. Bet kiek psichodramos yra teatre, būčiau linkusi ginčytis. Teatre mes gyvename svetimą gyvenimą, o psichodramoje save tyrinėjame.
Kiekvienas, kuris ateina į terapinį kursą arba nori gilintis į save, ieškoti aiškumo ar augti kaip asmenybė, antrą kartą išgyvena, „išveikia“ kažkokį užstrigusį dalyką. Tai nėra suvaidinta. Teatre mes labai daug laiko skiriame repeticijoms sukurti tą personažą. Konstantinas Stanislavskis sakė – teatre tu esi tam tikrose, konkrečiose aplinkybėse, o daug kitų mokyklų sako – pamiršk save, tu turi sukurti personažą. Taigi psichodramos pačiame teatre nematau. Psichodramos teatre galėčiau matyti tik tiek, kiek ji, kaip terapinis efektas, galėtų padėti aktoriams po sunkių vaidmenų išeiti iš vaidmens. Vėl kalbu apie identitetą. Yra žmonių, kuriems, labai įsigyvenus į personažą, sunku iš jo išeiti. Nemokėjimas išeiti iš vaidmens ir grįžti į realybę daugeliui lemia ir dvasinius sutrikimus, ir ligas. Tada aktoriai ramina save alkoholiu, narkotikais, kiti tampa pikti.
– Klausant Jūsų atrodo, kad kalbate apie aktorius, tačiau tai galima kalbėti apie pačių įvairiausių profesijų žmones.
– Iš tiesų, tai labai taiklus pastebėjimas. Psichodramoje J. L. Moreno atrado pagrindinį dalyką – vaidmenų teoriją. Jis visą laiką sakydavo – mes vaidiname labai daug socialinių vaidmenų. Sakykime, šiuo metu jūs žurnalistė, aš – interviuojamoji. Dabar eisiu į mokyklėlę – būsiu vaikų mokytoja. Vakare būsiu mama, ryte – artistė, repetuosiu vaidmenį. Tai socialiniai vaidmenys. Tačiau mes turime labai daug visokių kitokių vaidmenų.
Tiesa, kad ir daug kitų profesijų žmonių susigyvena su savo vaidmenimis. Pavyzdžiui, paprasčiausias vaidmuo – vadovas. Jei jis, grįžęs namo, negali išeiti iš vadovo vaidmens, įsivaizduojate, koks jis būna ten? Jei jis nebetampa vyru, mylinčiu tėčiu, kas darosi šeimoje? Kai žmonės sako „nesuprantame, pašlijo santykiai“, bandai galvoti, nuo ko pradėti: ar nuo vaidmenų, ar čia to žmogaus vidiniai sutrikimai, ar socialiniai santykiai. Kai nukrypstama nuo normos, kai tavo vaidmuo nebeatitinka situacijos, reikia terapijos, kitaip prasideda bet kokių santykių griūtis. Tarkime, darbe elgsiuosi kaip mama. Tada visi sakys – tai darbuotojai truputį negerai. Arba ims ja naudotis, nes ji – paslaugi mama, nei sprendimų daro, nei pasiūlymų duoda, yra paklusni, gera.
– Vis dėlto kai kurie vaidmenys būna labai gražūs. Kaip suprasti, kad gal jau reikėtų iš to vaidmens išeiti?
– Niekas negali padėti, jei pats žmogus nesupranta, jei jam pačiam nekyla toks klausimas. Jei jis savo galvoje gauna signalą, kad kažkas negerai, jis pats sprendžia. Galvoju, kad tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus sąmoningumo, kiek jis save tyrinėja ir kiek į save gilinasi. Juk kitas gyvena ir jam kaltas pasaulis: gyvenu, kaip moku, o kiti turi prie manęs taikytis.
– Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie psichodramos terapiją ir kaip ji veikia?
– Psichodrama yra psichologijos metodas, veiksmo metodas, kai santykiai, vidiniai dalykai sprendžiami veiksmu, o ne kalbėjimu. Kaip ji veikia? Antrą kartą „išveikdamas“ ar atlikdamas tai, dėl ko įstrigai, išsivalai. Žinoma, galiu žinoti, kad kažkas man atsitiko, esu užstrigusi kažkokioje situacijoje, bet nekreipiu dėmesio, kažkur tai nustumiu ir toliau gyvenu. Tada iškyla panaši situacija, kai man vėl nesiseka, pavyzdžiui, trečią kartą gaunu „pijoką“ vyrą. Kodėl? Nes pati pritraukiu tuos dalykus arba tvarkausi taip, kad tas žmogus geria.
Visi psichologai sako, kad visos problemos iš vaikystės. Vaikai labai sąmoningai, logiškai nemąsto – jie tiesiog nuryja skauduliukus ir gyvena, o paskui tie dalykai vis kartojasi. Tada žmogus nuo pat mažumės tempia viską, kas susiformavo vaikystėje. Jis kartoja tą veiksmą – jo galva kartoja, išmeta modelį, kaip elgtis tam tikroje situacijoje. Bet tas modelis neteisingas. Jei į galvą ateina signalas „eureka“, galima ieškoti, kur yra užstrigta. Taip ir veikia vadinamasis „išveikimas“, antrą kartą pabuvimas tam tikroje situacijoje, kai tu ją gali pamatyti iš šono. Psichodramoje gali atsitraukti, o tavo situaciją suvaidins kiti personažai, iš grupės pakviesti žmonės, ir tu galėsi pažiūrėti „filmą“, kaip atrodo tavo situacija. Dažnai būna taip, kad tu pats, kartodamas, vaidindamas savo situaciją, negali padaryti tiek įžvalgų, kiek atsitraukęs. Tada sakai – ne, tai ne aš, nesąmonė, žinoma, žmogus taip elgtųsi, jei aš taip daryčiau. Taigi gali tiesiog pasimatuoti savo gyvenimą per atstumą. Tai unikalu.
– Kodėl toks svarbus čia tampa veiksmas, „išveikimas“, situacijos atkartojimas? Kodėl nepakanka tiesiog išsikalbėti?
– Pirmoji žmonių kalba buvo veiksmas. Juk ir gyvuliukai bendrauja garsais, veiksmais. Galvoju, kad pirmapradis dalykas, pirmoji kalba yra mūsų kūno kalba. Tai pagrindiniai signalai, kurie teikia labai daug informacijos. Pavyzdžiui, įeikite į auditoriją ir pažiūrėkite, kaip visi sėdi. Iškart susidarysite įspūdį, kas yra skeptiškai nusiteikęs, kas nori pasiimti viską, ką patirs, trečias šiaip krapštys nosį ir žiūrės iš šono, ketvirtas viskam prieštaraus ir bus nepatenkintas. Visa tai parodo kūnas. Nors pirmą kartą matai žmones, nežinai nei vardų, išsilavinimo, bet jauti juos. Dabar labai populiarūs mokymai, seminarai, pasiūla milžiniška, kad sunku ir atsirinkti. Pažiūrėkite, ką ten daro: kaip mokėti kalbėti, kaip padaryti, kad tavęs klausytų, kaip duoti interviu arba eiti į pokalbį su viršininku. Visko galime išmokti. Ir mūsų mažytė galvytė krauna tuos visus mokymus: mes išmokstame frazes, nuo ko pradėti, kaip pabaigti pokalbį, kaip būti pozityviam (labai šlykštus populiarus žodis), kaip padaryti gerą įspūdį.
Tačiau mes niekada negalėsime kontroliuoti kūno, nes jį valdo pasąmonė. Aš galiu šypsotis, labai gražiai apsirengti, kvepėti, mandagiai kalbėti... Bet jei vis suku sagą ir koja mosuoju, nereikia būti psichologu – žmogui, kuris kreipia dėmesį į kūno kalbą, jau suprantama, kad kažkas ne taip arba yra įtampa. Psichodramoje yra įdomių pratimų, pavyzdžiui, apšilimo, kad grupė apšiltų, pasitikėtų, galėtų dirbti, būtų atvira, saugi. Tie pratimai tarsi žaidimėliai, bet kiek per juos apie visus gauni informacijos, nes žmonės kalba emocijomis ir kūnu. Yra pasakymas – mes kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu. Sakoma, kad žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo mintis. Tačiau tai, ką jis nori nuslėpti kalbėdamas, pasako neverbaline kalba, nes kiekvieną pasakymą lydi kūno signalai. Jie tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą.
– Prisiminkite kokių nors didžiausių neatitikimų tarp to, ką žmogus kalba ir ką sako jo kūnas.
– Čia pats dažniausias atvejis. Kartais vedu savęs pažinimo ar mokymų grupes. Paklausiu žmonių, kaip jie jaučiasi. Psichodramoje yra tokia sociometrija – genialus žodis, man labai jis patinka. Tai yra „pasimatuokime“ santykius – kaip saugiai jaučiamės grupėje. Beveik visi įvertina devynetais, gal koks vienas pamini šešetą, apie nulį jau nekalbu. Gerai, jei taip, saugumas yra, žmonės labai nori dirbti. Bet kai reikia dirbti, nė vienas nedirba. Kodėl? Jiems nesaugu.
Tam ir yra grupės – saugumas atsiras tik tada, kai būsite nuoširdūs ir atviri, kaip šeimoje. Kartais žmogus sako, kad negali nieko blogo niekam sakyti, yra labai tikintis ir visus myli, tačiau matyti užslėptas pyktis ant viso pasaulio. Bet jei tik truktelėtum, išsiveržtų tokia neapykanta... Psichologai tai vadina gynybine reakcija. Jis toks, jam gerai, jis labai mielas, nes bijo pasirodyti ne toks labai jau geras, bijo, kad žmonės jį pamatys tikrą. Tik ko bijoti? Juk mes visi normalūs žmonės. Ir pavydas, ir pyktis – iki tam tikros ribos labai geros reakcijos, emocijos. Kitaip – kas mes būtume? Žuvys? Pyktis – kūrybiškumą labai skatinanti emocija, tu gali labai daug keisti. Geras pavydas kaip tik gali stimuliuoti. Mes galime juos valdyti, nereikia jų slopinti ir kažkur giliai dėti, kol vieną dieną kamštis sprogs ir išsiverš pūliai. Kaip tada reikės tvarkytis? Neatitikimai, kai žmogus visada šypsosi ir sako, kad viskas gerai, jau kelia įtarimą, kad kažkas negerai. 99 proc. nuomonių yra sudaromos per pirmą susitikimą. Tai žinome visi. Todėl turime pasistengti neįkliūti į kūno kalbos pinkles. 80 proc. informacijos sužinome būtent iš kūno kalbos. Taigi bendraudami telefonu prarandame labai daug. Žmogus per keletą minučių parodo net 50 kūno kalbos ženklų.
– Aš tiek nepastebiu. Ar reikia specialiai susikoncentruoti, ar juos fiksuoja pasąmonė?
– Tai priklauso nuo to, į ką kreipiate dėmesį. Klausydama manęs, neatliekate psichoterapinio darbo. Jūs klausotės informacijos ir galvojate, kaip ją apdorosite. Jūs dirbate, tai natūralu. Jei pradėtumėte galvoti, kaip aš dabar atrodau, ką vilkiu, kaip kalbu, kaip kavą maišau, kaip žvilgčioju į telefoną, apie mane pasidarytumėte visai kitas išvadas. Šiuo atveju mano kūno kalba rūpi mažiausiai, nors tema būtų panaši – kiek jums rūpi jūsų tiesioginis darbas. Jūsų tikslas ateiti ir paimti interviu. O tie žmonės, kurie apie tai rašo, sėdi ir dirba. Jie visą vasarą gali sėdėti Laivės alėjoje, stebėti žmones ir daryti kažkokias įžvalgas, išvadas ar pan.
Vedžiau seminarus vadovams, jie irgi išmokę, pasikaustę ir su jais labai sunku dirbi. Jie puikiai žino, ką daryti, ko nedaryti, kaip parodyti, kad esi savimi pasitikintis vadovas. Juos išjudinti – košmaras. Dažniausiai jie sako – aš jau tiek turiu įgūdžių ir tiek metų į darbą priiminėju žmones, kad vos tik jie prieš mane atsisėda, jau žinau – priimsiu jį ar ne. Tie vadovai, kaip sakau, tiek primokyti – jie vaškinės lėlės, tokie obamos: vaikšto pozityvūs, visada žino, kur galvytę pasukti, kaip kokią ranką pakelti kalbant, ko nerodyti, ką rodyti. Tai žinoma ir to išmokstama. Suprantu, kad kokie banko viršininkai neturi kvailioti Laisvės alėjoje, bet jie žiūri tuos dalykus ir net save kiekviename žingsnyje kontroliuoja.
– Kas gali padėti demaskuoti tokius išmoktus kūno kalbos ženklus? Galbūt yra ypatingų ženklų, kurie ypač sunkiai valdomi ir kontroliuojami, ir išduoda melą?
– Nežinau, ar tai melas. Čia prisitaikymas. Tik pasirinkus vaidmenį reikia mokėti atskirti, kada kokiam būti. Pavyzdžiui, sako – ai, menininkai. Ką reiškia menininkai? Jie tiesiog moka atsipalaiduoti, bet, kai reikia, moka būti visokie. Aktorius yra kempinė – stebi, tarsi sugeria stebimus žmones. Prisimenu, mane pačią paguldė ant operacinio stalo. Guliu ir jaučiu: kaip ir baisu, jaučiu, kad tuoj man kažką darys. Bet staiga pajuntu, kad vaikšto antra Daiva, jau aktorė, ir stebi, kaip dirba chirurgas, kokie paruošiamieji darbai, galvoja, kad, jei reikės kine suvaidinti chirurgę, panaudos tą ir aną. Tu stebi, nes turi kūno kalbą sukurti. Juk balso nepakeisi, turi vaidmenį kurti kažkuo kitu – ne tik drabužiais, makiažu. Reikia mąstymą pakeisti, kodėl žmonės elgiasi taip ar kitaip.
