– Prezidente, ko tikitės iš naujos ministrės?
– Pirmiausia tikiuosi, kad premjeras, padaręs tokį sprendimą ir prisiėmęs tokią atsakomybę, bus reiklus ministrės darbui ir kad vyriausybės programa bus vykdoma skaidriai.
– Ko pamokė šį mėnesį trukusi istorija su švietimo ir mokslo ministru?
– Pirmiausia to, kad tiek partijos, kurios teikia kandidatus, tiek premjeras, kuris paskui priima sprendimą ir teikia prezidentui, vis dėlto tokias kandidatūras turėtų derinti iš anksto, kad nereikėtų konfliktuoti arba veikti jėga ir rodyti, kas svarbesnis, kas galingesnis. Be reikalo išviešinome kai kuriuos žmones, kurie turėjo problemų su teisėsauga, ir kartu parodėme, kad tarp valdžios nėra nuoširdumo, pasitikėjimo. Tai nėra gerai skiriant ministrus, nes Konstitucija numato vienodas tiek premjero, tiek prezidento galias. O nelabai gražus, nelabai gerai atrodantis spektaklis buvo visiškai nereikalingas.
Yra ir dar viena pamoka. Vis dėlto matome, kad Darbo partija negebėjo greitai pateikti visuomenėje (ir akademinėje visuomenėje) pripažįstamo žmogaus, kurio tikrai gera reputacija. Matome, kad kandidatai buvo teikiami būtinai tik iš partinių sąrašų, pirmiausia – iš Seimo. Tai rodo nepakankamą atsakomybę teikiant kandidatus ir tai, kad pirmiausia yra galvojama apie partinius interesus, o ne apie švietimą ir mokslą.
– Prezidente, dėl lėktuvo An-2 nelaimės esate sakiusi, kad dabar svarbiausia galvoti apie pasirengimą būsimoms krizėms. Kokios šios tragedijos pamokos?
– Kol kas, manau, pamokų niekas nesimoko – mėginama išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl įvyko. Vyksta susistumdymas tarp įvairių žinybų, nors bent jau artimiausi mūsų kaimynai civilinių krizių metu turi institucijas, kurios dirba koordinuodamos kitų institucijų veiklą, tai yra civilių paiešką ir gelbėjimą vykdo civilinės struktūros. Lietuva išsiskiria tuo, kad jūroje tai priskirta būtent kariuomenės atsakomybei. Taip nėra niekur mūsų kaimynystėje: nei Švedijoje, nei Lenkijoje, nei Vokietijoje, nei Estijoje, nei Suomijoje.
Be jokios abejonės, reikia prisiminti ir mūsų patirtį – iki 2008 m. turėjome Civilinės saugos departamentą. Dabar krizių valdymo skyriukas iš trijų žmonių yra Vyriausybės kanceliarijoje. Taigi siūliau grįžti prie tos ar bent jau panašios struktūros, kokia buvo iki tol, kad Civilinių krizių valdymo centras būtų įkurtas prie Vyriausybės, kur būtų galima koordinuoti veiksmus ne tik jau įvykus bėdai, bet ir vykdyti prevencinę veiklą. O šis susistumdymas ir pavėluota reakcija rodo, kad civilinė sauga veikia nepakankamai efektyviai.
– Lenkija išsirinko naują prezidentą Andrzejų Dudą, kurio užsienio politikos vizijoje – regioninio bendradarbiavimo stiprinimas, stipresnė pozicija Rusijos atžvilgiu. Kokių pokyčių tikimasi Lietuvos ir Lenkijos santykiuose?
– Dabar prognozuoti būtų sunku, bet noriu pasidžiaugti, kad man teko dirbti su dviem buvusiais prezidentais ir kad su jais dirbome gana sėkmingai. Dabartinis Lenkijos žmonių pasirinkimas yra gerbtinas, ir mes esame pasirengę konstruktyviai bendradarbiauti su naujuoju Lenkijos vadovu. O pagrindas tam yra: panašūs ir regionų saugumo iššūkiai, panaši pozicija Rusijos ir Rusijos veiksmų Ukrainoje atžvilgiu. Energetiniai projektai, verslo, ekonominiai ryšiai yra tai, kas domina abi puses. Tikiuosi, kad tai puikus, konstruktyvus pagrindas sėkmingai bendradarbiauti.
– Prezidente, vykstate į Čekoniškes, lankysitės neįgaliųjų savarankiško gyvenimo centre, lenkų mokykloje. Kokie vizito Pietryčių Lietuvoje tikslai?
– Pietryčių Lietuva mums svarbi, įdomi ir aktuali. Vienoje iš mokyklų atidaroma sporto aikštelė – tai svarbu, nes dabar Vilniaus krašte jų yra per dešimt, o sąlygos tiek lietuviškų, tiek lenkiškų mokyklų įvairių tautybių moksleiviams turi atitikti reikalavimus. Todėl kartu su Vilniaus apskrities mere dalyvausiu atidarant šią aikštelę.
Antras vizito tikslas – mažų kartu gyvenančių bendruomenių kūrimosi procesas. Pavyzdžiui, socialinės globos paslaugos, kai sunkią proto negalią turintiems žmonėms kuriami specialūs namai, kuriuose gyvena nedaug, iki dešimties žmonių. [Šiame procese] dalyvauja ir Bažnyčia, o socialinė mūsų politika prisidėjo europiniais pinigais. Kai žmonės nėra įtraukti į didelę struktūrą ir gyvena laisvai, bendruomenėse, yra nauji pavyzdžiai, parodantys, kaip būtų galima teikti paslaugas ir kartu integruoti žmones į bendruomenes, nes čia dirba labai daug žmonių, ir savanorių, tai labai nedaug kainuoja ir valstybei.
Taigi vadinamuosius grupinio gyvenimo namus atskyrę nuo stacionarinių įstaigų galėtume teikti geresnes, kokybiškesnes paslaugas. Svarbiausia pasirūpinti žmonėmis ir užbaigti sovietinę praktiką, nes didelėse institucijose žmonės yra nužmoginami, jiems nepakanka dėmesio, ir dažniausiai mes esame kritikuojami už tokias didžiules globos įstaigas.
