1999 lapkritį, kai Seimas balsavo už įstatymą dėl slaptųjų KGB bendradarbių prisipažinimo ir jų apsaugos, posėdžių salėje skambėjo žodžiai, kad jis leis žmonėms išpažinti praeities nusižengimus ir jaustis laisviems nuo šantažo ar persekiojimo baimės. „Kodėl po penkiolikos metų prireikė keisti tas nuostatas?“ – klausia „Teisė žinoti“.
Seimo Žmogaus teisių komiteto narė Dalia Kuodytė kalbas apie tai, kad reikia viešinti žmones, kurie su valstybės apsaugos garantija prisipažino buvę KGB bendradarbiai, vadina nesusipratimu. Pašnekovės teigimu, tie žmonės nebūtų prisipažinę, jei jiems būtų sakoma, kad valstybės garantijos tegalios 15-a metų.
„Juk jie patys suprato, kad dokumentų, įrodančių jų bendradarbiavimą, beveik nėra. Todėl net svarstyti klausimą, kad reikėtų juos viešinti, atiduoti minios teismui, manau, yra nesusipratimas. Labai gaila, kad politinė taryba neklausė argumentų, labai aiškiai ir logiškai pagrindžiančių, kad to daryti tiesiog negalima“, – tikina D. Kuodytė.
Griaunamas pasitikėjimas valstybe
NSGK pirmininkas Artūras Paulauskas paaiškina, iš kur staiga atsirado 15 metų informacijos saugojimo trukmės terminas. „Liustracijos įstatyme buvo pasakyta, kad prisipažinusių asmenų informacija yra įslaptinama ir saugoma įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Paslapčių įstatymu, tas sakinys leido dokumentams uždėti žymą „slaptai“. Tai reiškia, kad po 15 metų, jei nebus pakeistas tas terminas, informacija taps vieša“, – aiškina laidos svečias.
Visi LRT Televizijos laidos „Teisė žinoti“ dalyviai sutinka, kad vien svarstymas apie tokį asmenų tapatybės atskleidimą išduoda tų žmonių pasitikėjimą valstybe ir priverčia klausti, ko tuomet verti valstybės įsipareigojimai.
A. Paulauskas pabrėžia, kad žmonės prisipažino ir tikėjo, kad jei jie nėra nenuteisti už jokius nusikaltimus prieš žmogiškumą, jų duomenys nebus skelbiami.
Jei žmogus nėra nuteistas už jokius nusikaltimus žmogiškumui, jo duomenys neskelbiami
„Jau 1990-aisiais Aukščiausioji Taryba pareiškė: „tie, kurie bendradarbiauja, nutraukite šią veiklą. Užtikriname, kad nė vienas asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus, atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su TSRS VSK, nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Respublikos valdžios persekiojimų. Slaptųjų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus skelbiamos ar patvirtinamos, jei viešumon iškils kitokiu būdu“.
Pagrindinė formulė buvo pakartota ir 1999-ųjų įstatyme: jei žmogus nėra nuteistas už jokius nusikaltimus žmogiškumui, jo duomenys neskelbiami“, – tvirtina NSGK pirmininkas.
Ne tik išdavystė, bet ir grėsmė valstybei
NSGK narys A. Anušauskas teigia manantis, kad politinėje taryboje apie slaptų KGB bendradarbių paviešinimą kalbėję politikai paprasčiausiai nesupranta, apie ką kalba, nėra įsigilinę į situaciją ir dokumentus.
„Geriausia, aišku, būtų, kad politikai bent jau žinotų, apie ką kalba. Iš komentarų po pasitarimo supratau, kad dalis manė, jog buvo kalbama apie neprisipažinusių KGB dokumentus, apie kažkokias kitas bylas, kiti manė kalbantys apie prisipažinusius asmenis.
Aš esu už maksimalų KGB dokumentų viešinimą, tačiau tai – ne KGB dokumentai, o Valstybės saugumo departamento (VSD) sudarytos bylos. Tai jau valstybės saugumo interesas. Jei mes viešiname VSD bylas, tai žiūrėkime, ar jų nelaukia Rusijos federalinė saugumo tarnyba. Turime suvokti, kad viešinimas, kaip politinis sprendimas, apims mūsų institucijos sudarytus dokumentus. Manau, kad politikai nesuvokia to skirtumo“, – sako A. Anušauskas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) vadovė Birutė Burauskaitė pabrėžia, kad dabartinėje geopolitinėje padėtyje tiems žmonėms būtų sukelta itin didelė grėsmė.
D. Kuodytė galimą slaptųjų KGB bendradarbių tapatybės atskleidimą vadina valstybės griovimu iš vidaus: „Žmonės ten ne traktorininkai ir melžėjos. Juos paviešinę kirsime per valstybės pamatus iš esmės, nereikės net priešų. Kol kas matau diskusijas žmonių, kurie neįsigilinę į tai, ką kalba. Kurie galbūt net neskaitė įstatymų ir populistinį šūkį „tebūnie tiesa“ bando pritaikyti, tačiau reikia suprasti, kokios gali būti to pasekmės.“
Pašnekovės nuomone, racionaliausia būtų pratęsti duomenų slaptumo terminą.
A. Paulauskas pažymi, kad dabar egzistuoja galimybė tęsti tą terminą ne vieną kartą arba kitaip kvalifikuoti tą informaciją ir jos slaptumo terminą pratęsti ilgesniam laikui. „Šiandien Paslapčių įstatymas mums leidžia tų asmenų neviešinti“, – kalba A. Paulauskas.
