Pirmojo susitikimo aplinkybės
Mano pažintis su Daniela – „darbinė“. 1994 metų pavasarį tuometinė dienraščio „Kauno diena“ vyriausioji redaktorė Teklė Mačiulienė man pasiūlė paruošti interviu su Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju Romoje, jo namų fone. Man ir pačiam magėjo iš arčiau susipažinti su žmogumi, kuris prezidento rinkimų kampanijos metu ryškiai skyrėsi nuo savo oponento Algirdo Brazausko, kuriam, kaip žinia, pralaimėjo rinkimus.
Ketinau išklausinėti S.Lozoraitį, kaip jis jaučiasi po prezidento rinkimų, suvokti, kokia jo psichologinė būsena, kokie tolimesni planai. Pokalbis įvyko Lietuvos ambasadoje, tačiau S.Lozoraitis nenorėjo kalbėti temomis, kurios domino mane. Jis nė karto tiesiai į akis nepasakė – „šia tema nekalbėsiu, šito nesakysiu“ ir panašiai. Elegantiškai, sakyčiau meistriškai, tarsi patyręs šachmatų žaidėjas jis išsisuko nuo mano klausimų, ir pokalbis pakrypo visai kita linkme.
Aš likau nusivylęs šiuo interviu. Tačiau vėliau paaiškėjo, – visai be reikalo. Praėjo vos trys mėnesiai, S.Lozoraitį pakirto staigi liga. Mano pokalbis su ambasadoriumi buvo paskutinis oficialus interviu Lietuvos spaudai. S.Lozoraičio žmona Daniela po vyro mirties parašė laišką „Kauno dienos“ redakcijai, kuriame padėkojo už puikų interviu.
Tačiau tąkart Romoje man atrodė, kad aš blogai įvykdžiau savo žurnalistinę misiją. Nusprendžiau atsigriebti ir pakalbinti ambasadoriaus žmoną Danielą. Tai buvo mūsų pirmasis susitikimas Po gatvėje. Negalėjau įsivaizduoti, kad grįšiu į tuos namus ne kartą, kone kas savaitę, o Daniela taps mūsų šeimos patarėja, bičiule, globėja. Ir kad Italijoje gimusiai dukrai duosime du vardus – Barbora Daniela būtent S.Lozoraičio žmonos garbei.
Tą kartą ir vėliau kiekvienąsyk, peržengęs Danielos namų slenkstį, stebėdavausi elegancija, išskirtiniu šios moters aristokratizmu, kuris buvo žaviai natūralus, be jokio slegiančio dirbtinumo ar apsimetimo šešėlio.
Natūrali elegancija ir aristokratizmas
Antrąsyk į Lozoraičių namus grįžau su žmona Jurga ir sūnumi Simonu kaip svečias. Daniela pakvietė mus paviešėti Kalėdų savaitę jos svečių namuose Po gatvėje.
Tais laikais suplanuoti kalėdinę kelionę į Romą anaiptol nebuvo toks paprastas dalykas kaip šiandien: sėdi į lėktuvą ir skrendi. Reikėjo Italijos vizos, Austrijos tranzitinės vizos. Įveikę visus konsulinius barjerus, atsidūrėme Romoje. Tąsyk man didžiausią įspūdį paliko ne tiek šventinė Roma, kiek kalėdiniai pietūs pas Danielą. Ilgainiui šis susitikimas Po gatvėje metų pabaigoje tapo tradicija, kurią labai vertinau aš ir mano šeima. Tą kartą ir vėliau kiekvienąsyk, peržengęs Danielos namų slenkstį, stebėdavausi elegancija, išskirtiniu šios moters aristokratizmu, kuris buvo žaviai natūralus, be jokio slegiančio dirbtinumo ar apsimetimo šešėlio.
Sėdėjimas Danielos namuose prie valgomojo stalo buvo ideali protokolo taisyklių pamoka. Mano senelis buvo kilęs iš stambių restoranų savininkų giminės, tad stalo serviravimas, elgesys, bendravimas buvo tie dalykai, kuriuos jis man stengėsi perteikti ir su kuriais aš gyvai susidūriau pas Danielą Romoje. Stebėdavau šiuose didžiuliuose namuose kiekvieną smulkmeną, ir kiekviena smulkmena man teikdavo didžiulį malonumą ir estetinį pasigėrėjimą.
Daniela buvo absoliučiai atvira ir tuo pat metu neperžvelgiama ten, kur ji pati nubrėždavo bendravimo ribas. Tarkime, mane domino jos kilmė: juk pavardė su prielinksniu „de“ (D‘Ercole) rodė aristokratišką kilmę. Tačiau, kai kartą lyg netyčia apie tai paklausiau, ji lygiai taip pat lyg niekur nieko atsakė: „Tai neturi reikšmės“.
Daniela iš kiekvieno savo svečio reikalaudavo (ir gana griežtai, be jokių kompromisų) laikytis jos namų taisyklių. Tos taisyklės buvo labai paprastos: būti savarankišku ir nesikėsinti į asmeninį šeimininkės gyvenimą. Neįkyrėti ir nereikalauti išskirtinio dėmesio. Neperžengti tam tikrų, subtiliai nurodytų teritorijos ribų. Išlaikyti pagarbią svečio – šeimininkės distanciją. Daniela netgi į gana artimus bičiulius kreipdavosi „lei“ – jūs. Kai kam galbūt tai atrodydavo kaip beprasmiškas ceremoningumas, tačiau kartą Daniela pati man pakomentavo savo elgesio kodeksą: „Kodėl aš turėčiau jums sakyti „tu“, jeigu galiu kreiptis „jūs?“
Daniela iš kiekvieno savo svečio reikalaudavo (ir gana griežtai, be jokių kompromisų) laikytis jos namų taisyklių.
Aš stengdavausi neprašauti pro šalį ir laikytis šių nerašytų taisyklių. Perpratau svarbų Danielos bruožą: ji buvo labai atvira, tiesiai ir be jokių užuolankų savo nuomonę reiškianti asmenybė. Kita vertus, šis atvirumas turėjo labai aiškiai nubrėžtas ribas, kurių peržengti ji neleisdavo niekam. Nors pragyvenau Danielos namuose Po gatvėje iš viso keletą mėnesių, jos gyvenimas buvo prieš mane lyg ant delno, tačiau liko tam tikrų kasdienio gyvenimo teritorijų, kurios liko uždarytos.
Daniela mėgo svečius. Tiesa, ne visi perprasdavo jos būdo aristokratizmą. Ji ne kartą man paskambindavo ir prašydavo patarimo: „Gal jūs žinote, kaip turėčiau pasielgti? Turiu tokią viešnią, kuri atkakliai nori pusryčiauti kartu su manimi“.
Politinės pažiūros. Nekenčiamieji
Po Stasio Lozoraičio mirties Danielos gyvenime atsivėrė tuštuma, kurios tragišką esmę gali suprasti tik tas, kuris pažinojo Stasį. Tai buvo politikos žmogus. Labai plataus interesų rato, eruditas, kuriam nebuvo svetimas žaismingas humoro jausmas. Fantastiškas pašnekovas, kuris gebėdavo strateguoti pokalbį viena ar kita linkme.
Daniela taip pat buvo puiki pašnekovė. Stasio loginį mąstymą ji idealiai atsverdavo itališku emocingumu, kuris buvo nuoširdus, tikras, aistringas. Kartais Daniela paskambindavo man po pietų, mandagiai pasiteiraudavo, kaip sekasi, kokios naujienos, apsikeisdavome Italijos politikos aktualijomis. Na ir prasidėdavo.
Mūsų politinės diskusijos telefonu užtrukdavo kelias valandas. Reguliariai užsukdavau pas Danielą į Po gatvę trečiadieniais. Pietaudavome dviese jos virtuvėje, apačioje, greta kačių ir šunų. Diskutuodavome daugiausiai apie Italijos politiką, tačiau nevengdavome ir lietuviškų aktualijų. Tiesa, po Stasio mirties ji vengdavo gilaus knaisiojimosi tema „kodėl pralaimėjo mano vyras?“ Tai buvo pernelyg jai skaudi tema. Kartą ji man pasakė: „Pauliau, ar jūs nemanote: jeigu ne tie rinkimai, dabar šalia mūsų prie šio stalo sėdėtų ir Stasys?“
Prisimenu, gėrėme jos svetainėje kavą, ir pokalbis pakrypo prie pomirtinio Stasio Lozoraičio titulo – „Vilties prezidentas“. Daniela paklausė, koks semantinis šio žodžių junginio skambesys, koks prasminis svoris. Ji pati, man regis, pritarė tokiai definicijai ir tuo pat metu ja abejojo. „Iš vienos pusės, viltis žmonėms yra svarbi vertybė, kita vertus, tai kažkas metafiziškai sunkaus“ – svarstė Daniela. Ji prisipažino, kad Stasį mato tokį, koks jis buvo – ironišką, besišypsantį, kupiną gyvenimo džiaugsmo. Kiek supratau, „Vilties prezidentas“ jai buvo pernelyg ašaras spaudžiantis apibūdinimas.
Politinės diskusijos baigdavosi tada, kai kalba pasisukdavo apie keletą personažų. Apie Algirdą Brazauską ji išvis nekalbėdavo arba lediniu tonu pasakydavo: „Stasys visada reikalaudavo gerbti politinius oponentus. Ką aš ir bandau daryti“. Tačiau, tarkime, Kazio Bobelio vardas ir pavardė jai sukeldavo pasidygėjimą. VLIK judėjimo paminėjimas – taip pat.
Daniela man išsakė gana kategorišką, bet stipriai motyvuotą nuomonę ir apie keletą Lietuvos politikų, su kuriais ji ir jos vyras buvo susidūrę. Tačiau ji kaskart nužvelgdavo mane rūsčiu žvilgsniu, o vieną kartą pasakė: „Pauliau, aš jumis pasitikiu. Tai yra mano ir jūsų pokalbis. Tai, ką mes čia kalbame, neturi niekada išeiti anapus šių namų sienų“. Šį Danielos pageidavimą ketinu vykdyti.
Labiausiai emocijos įkaisdavo, kai kalbėdavome apie jos šalies – Italijos politiką. Daniela atvirai reikšdavo panieką Italijos kairiesiems, komunistams. Kai į šalies politinę areną įsiveržė milijardierius Silvio Berlusconis, Daniela džiūgavo: „Pagaliau atsirado žmogus, kuris įvarys baimės mūsų partokratams“.
Aš turėjau savo požiūrį į S.Berlusconį. Kartą Daniela pietų metu mane prirėmė prie sienos: „Pauliau, pasakykite man – ką galvojate apie Silvio Berlusconį?“ Aš atsakiau, kad mano, kaip ir daugelio „Foreign Press Association“ žurnalistų nuomone, milijardierius yra politikos anomalija. Tą kartą Daniela supyko ant manęs: „Jūs pernelyg dažnai skaitote dienraštį „La Repubblica“. „Taip“ – atsakiau – „Aš vertinu šį dienraštį“.
Po kelių dienų Daniela paskambino man ir atsiprašė už pernelyg aštriai išreikštą nuomonę. Ir perspėjo: „La Repubblica“ – komunistų laikraštis“. Aš nesutikau: „Ne, Daniela, komunistų dienraštis yra „Il Manifesto“. Daniela: „Ką jūs sakote? Tai ne komunistų, o kairiųjų ekstremistų dienraštis!”
Žodžiu, mūsų politinės diskusijos būdavo labai įdomios, labai temperamentingos ir labai ilgos. Nepamiršiu jų niekada.
Aš puikiai įsivaizduoju, kokia Daniela būtų buvusi puiki prezidento žmona. Mums būtų pavydėjusi visa Europa.
Kodėl neparašiau išsamios apybraižos?
Diena, kai man paskambino iš Lietuvos ambasados Romoje ir pasakė, kad Danielos nebėra, buvo viena liūdniausių mano gyvenime. Tai buvo žmogus, kuris visada ištiesdavo diskretišką pagalbos ranką mūsų šeimai. Tai buvo nuostabi moteris – graži, tvirto būdo, kupina vidinės elegancijos. Tai buvo vilties ženklas mūsų visuomenei.
Aš puikiai įsivaizduoju, kokia Daniela būtų buvusi puiki prezidento žmona. Mums būtų pavydėjusi visa Europa. Tiesa, nelabai įsivaizduoju, koks būtų buvęs mūsų pačių požiūris į šį žmogų, kuris mylėjo savo vyrą ir Lietuvą, tačiau vis tik liko kitos šalies, kitokios socialinės ir kultūrinės aplinkos atstovė.
Kai Daniela sunkiai susirgo, pirma mintis buvo bėgti į ligoninę, reikšti užuojautą ir panašiai. Tačiau puikiai žinojau, kad jai tas nepatiktų. Daniela buvo pernelyg diskretiškas ir pernelyg išdidus žmogus, kad viešai rodytų savo kančią.
Norėjau parašyti ilgą apybraižą ir papasakoti Lietuvai apie šią moterį, jos elegantiškos buities detales. Bet vėlgi – tikrai žinau, kad jai nebūtų prie širdies toks jos kasdienybės viešinimas. Todėl apybraiža liko neparašyta. Lieka keletas mūsų šeimos narių prisiminimų, keli potėpiai Danielos Lozoraitis portretui jos nuostabių namų interjero fone.
