Paskambinome i duris, skambutis buvo šalia stambių geležinių vartų. Ir išgirdome malonų Danielos balsą: „Prego“ (it. prašom). Jį lydėjo griausmingas šunų lojimas.
Aš nuo vaikystės paniškai bijojau šunų ir visų kitų gyvūnų. Pasakiau savo vyrui Pauliui: „Tu eik vidun, o aš pasivaikščiosiu, kol pakalbinsi Danielą“. Tačiau Paulius nusprendė įėjęs pro vartus pasakyti šeimininkei apie mano problemą. Tiesa, tik vėliau, bendraudami su Daniela supratome, kokie svarbūs jos gyvenime buvo tie šunys.
Na, o man tas Pauliaus interviu tapo tikru nervų išbandymu. Pokalbis vyko nuostabiame saulės nutviekstame prabangaus epochinio namo sode tarp kvepiančių glicinijų, apelsinmedžių ir gardenijų. Už durų piktai lojo įsižiedę šunys Lulu ir Rūta, o aplink mane šmirinėjo Danielos katinai. Du iš jų – Karabachas ir Mimi – buvo tiesiog nepakenčiami. Jie skraidė kaip akrobatai. Tas Danielą kažkaip ypatingai linksmino, ji puikiai matė, kaip mano neramus žvilgsnis nepaleidžia katinų iš akių.
Nors Daniela Pauliui buvo pažadėjusi vos pusvalandį, tačiau ta keistai susiklosčiusi situacija jai buvo toks neįprastas iššūkis, kad interviu užtruko pusantros valandos, kol jį nutraukė paskambinęs iš ambasados Stasys Lozoraitis. Ambasadorius buvo smarkiai susidomėjęs, kodėl Paulius taip ilgai negrįžta į sekantį numatytą svarbų susitikimą.
Daniela vakarienių metu vilkėdavo itin elegantiškai. Ji turėjo savo stilių
Daniela jam telefonu tiesiai šviesiai pasakė: „Čia, žinai, pas mane svečiuojasi tokie du žurnalistai iš Lietuvos. Liepė man uždaryti šunis, tikriausiai tuoj lieps uždaryti ir katinus“. Ir, žaviai nusikvatojusi, dar pridūrė: „Aš jau esu pasiruošusi ir uodus iš mano sodo išvaryti, jeigu tik man palieps“.
Paskui apie tą „keistą“ Lietuvos žurnalistę ir savo įžeistus šunis Daniela ne kartą pasakojo savo svečiams mūsų bendrų vakarienių metu. Viena akimi ji stebėdavo mano reakciją ir žaviai šypsodavosi. Danielos namuose rinkdavosi ambasadoriai, diplomatų žmonos. Ji dažnai mėgdavo įgelti, tačiau niekada to nedarydavo piktai, gal todėl niekada ant jos neįsižeidžiau. Bet ji nebijodavo išreikšdavo savo nuomonę, kad ir nemaloniausią.
Mano sąlytis su Romos aukštąja mada „alta moda“ prasidėjo tik Danielos dėka. Prieš 20 metų Lietuvoje niekas nežinojo, kas yra ta aukštoji mada ir kur slypi tas jos aukštumas. Juo labiau negalėjau žinoti aš.
Pirmuosius pakvietimus į aukštosios mados pristatymus gavau iš Danielos, jie buvo vardiniai. Nesuprasdavau, kokia man teko atsakomybė ir garbė atsidurti tarp diplomatų korpuso moterų ir stebėti tiesiogiai aukštosios mados pristatymus. Juk jų metu ant podiumo būdavo rodomos šimtus tūkstančių dolerių kainuojančios brangakmeniais dekoruotos suknios.
Daniela mane įspėjo, kaip turiu būti pati šių pristatymų metu apsirengusi. Suprasdavau, kad esu smarkiai stebima, nors niekas man to akivaizdžiai neparodydavo.
Daniela vakarienių metu vilkėdavo itin elegantiškai. Ji turėjo savo stilių – mėgo siaurus sijonus aukščiau kelių, švelnias šilko palaidines ir pusaukščius batelius. Buvo aukšta, liekna ir visada grakšti, didinga, savimi pasitikinti. Garbanotus plaukus pakeldavo į viršų, kosmetiką naudojo labai saikingai.
Šį stilių ji išpuoselėjo dirbdama garsiam prancūzų dizaineriui Andre Laug. Vakarienių metu ji mokėjo svečiams sukurti ypatingą šventinę nuotaiką, jos namų interjere jautėsi tobula praeities ir dabarties harmonija. Daniela mėgo antikvariato daiktus, juos meistriškai sujungdavo su įpareigojančia savo namų – epochinio pastato atmosfera. Ji ypač mėgo Kalėdas. Jos papuoštas Kalėdų stalas ir eglė niekada neišnyks iš mano ir mano artimųjų atminties.
Ji kaskart pagirdavo mano elegantiškus drabužius, kurie atkeliavo kartu su manimi iš Lietuvos, bet jos žvilgsnis tarsi man sakydavo: „Stebėk, išmok suprasti, koks yra Romos moterų elegancijos kodas, ir pati jį sau pritaikyk. Jei sugebėsi, nesijausi svetima“. Turiu pripažinti, kad esu pakankamai įžeidi ir greitai pasiduodu emocijoms, tačiau Danielos pamokymai manęs niekada neįskaudindavo. Atvirkščiai, ji tai darė kažkaip motiniškai, sirgo už mus lyg už savo vaikus.
Daniela mūsų šeimai ne kartą padėjo išsikapstyti iš keblių situacijų. Kartą Romoje visai rimtai sukonfliktavo mano akivaizdoje su draudimo agentu, – jis nenorėjo išduoti Austrijos konsulatui būtino draudimo, kuris buvo reikalingas tranzitinei vizai. Išvadino jį „progreso stabdžiu“, „kabinetiniu biurokratu“. Draudimas kaip mat buvo antspauduotas ir įteiktas man į rankas. Danielos visi truputį bijojo, net patys kiečiausi Italijos biurokratai nenorėjo turėti su ja reikalų.
Ypač pajutome Danielos pagalbą gimus mūsų dukrai Barborai. Buvau Romoje viena, be mamų ir auklių pagalbos. Kai sugrįžome iš ligoninės, Daniela netrukus atvyko aplankyti naujagimės.
Įžengusi į mūsų nuomojamą butą prie Tirėnų jūros Romos priemiestyje, ji pirmiausiai mane atidžiai apžiūrėjo ir pareiškė, kad puikiai atrodau, nes išsaugojau po gimdymo liekną figūrą. Iš tikrųjų, buvau labai smarkiai sublogusi, nes trūko miego ir pagalbos. Atrodžiau pavargusi, nes, gimus dukrai Barborai, nė dienos nepasitraukiau ir nuo savo žurnalistinio darbo. Sužinojusi, kad Barbora nėra maitinama motinos pienu, Daniela labai susirūpino.
Netrukus mums paskambino iš miestelio vaistinės ir pranešė, kad turime atvykti pasiimti dirbtinio motinos pienelio. Pasirodo, Daniela paskambino savo geram draugui vaistininkui ir parūpino mums brangaus pieno visiems ateinantiems metams. Ir tai buvo tik vienas iš jos kilnių poelgių, kuriais ji padėjo mūsų šeimai įsikurti Romoje.
Vyresnysis sūnus Simonas taip smarkiai dievino Danielą, kad kaskart vykdamas į svečius Po gatvėje baisiai jaudindavosi. Jį apimdavo įkvėpimas, todėl sėsdavo ir nutapydavo jai paveikslą. Atėjęs į svečius pasisiūlydavo padeklamuoti naują eilėraštį italų kalba.
Kartą, atsiminusi Danielos gimimo dieną, nes gimėme beveik tą pačią dieną, liepiau Simonui pasveikinti ją 50–ojo gimtadienio proga. Ji mandagiai pamerkė didžiulę Simono rožių puokštę, bet ilgai nelaukus pareiškė jam, kad sveikinti solidžių metų sulaukusias moteris neverta. Ir kad jis daugiau nedrįstų jos gimtadienių kaip nors žymėti.
Visa mūsų šeima vertino Danielos pastabas ir gyvenimo pamokas. Simonas paprašė jaunesniąją seserį Barborą pavadinti antruoju – Danielos vardu. Taip ir padarėme.
Simonas Jurkevičius
Rašiklio „„United States of America“ istorija
Pirmą kartą susipažinau su Daniela 1994 metais, man tuomet buvo 9 metai. Buvo Kalėdos, ir kartu su tėvais vykome jas praleisti Romoje. Italijoje jau buvau buvęs kelis kartus, tačiau man tai buvo pirmas kartas, kuomet pamačiau Amžinąjį miestą.
Pamenu tarsi vakar, kai pirmąjį kartą įžengiau į Lozoraičių namus Po gatvėje. Man pasirodė tarsi patekau į filmą. Praėjus aukštus juodus metalinius vartus, atsivėrė kiemas su palmėmis, bananmedžiais ir kitais, man iki tol nematytais augalais. Vos įžengus į kiemą mus „užpuolė“ du dideli Danielos šunys – Rūta ir Lulù. Tuomet pirmą kartą išgirdau tą griežtoką, tačiau tuo pačiu ir švelnų Danielos balsą – „nebijokite, jie nepikti!“. Mane visada labai stebino puiki Danielos lietuvių kalba.Apie Danielą buvau šiek tiek girdėjęs iš tėčio pasakojimų apie Stasį Lozoraitį. Tuomet buvau dar mažas ir mažai suvokiau kokią svarbą turėjo šis žmogus Lietuvos istorijoje – tačiau vis tik man buvo labai smalsu pamatyti namus, kuriuose jis gyveno. Ir taip pat susipažinti su jo žmona – Daniela Lozoraitiene.
Iš pirmo susitikimo su Daniela labiausiai man įstrigo jos žvilgsnis – niekada jo nepamiršiu. Jis buvo griežtas, tačiau ir švelnus, kupinas nesuvaidintos, aristokratiškos išminties. Vienas iš Danielos bruožų, kuris kažkiek mane net trikdė, buvo tai, jog ji šnekėdama visuomet žiūrėdavo tiesiai pašnekovui į akis.
Pamenu, kaip prieš atvykstant į Lozoraičių namus mano mama griežtai mane perspėjo „Tik žiūrėk, elkis atsargiai!“. Iš tiesų – mažas buvau itin judrus ir kartais žioplas. Kuomet įėjau į tuos puikius namus, supratau, kodėl gavau tokį perspėjimą. Man tai pasirodė tarsi didelis muziejus – sienos mirgėjo nuo senoviškų, renesansinių paveikslų, ant kiekvieno antikinio baldo stovėjo skulptūrėlės, meno dirbiniai ir kiti miniatiūriniai daiktai.
Kiekvienas to namo kampelis turėjo kažką ypatingo, neįtikėtino. Dažnai po vakarienės, kuomet tėvai dar ilgai diskutuodavo su Daniela virtuvėje, aš tiesiog eidavau „pasivaikščioti“ po tuos kambarius. Nieko neliesdamas, atsargiai apžiūrinėdavau kiekvieną kampelį – man viskas buvo labai įdomu. Nudžiugdavau, kai kur nors pastebėdavau lietuviškas detales – knygas, nuotraukas su Lietuvos vaizdais, gintaro skulptūrėles. Niekad nesugebėjau suvokti, kaip tuose namuose gyvenantys net septyni katinai, šokinėdami tarp senoviškųjų baldų ir divanų neišvartydavo tų visų miniatiūrinių interjero detalių.
Daniela buvo labai išauklėta ir mandagi asmenybė, iš kurios galima buvo pasimokyti kaip reikia teisingai elgtis prie stalo, pokalbio metu. Kita vertus, ji būdavo impulsyvi, visiškai nebijodavo parodyti savo jausmus.
Daniela labai mylėjo meną. Šitai man tapo aišku ne vien pamačius jos namus, kurie buvo tikrų tikriausia meno galerija. Esu jai padovanojęs keletą savo tapybos darbų. Ji juos atidžiai studijuodavo ir kritikuodavo – jaučiau, jog ji tai darydavo tikrai ne iš mandagumo.
Taip pat ji man aistringai pasakodavo apie kai kuriuos paveikslus ir skulptūras esančius jos namuose. Pamenu kaip kartą per kalėdinius pietus išsiliejęs žvakės vaškas sugadino ant stalo stovėjusį antikinio veidrodžio padėklą. Tuomet Daniela labai stipriai susikrimto ir supyko dėl šio įvykio, visų pietų metu nė kiek nesistengė nuslėpti savo emocijų.
Daniela buvo labai išauklėta ir mandagi asmenybė, iš kurios galima buvo pasimokyti kaip reikia teisingai elgtis prie stalo, pokalbio metu. Kita vertus, ji būdavo impulsyvi, visiškai nebijodavo parodyti savo jausmus. Pamenu kaip kartą nuvažiavome pas ją į svečius, aš buvau su sutvarstyta ranka, nes per žioplumą vos nenusipjoviau sau piršto.
Tuomet ji man tiesiai šviesiai rėžė: „nu ir paikas!“. Atsimenu, vieną kartą Daniela mums aprodė Stasio Lozoraičio kabinetą. Tarp daugybės ten esančių daiktų man pasirodė labai įdomus ant stalo gulintis žaliai mėlynos spalvos rašiklis su užrašu „United States of America“. Daniela paaiškino, kad tai yra rašiklis, kuriuo kažkada rašė buvęs Amerikos prezidentas George H.W. Bush. Paskui staiga tarė: „Patinka tau jis? Imk jį, dovanoju!“.
Mūsų šeimai Daniela padėjo labai daug. Buvo kelios labai sunkios akimirkos, kai ji ne tik ištiesė pagalbos ranką, bet ir padrąsino mus. Žiūrėdama į akis, Daniela tiesiog tardavo, paprastai ir nuoširdžiai: „Nebijokite, viskas bus gerai“. Aš jai liksiu amžinai dėkingas už tai, kad ji man visuomet buvo ir yra turbūt išliks pats geriausias oraus, intelektualaus ir nuoširdaus žmogaus pavyzdys.
Barbora – Daniela Jurkevičius
Apie Bubą ir Mičių
„Kas tai?“ – manęs dažnai klausia draugai, atėję po pamokų mokykloje pas mane į namus. Jie klausia, matydami du minkštus ir gerokai suniokotus pliušinius žaislus. Vienas – šuo Bubas, kitas – katinas Myčius.
Tada aš paklausiu savo draugų italų: „Ar norite paklausyti istorijos apie Bubą ir Mičių?“ Jie paprastai visada sutinka, tada aš patariu atsisėsti patogiai ir paklausyti apie elegantišką ir tuo pačiu metu kuklią ponią Danielą Lozoraitienę. Pasakoju apie mano kūdikystę, kai man dar nebuvo nė metų, kai dar sėdėjau vežimėlyje. Ponia Daniela, sužinojusi, kad aš gimiau, nedelsiant parūpino mano mamai sunkiai gaunamų pieno miltelių. Ir ranka parašė man sveikinimą, ant kurio juodu parkeriu parašyta grakščiomis mažomis raidėmis: „Benvenuta fra noi“ („Sveika atvykusi tarp mūsų“). Atvirukas, kurį moteris panaudojo irgi – neeilinis. Daniela parinko Michelangelo „Creazione“ paveikslą, kad tokiu būdu išreikštų savo palaiminimą mano gimimo proga.
Bet grįžkime prie mano mylimų žaislų istorijos. Daniela nusprendė man padovanoti du pliušinius žaislus – dalmatinų veislės šuniuką vardu Bubas ir rainą katiną su ilga uodega vardu Myčius. Tada mano draugės italės manęs paklausia: „Bet juk šis katinas be uodegos?“
Tada as nusišypsau ir pasakoju, kaip pamečiau Myčių Pirmąjį, kuris tiesiog iškrito iš vežimėlio. Mama dažnai man primena, kad naktimis, kai man trūkdavo mylimo minkšto draugo aš niekaip neužmigdavau. Kai ponia Daniela sužinojo apie atsitikusią nelaimę, ji nedelsdama man parūpino kitą pliušinį katiną. Tik šis buvo beuodegis. Bet man tiko.
Vėliau dažnai man tėvai, močiutės siūlydavo, dovanodavo naujų ir gražesnių žaislų, bet aš nesuabejojusi atsakydavau, kad kitų nenoriu, esu ištikima Danielos dovanotiems. Per tuos 16 metų Bubas ir Myčius gerokai sudrisko. Dabar jie nekaip atrodo. Suplyšę, nublukusiu kailiu, pilni lopų. Bet šių mano bičiulių vertė – neišmatuojama. Kažin ką dabar pasakytų ponia Daniela Lozoraitienė, pamačiusi, kaip jie dabar atrodo.
Danielą prisimenu kaip grakščią, elegantišką ir tvarkingą Romos ponią, kuri visada pasiūlydavo pieniško šokolado. Atsimenu, kai tėvai man pranešdavo, kad važiuosime į via Po, man tai būdavo didelė šventė. Tai reikšdavo, kad popietę praleisiu tarp didelių ir gauruotų, neapsakomai gerai išauklėtų šunų. Aišku, niekada nepamiršiu užsispyrusio ir maištingo katino Karabacho, kuris, kiek pamenu, suėsdavo mano tėčio rašomąja mašinėle atspausdintus straipsnius.
