„Kaip tam tikras simbolis Valentino diena gal ir nieko, bet netinkamas jos laikas. Aš perkelčiau šią dieną į kokią balandžio 20 dieną ar dar geriau į gegužės 1-ąją – tai labai gera diena, būna šilta, gali apsikabinti, – aiškino D.Katkus. – Bet kai mes turime Vasario 16-ąją, Valentino diena man visiškai netinka, nežinau, ką švenčiu. Vasario 16-ąją norėčiau pasijusti esantis lietuvis, o čia pakliūni į kažkokią internacionalinę šventę. Juo labiau kad tuoj po to yra Kovo 8-oji, kuri yra labai panaši.“
Vis dėlto profesorius švęsti meilės neatsisako ir kuo puikiausiai prisimena pirmąją meilę bendraamžei Hanai.
„Savo pirmąją meilę prisimenu – tai prasidėjo 1952 metais. Mes kartu šokome. Ach, kaip aš ją mylėjau! Šakės, kokia ji man buvo graži! Jos vardas buvo Hanka, Hana. Buvau jau gerokai pagyvenęs, gal devynerių. Ji – taip pat. Pamatydavau ją – rankos ir kojos man pradėdavo drebėti, – pirmuosius šiltus jausmus prisiminė D.Katkus. – Aš ją mylėjau daug metų, kol baigiau mokyklą. Deja, ši meilė buvo vienpusė. Jai patiko Julius...“
Tačiau dirigentas tikino, kad tuo metu savo jausmus suvokė nedramatiškai. Šia tema D.Katkus netrukus prisiminė keletą anekdotų.
„Didelės meilės gimsta tada, kai vienas iš poros pasako „ne“. Yra toks anekdotas. Vaikinas klausia: „Ar tu myli mane?“ Mergina atsako: „Nea.“ Ir tada jis ją klaikiai įsimyli... – kikeno profesorius ir tuoj pat papasakojo kitą: – Vaikinas sako: „Tekėk už manęs.“ Mergina: „Ne, niekada.“ Ir jis gyveno ilgai ir laimingai.“
