Į Vilniaus dailės akademiją pakvietė be egzaminų
Šarūnas prisipažįsta, kad „gerą ranką“ paveldėjo, tačiau jai išlavinti prireikė laiko. Iš prigimties užsisklendęs, namisėda vaikas piešė kasdien ir daug.
Vėliau vaikino gabumus pastebėjo mokytoja, kuri primygtinai siūlė dalyvauti kiekviename piešinių konkurse. Daugybėje jų Šarūnui pasisekė laimėti prizines vietas. Po vieno konkurso jaunuolis buvo pakviestas be stojamųjų egzaminų studijuoti Vilniaus dailės akademijoje.
Tačiau po 12-os klasės egzaminų, kad ir kaip Šarūnas to nenorėjo, teko eiti dirbti. Į menus linkęs jaunuolis pabaigė meninės kalvystės bei suvirinimo kursus, tačiau, kaip pats pajuokavo, vis tiek įsidarbino statybose.
„Iki tol nežinojau, kas yra toliau Molėtų, na, dar Vilnių buvau matęs – man jis atrodė toli kaip Holivudas, o Kaunas – išvis kita planetos pusė. Todėl kai pasiūlė padirbėti toliau nuo tėviškės, nors ir statybose, man tai pasirodė kietai“, – dabar iš savo naivumo juokiasi tatuiruočių meistras.
Pasiūlymą padirbėti Danijoje priėmė ant stogo
Keletą metų darbavosi statybose Alytuje, Birštone, Panevėžyje, vėliau persikėlė į Vilnių. Čia įsidarbino MTV televizijoje, kur kūrė automobilių dizainą tuo metu populiariai laidai „Pimp my ride Baltic“, taip pat užsiiminėjo aerografija ant automobilių. Projektui nepasisekus, įsidarbino barmenu skandalingai pagarsėjusiame bare.
Tačiau tuo savo gyvenimo etapu Šarūnas nesididžiuoja – daugybė alkoholio, girtų ir neadekvačiai besielgiančių žmonių, muštynių, konfliktų su policija.
„Pradžioje tai atrodė netgi romantiška: daug menininkų, bohema. Buvo, žinoma, visko – ir gerų akimirkų, bet daugiau purvo. Vieną dieną ir pats pajutau, kad be alkoholio negaliu dirbti, ką ten negaliu dirbti – negaliu gyventi. Nutariau nebesimurkdyti ir grįžau į statybas“, – prisimena vyras.
2009 m. Lietuvoje įsissiautėjus pasaulinei finansų krizei, vis ilgiau tekdavo laukti ir taip sumenkusių atlyginimų. Vieną dieną Šarūnui besėdint ant stogo su čerpe rankoje ir besiklausant dar vieno bendradarbių barnio su darbų vadovu dėl vėluojančių atlyginimų, vaikinui paskambino Danijoje gyvenantis draugas ir pakvietė užsidirbti „prie gėlių“.
„Pamenu, žiūriu aš į kolegas, apačioje besiriejančius, ir galvoju, kad blogiau jau nebus. Nusispjoviau ir išvažiavau“, – prisiminė Š.Vaičius.
Dirbo robotuku
Darbas su augalais, pasak Šarūno, kaip ir kiti emigrantams siūlomi darbai, nėra iš lengvųjų. Odensės Belingės rajone, aštuonių šiltnamių kompleksą valdančiai danų šeimai kol kas sekasi – nors augalų, daugiausia rožių, verslas ir nėra didelis, tačiau ne vienas jų konkurentas jau bankrutavo.
Komplekse vienu metu dirba apie 13 žmonių, daugiausia danų, tačiau, anot lietuvio, buvo ir emigrantų iš Ukrainos, Lenkijos, Bulgarijos, Latvijos, nemažai ir lietuvių. Paprastai dirbama po 7-8 valandas. O ir atlygis geresnis už atitinkamą darbą Lietuvoje.
Pradėjo Šarūnas nuo žemiausio laiptelio – pakavimo ir gėlių skirstymo – kaip pats tai pavadino, tapo robotuku. Dabar, po maždaug penkerių metų darbo, vaikinas pakilo iki tokių pačių robotukų, kaip ir jis kažkada, prižiūrėtojo.
Pradėjo Šarūnas nuo žemiausio laiptelio – pakavimo ir gėlių skirstymo – kaip pats tai pavadino, tapo robotuku. Dabar, po maždaug penkerių metų darbo, vaikinas pakilo iki tokių pačių robotukų, kaip ir jis kažkada, prižiūrėtojo.
Agentūra, kuriai priklausė lietuvis, gėlyno darbuotojams parūpino bendrabučio tipo butą. Jame Šarūnas gyveno su lietuviais. Po du žmones kambaryje. Išgyveno ne pačius smagiausius laikus.
„Ką veikėme? Gėrėme“, – juokiasi emigrantas.
„Niekam niekas nebuvo įdomu. Ne tokie žmonės buvo aplink, kad ieškotų prasmingų pramogų. Tada ir menas buvo primirštas, nes, nei kažkam tuos savo darbus parodysi, nei kas supras. Labiausiai nuo to ir pavargau“, – prisipažįsta lietuvis.
Pirma tatuiruotė buvo kreiva, bet įsimintina
Emigranto likimą geresne vaga pasuko į antrą pagal dydį Danijos miestą Orhusą gyventi atsikėlęs klasės draugas, kuris po ilgų įkalbinėjimų paskatino vaikiną savo darbus parodyti tatuiruočių studijos „Black Sheep Tatoo Studio“ Odensėje įkūrėjui Mariui Verikui.
„Ilgai muisčiausi, tačiau kartą ryžausi ir nuėjau į studiją. Marius pasiūlė man vietą, pakvietė mokytis tatuiruočių meno, tobulėti. Tiesą pasakius, pirmosios darbo dienos studijoje, tikriausiai nepamiršiu niekada. Net jei ją stebuklingai pamirščiau, apie tai bylotų keverzonė ant mano kojos.
Pamenu, paprašiau Mariaus paaiškinti, kaip padaryti tatuiruotę. Jis man papasakojo, kad piešinį reikia perkelti ant kalkės, vėliau kalkę – ant odos, o atspaustas linijas tatuiruoti mašinėle.
Pasidariau tokį kreivą piešinuką, nusiskutau koją, priklijavau kalkę ir išsitatuiravau savo pirmąją tatuiruotę. Žinoma, mane visi atkalbinėjo, ir aš atkalbinėčiau tokį kvailį, bet man tada viskas taip atrodė. Jaučiausi žiauriai kietai. Aišku, supratau, kad reikia nusiraminti, tačiau vis tiek savim didžiuojuosi“, – su šypsena veide pasakojo lietuvis.
Ši veikla iš karto jam prilipo. Pusantrų metų tatuiruočių meistru dirbantis vaikinas sako, vis dar jaučiasi esąs žalias, tačiau yra pasiryžęs tobulėti.
Skatina žmones pasitikėti tatuiruočių meistrais
Š.Vaičius teigia, kad tatuiruočių meistro darbe sunkiausia ne nupiešti eskizą ar jį perkelti ant odos, o susitarti su klientu. Dažnas pro tatuiruočių studijos duris įėjęs žmogus su savimi atsineša, kaip Šarūnas vadina, „Google“ tatuiruotę – internete rastą tatuiruotės pavyzdį – dažnai nuobodų ir nuvalkiotą.
„Tikrieji tatuiruočių menai yra saugomi autorių teisių, jų internete taip lengvai nerasi. Blogiausia, kad net ir paaiškinus, kad tokių tatuiruočių jau nuplagijuota tūkstančiai, žmonės vis tiek laikosi įsikibę savo. Tokiu atveju tatuiruočių meistrui dirbti nemalonu, nes tai jokia kūryba. Tokius klientus stengiamės perkalbėti, o jei nepavyksta to padaryti, atsisakome jų. Jei klientas sutinka ieškoti bendrų sprendimų, didžiausia užduotis – įlįsti į jo galvą ir rasti tai, kas būtų priimtina jam ir įdomu pačiam menininkui“ – aiškina Š.Vaičius.
Taip pat tatuiruočių meistras stengiasi įkalbėti klientus pakeisti atgyvenusį tatuiruočių suvokimą, nes tatuiruočių mene, kaip ir visur kitur, viskas sparčiai keičiasi.
Būna žmonių, kurie vis dar užstrigę XX a. dešimtajame dešimtmetyje, jie nori vadinamosios tribal tatuiruotės, o tai tėra ornamentas.
„Būna žmonių, kurie vis dar užstrigę XX a. dešimtajame dešimtmetyje, jie nori vadinamosios tribal tatuiruotės, o tai tėra ornamentas.“
Tatuiruotę turi daugiau kaip pusė danų
Tatuiruočių menas dažnam siejasi su dideliu skausmu, kalėjimo kultūra, ypač toks stereotipas gajus Lietuvoje. Yra nemažai manančių, kad tatuiruotes kenkia odai.
Šias visuomenės klišes Š.Vaičius skuba paneigti: „Kai pirmą kartą pajutau vadinamąjį „skausmą“, net suprunkščiau. Iš tikrųjų skauda tikrai taip stipriai, kaip apie tai pasakojama. Be abejo, skirtingų kūno vietų oda yra skirtingai jautri, skausmingesnės tos vietos, kuriose oda yra arčiau kaulo. Be to, skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į skausmą. Štai neseniai išleidau vaikiną, kuriam dariau pirmą tatuiruotę, ant krūtinės, ir jis iškentė 4 val. 30 min. seansą – tai tikrai ilgai. Yra tekę matyti, kaip stambus vyras nualpo iš baimės prie jos net neprisilietus adata“, – pasakojo tatuiruočių meistras.
Na, o tai, kad tatuiruotės siejamos su kalėjimo kultūra, jauną vyrą iš vis verčia juoktis.
„Danijoje prieš porą metų bent vieną tatuiruotę turėjo 76 proc. gyventojų. Nemanau, kad jie visi sėdėjo cypėje. Čia normalu, kad tatuiruotė puošia ir kūrėjo, ir biuro darbuotojo kūną – jokių neigiamų stereotipų. Kartą drybsodamas prie jūros stebėjau tatuiruotus žmonės – čia negalioja nei amžiaus, nei šeiminės, nei socialinės padėties cenzas, – tatuiruočių kultūros Danijoje ypatumais dalinosi molėtiškis.
„Tačiau kas pasakė, kad tatuiruotės nekenkia? Žinoma, kad kenkia. Jei pateksi į policijos akiratį, tatuiruotę įrašys į tavo išskirtinių požymių sąrašą“, – kikena emigrantas.
Jaunimas renkasi hipsteriškas tatuiruotes
Š.Vaičius sako, kad jaunimas dažnai renkasi hipsterių stiliaus tatuiruotes, taip pat vadinamąsias taškines, sudarytas iš įvairaus dydžio taškelių, kontrastingų geometrinių figūrų, pavaizduotų spaustuvės stiliumi, tatuiruotes, netradicines tatuiruotes, ryški indėnų įtaka. Vis dar populiarios vintažinės tatuiruotės, japonų, kinų, polineziečių tradicinės tatuiruotės.
„Tatuiruotės vis dažniau virsta menu, saviraiškos forma. Populiarėja vis laisvesnio stiliaus tatuiruotės. Vis daugiau žmonių renkasi akvarelinio stiliaus tatuiruotes“, – dabartinėmis tendencijomis dalijasi meninkas.
Laisvą nuo darbo laiką Šarūnas realizuoja piešdamas fantastinį komiksą. Jo užsakovas – danas rašytojas, su kuriuo lietuvis atsitiktinai susipažino bare
Pasižadėjo laimėti geriausio meistro titulą
Laisvą nuo darbo laiką Šarūnas realizuoja piešdamas fantastinį komiksą. Jo užsakovas – danas rašytojas, su kuriuo lietuvis atsitiktinai susipažino bare. „Kas dar? Kartais molį paminkau, gitarą paklibinu, juvelyrika traukia. Bet didžiausia aistra tatuiruotės“, – prisipažįsta emigrantas iš Lietuvos.
Š.Vaičius džiaugiasi ir didžiuojasi tuo, ką daro, ir ketina tatuiruočių meno srityje toliau tobulėti. Jo tikslas – atrasti savo stilių. Taip pat su kolega Marium susilažino, kad laimės kitamet Odensėje tatuiruočių salono „Black Sheep Tatoo Studio“ organizuojamoje tatuiruočių konvencijoje geriausio meistro titulą.
„Aš nesvajoju laimėti to konkurso, aš jį laimėsiu“, – lydimas kolegų ir savo paties klegesio konstatavo lietuvis.
