Laukė tol, kol kūdikio pašalinimo operacijos nebereikėjo
Išvažiavome namo prislėgti ir šokiruoti, abiejų akys buvo pilnos ašarų ir širdis plūdo krauju, tačiau to neparodėme, susitarėme vienas kito neguosti, kad nebūtų dar sunkiau.
Nesupratome, kodėl ji davė mums mirusio kūdikio nuotrauką, tad grąžinome ją atgal.
Kitą rytą draugė išgėrė vaistus ir buvome ligoninėje truputį po 7 valandos ryto, operacija turėjo vykti pusę 9. Ilgai nelaukus atėjo ta pati akušerė ir laikydama ligos istoriją rankose vėl pradėjo klausinėti lygiai tų pačių klausimų, kuriuos uždavė vakar.
Mažiau nei prieš parą ji buvo išgirdusi visus atsakymus ir žiūrėjo į juos, užrašytus byloje, tačiau vis tiek klausinėjo. Gydytoja išėjo atnešti draugei chalato ir narkozei reikalingos kaukės, kurią užsidėjus prieš operaciją užmiegama. Mus išsiuntė į kitą palatą ir... paliko likimo valiai.
Pralaukus ilgiau nei valandą atėjo kita akušerė su draugės ligos istorija, kurią atsivertusi vėl pradėjo klausinėti lygiai tų pačių klausimų. Atsakymus ji rašėsi ne ant normalaus lapo, o ant kažkokio popiergalio, panašaus į tualetinį popierių ar popierinį rankšluostį. Po 45 minučių atsakinėjimo gydytoja išėjo ir pranešė, kad netrukus ateis anesteziologė.
Tačiau, praėjus dar daugiau nei valandai atėjo, nepatikėsit, dar kita akušerė ir vėl vyko tas pats. Kaip kokiame košmare, gydytoja klausinėjo lygiai tų pačių klausimų, nors atsakymus matė parašytus byloje juodu ant balto.
Draugei į tuos pačius klausimus atsakinėjant ketvirtą kartą prasidėjo spazmai. Ji nebegalėjo išsėdėti vienoje vietoje, skausmai kas akimirką stiprėjo. Tuo tarpu gydytoja žvelgė abejingai ir toliau tęsė klausimų maratoną.
