Draugė iš skausmo klaupėsi ant kelių, o aš vos tvardydamasis paprašiau, kad gydytoja ką nors darytų, duotų vaistų ar ką, mes ligoninėje, o mano mergina raitosi iš skausmo ir niekas negelbėja. Akušerė pasakė, kad tuoj baigs ir atneš paracetamolio. Ne paslaptis, kad visas ligas Jungtinėje Karalystėje gydo šiuo vaistu.
Gydytoja sakė, kad iki šiol medikai šio reiškinio priežasčių neišsiaiškino, tačiau tokia situacija, esą, normali.
Baigusi klausimus akušerė atnešė kažkokią tabletę ir vėl paliko mus vienus laukti. Vaistai nepadėjo, draugė kentė skausmus, tačiau pažiūrėti, ar viskas gerai, neatėjo net medicinos sesuo.
Laukėme nežinioje. Po valandos atėjo anesteziologė ir, Dieve padėk, atsinešė tą pačią bylą bei pradėjo uždavinėti tuos pačius klausimus... Ji uždavė ir vieną naują – paklausė, ar draugė sutinkanti, kad jai būtų perpiltas kraujas, jei operacijos metu prasidėtų nesustabdomas kraujavimas.
Pasirašius dokumentus dėl operacijos su pilna narkoze, mums buvo pasakyta, kad kaukės neduos, tik suleis vaistų į veną. Jų nuomonė keitėsi kas kelias valandas. Nors medikė pasakė, kad narkozę atliks po 20 minučių, laukėme vėl ilgiau nei valandą. Draugė kartkartėmis vaitojo iš skausmo, o aš nežinojau, kaip jai padėti.
Mano mergina nuėjo į tualetą ir pamatė, kad pradėjo kraujuoti. Išėjusi pasakė, kad jai iškrito kažkoks lyg mėsos gabalas, tačiau ji nematė, kas tai buvo, mat visur buvo pilna kraujo. Tas dalykas įkrito į klozeto vamzdį, o ji nuleido vandenį. Atėjus anesteziologei, medicinos seseriai ir dar kitai akušerei, kurią matėme pirmą kartą, draugė paklausė, ar gali būti operuojama, jei pradėjo kraujuoti ir jai kažkas iškrito.
Draugė iš skausmo klaupėsi ant kelių, o aš vos tvardydamasis paprašiau, kad gydytoja ką nors darytų.
Gydytojos nuvedė atlikti echoskopijos, kurios metu paaiškėjo, kad draugei iškrito kūdikėlis, o viduje liko kraujo krešulys, tačiau šis turėtų pasišalinti pats, tad operacijos nebereikia.
Po procedūros palatoje laukėme dar valandėlę, kol gydytoja pranešė, kad galime vykti namo. Paprašius vaistų nuo skausmo ji davė receptą, kuriame buvo parašyta keturis kartus per parą gerti po dvi tabletes... Paracetamolio.
Emigrantams medikų pagalbos tenka reikalauti
Važiuodami namo jautėmės lyg kokie pabėgėliai. Esame čia nevertinami ir nelaikomi žmonėmis, nors sąžiningai mokame visus mokesčius. Visą dieną praleidome ligoninėje, kaip kokie atstumtieji, kuriuos prisimena kas valandą.
Draugės sveikata per keletą dienų stipriai pablogėjo, ji nebegalėjo miegoti naktimis ir kentė nežmoniškus skausmus. Nuvykus į ligoninę gydytoja paklausinėjo, ar skauda labiau nei per menstruacijas ir patarė gerti ibuprofeno, jei artimiausiu metu skausmas nesiliaus. Paklausus, kodėl taip ilgai negerėja savijauta, akušerė tylėjo. Kai to paties paklausiau dar du kartus, ji tepasakė kreiptis į šeimos gydytoją. Nepavyko išsireikalauti nei apžiūros, nei kitų vaistų, nors patys manėme, kad draugei galėjo prasidėti kokia infekcija.
Paprašius vaistų nuo skausmo ji davė receptą, kuriame buvo parašyta keturis kartus per parą gerti po dvi tabletes... Paracetamolio.
Naktį nuvykome į kitos ligoninės priimamąjį. Vos ten užėjus paaiškinau situaciją ir pasakiau, kad vienoje ligoninėje mums nepadėjo, todėl dabar nesitrauksiu nuo gydytojos toliau nei per metrą.
Jei reikės, sekiosiu jai iš paskos, kol nesuteiks normalių paslaugų. Pasakiau, kad man nesvarbu, tegu kviečia nors ir policiją, tada aš kreipsiuosi į žiniasklaidą, teismą ir visas kitas instancijas.
Tuomet situacija pasikeitė. Draugę apžiūrėjo, atliko šlapimo tyrimą bei nustatė infekciją, kaip mes ir manėme. Suleidus vaistų skausmai aprimo.
Esame žmonės, kurie moka sveikatos draudimą, tačiau gydytojai normaliai elgtis pradėjo tik tada, kai tapau įkyrus ir nustojau tylėti. Gydytojai išrašė vaistų nuo skausmo ir antibiotikų, tad situacija pagaliau pagerėjo.
Dabar jau niekur ir niekada nebetylėsime ir kovosime už save. Įsitikinome, kad į emigrantus žiūri kaip į nereikalingus žmones tol, kol jie nesielgia įžūliai.“
