56-erių šiaulietis Ričardas praėjusių metų spalio mėnesį, kaip ir dar keletas vyrų, susigundė pasiūlymu padirbėti Švedijoje ir šiek tiek užsidirbti.
Kaip pasakoja pats vyras, jis manė, kad bus reikalingas kaip vairuotojas, nes dėl savo sveikatos būklės negali kilnoti sunkių dalykų ir aukštai laipioti.
Tiksliau – ne sunkiau nei 15 kilogramų ir ne aukščiau kaip 1,3 metro. Taip nurodyta jo neįgalumo pažymoje.
Reikalas buvo skubus. Per kelias dienas reikėjo susiruošti kelionei į Švediją.
Vyras skubiai susitvarkė visus reikiamus dokumentus. Šiauliečio automobilis buvo sausakimšai pakrautas įvairiais įrankiais ir norinčiaisiais dirbti.
Netrukus visi persikėlė į Švediją ir dar tolokai važiavo, kol pasiekė kelionės tikslą. Tuomet paaiškėjo, kad teks dirbti visai ne vairuotoju. Automobilis ir teisės čia tik šiaip privalumas.
Vyras kartu su savo bendradarbiu atliko rimtus statybų ir remonto darbus. Teko kilnoti plokštes, laipioti dideliame aukštyje.
„Man galėjo susisukti galva – būčiau nukritęs. Arba nuo krūvio neatlaikytų širdis“, – skundėsi vyras, bet teigė galintis viską atleisti darbdaviui, jei šis sumokės visą sutartą uždarbį.
Neįgalusis tapo aukštalipiu
Netrukus vyras pradėjo traukti dokumentus, kurių iš pradžių ketino niekam nerodyti – nebent teismui prireiktų. Štai medicinos knygelė – dirbti gali. Štai neįgalumo pažyma su visomis išvadomis. Štai aukštalipio pažymėjimas.
Po 15 minučių sulaukiau pikto skambučio iš savo buvusio darbdavio. Vadinasi, palaiko ryšius.
Vyras sako, kad neseniai buvo pas gydytoją, kuri jam išdavė leidimą dirbti: „Po 15 minučių sulaukiau pikto skambučio iš savo buvusio darbdavio. Vadinasi, palaiko ryšius.“
Kyla klausimas, kodėl vyras, žinodamas savo būklę, visko nemetė, neapsisuko ant kulno ir neišvyko atgal į gimtinę. Kankinosi apie du mėnesius ne pagal savo jėgas.
Ričardo nuomone, laikas užsitęsė, nes vis buvo viltis, kad kelionė bent jau atsipirks. Visi buvo maitinami pažadais, kad pinigai greitai bus. Vėliau sugedo automobilis. Kentėjo iki galo – gruodžio vidurio.
Balandžio mėnesį, neapsikentęs ir neatgavęs pinigų, jis su dar keliais apgautaisiais pasiskundė darbo inspektoriams. Specialistai apskaičiavo, kad darbdavys Ričardui yra skolingas ne 1000, o 3000 eurų. Pradėtas tyrimas.
Lietuviai „stūmė ragą“
Darbdavys Robertas iš pradžių supyko ir ėmė grasinti teismais. Vėliau pradėjo pasakoti istoriją iš savo pusės – jis pats yra apgautas.
Vyras patikslino, kad jis panašų darbą dirba jau per 13 metų. Pirmą kartą susigundė nuvežti darbuotojus į Švediją, tačiau pats buvo apgautas. Dėl to turėjo apgauti ir savo darbuotojus.
Jis juos įdarbina pas save ir „išnuomoja“ kitoms įmonėms kaip darbo jėgą.
„Man nesumokėjo, o aš negalėjau sumokėti žmonėms. Visiems po truputį atiduodu. Daugeliui žmonių dar esu skolingas po kelis šimtus eurų, tačiau ir juos atiduosiu“, – tikina darbdavys.
Iš tiesų – gegužės pradžioje šiaulietis Ričardas pinigus atgavo ir buvusiam darbdaviui priekaištų nebeturi.
Tačiau kaip buvo, kad neįgalumo grupę turintis vyras tapo aukštalipiu? „Jis pats ėjo į kursus – pats išlaikė. Negaliu tokių dalykų žinoti. Kad yra neįgalus, jis mane informavo jau Švedijoje“, – atsakė darbdavys.
Roberto bendrovė daugiausia užsiima darbuotojų tiekimu. Jis juos įdarbina pas save ir „išnuomoja“ kitoms įmonėms kaip darbo jėgą. Žinoma, už tai Roberto įmonė gauna savo dalį.
Su Švedija – baigta
Robertas teigia, kad į Švediją koją įkėlė pirmą kartą. Pasiūlė senas draugas Gintaras, kuris Švedijoje turi statybų bendrovę. Šis draugas darbų gauna jau švedų bendrovėse.
Tą pačią dieną „neįkrenta“. Tikrini jau pirmadienį, o antradienį vėl skambini – nekelia ragelio.
„Lietuvis turi švedišką įmonę ir Švedijos pasą. Mano draugas pinigus gauna iš švedų, o man – nesumoka.
Tikrinau – jam buvo seniai sumokėta, o mums tyčia nemokėjo. Pradėjome dirbti. Tik kitą mėnesį sumokėjo už dvi savaites – buvo susikaupusi 27 tūkst. eurų suma“, – teigia darbdavys.
Anot Roberto, jo minėtas vaikystės draugas Gintaras kartu su savo porininku Ruslanu yra apgavę ne vieną įmonę: „Pagrasinau, kad kreipsiuosi į Švedijos darbuotojų teisių gynėjus – pažadėjo grąžinti kiekvieną centą.“
Robertas teigia, kad per pastarąjį pusmetį jam nuo nervų paūmėjo cukraligė: „Skambini ir prašai – būkit žmonės, permeskit pinigus, darbuotojai laukia. Ryt. Lauki dieną, dvi. Vėliau sako – įmečiau penktadienį.
Tą pačią dieną „neįkrenta“. Tikrini jau pirmadienį, o antradienį vėl skambini – nekelia ragelio. Vėliau įmeta kelis tūkstančius. Socialinis draudimas juos nuskaičiuoja ir vėl nėra ko žmonėms sumokėti.“
