„Pastebiu, kad labai dažnai esame linkę teisti įvykdžiusius nusikaltimą arba nuo psichoaktyvių medžiagų priklausomus žmones trumpute fraze „pats kaltas“. Nes taip lengviau, nes taip sukuriama distancija ir atrodo, kad tai kažkieno kito asmeninė problema. Tačiau tiesa ta, kad už kiekvieno socialinės atskirties grupėje atsidūrusio žmogaus slypi skaudi istorija, neretai prasidėjusi dar vaikystėje. Galbūt žmogus liko be tėvų, galbūt augo matydamas, kaip vartojamas alkoholis ar narkotikai, galbūt patyrė smurtą ar didžiulį nepriteklių. Ir kartais labai sunku pripažinti, kad visgi tai nėra tik jo asmeninė problema – tai mūsų visų atsakomybė ir tuo pačiu galimybė padėti keistis“, – įsitikinusi R. Sutkuvienė, kurios dėka kavinėje „Mano guru“ naują gyvenimo puslapį verčia ir buvę kaliniai, ir priklausomi asmenys.
Užpildė svarbų socialinės integracijos lauką
Pasak jos, netrūksta istorijų, kaip žmonės bandydami kapanotis iš situacijos ištiestos pagalbos rankos taip ir nesulaukė net iš pačių artimiausių žmonių. Todėl to turi imtis kažkas kitas. „Mano guru“ net 70 proc. personalo – socialinės rizikos grupėms priklausantys žmonės, dažniausiai nuo priklausomybių besigydantys asmenys, taip pat – iš laivės atėmimo vietų paleisti žmonės.
„Žvelgiant į bendrą vaizdą matosi, kad socialinę atskirtį patiriančių žmonių integracijos procese tarsi buvo praleistas vienas svarbus žingsnis. Iš pradžių vyksta jų gydymas, tuomet reabilitacija, o labai svarbi – reintegracijos stotelė – retai kada vykdoma. Problema ta, kad asmenys, keletą metų besigydę nuo įvairių priklausomybių ar paleistieji iš laisvės atėmimo įstaigų vėliau yra įmetami kaip į šulinį ir dažnai tenka kapanotis patiems. Būtent čia ir matau didžiausią pagalbos poreikį“, – sako R. Sutkuvienė.
Pasak jos, tokie asmenys dažnai nėra patrauklūs darbdaviams, todėl neturi kitos išeities kaip tik slėpti savo praeitį. Be to, neretai būna pamiršę ir darbinius įgūdžius arba visai jų neturi. Ir būtent dėl to, daugelis tiesiog grįžta prie senųjų įpročių ir taip žaloja ne tik save, bet ir neprisideda prie visuomenės gerovės.
Turinčių priklausomybę žmonių amžius jaunėja
Ji prisimena, kad pirminis įmonės modelis buvo labiau orientuotas į nuo priklausomybių besigydančius žmones, bet paskui išsiplėtė ir iki grįžusiųjų iš laisvės atėmimo vietų, neįgaliųjų ir kitų socialinės atskirties grupių. „Mano guru“ socialinės reintegracijos programos dalyviai gali rinktis mokytis virėjo, padavėjo, indų plovėjo ar barmeno profesijų. Juos kuruoja ir apmoko specialūs mentoriai, konsultuoja psichologai, socialiniai darbuotojai. Socialinę atskirtį patiriantys žmonės mokosi socialinių įgūdžių, skatinami tapti sąžiningais piliečiais – legaliai dirbti, mokėti mokesčius, atsisakyti „išlaikytinio“ filosofijos. Kavinėje sukurta saugi aplinka – neprekiaujama alkoholiu ir uždrausta rūkyti kavinės viduje.
Kiekvienam žmogui yra sudaroma individuali reintegracijos programa, tačiau vidutiniškai ji užtrunka apie pusę metų. Iš visų programos dalyvių net 80 proc. toliau sėkmingai susiranda darbą kitoje įstaigoje, įsitvirtina darbo rinkoje, sukuria šeimas.
Pašnekovė sako, kad per visą „Mano guru“ egzistavimo laikotarpį joje dirbo apie 500 žmonių iš visos Lietuvos. Daugiausiai tai vyrai, tačiau pasitaiko ir moterų. Pasak jos, liūdina tai, kad pastaruoju metu priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų asmenų amžius jaunėja.
„Dirbti lengviau nei vogti“
„Labiausiai įkvepia ir neleidžia sustoti žmonių sėkmės istorijos. Pavyzdžiui, vienas darbuotojas po 15 metų, praleistų laisvės atėmimo įstaigoje, padirbėjęs pas mus pripažino, kad visgi dirbti yra lengviau nei vogti. Kartais programos dalyviai pas mus grįžta po kelių metų padėkoti jau su savo šeimomis. Neretai su teigiamais atsiliepimais pasidalinti skambina ir dalyvių artimieji, dėkodami už pagalbą“, – dalijasi įmonės vadovė.
R. Sutkuvienė pastebi, kad socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms atsitiesti labiausiai padeda kitokio gyvenimo vizija.
„Kai pasieki dugną, nebelieka kitos išeities, tik nuo jo atsispirti ir eiti į priekį. Deja, bet realybė tokia, kad vieniems tas suvokimas ateina labai greitai, o kiti, kad prablaivėtų, turi nemažai prarasti, iškęsti. Kai kurie programos dalyviai yra sakę, kad ieškodami šviesesnio gyvenimo, neretai jį sumaišydavo su svaigiųjų medžiagų keliama palaima. Tačiau pasiekę dugną ir prablaivėję, suprasdavo, kad esmė ir atspirties taškas tikrai ne ten“, – pažymi pašnekovė.
Svarbu suprasti ir pasitikėti
R. Sutkuvienė atkreipia dėmesį, kad net ir apsisprendus keisti gyvenimą, grįžti į darbo rinką žmonėms tenka susidurti su abejingumu, o sunkiausia – atgauti pasitikėjimą. Būtent todėl, pasak jos apsisprendus įdarbinti socialinėje atskirtyje, visuomenės užribyje atsidūrusius žmones, būtinas psichologinis pasiruošimas.
„Net ir pas mus dirbantys mentoriai ne visi pakelia įtampą ir stresą, todėl dalis žmonių pabando ir išeina. Manau, kad svarbiausia – supratingumas, empatija ir gebėjimas išlaikyti šaltą protą, nepasiduoti manipuliacijoms. Dirbant su žmonėmis, išėjusiais iš laisvės atėmimo vietų, pasitaiko visko – ir keiksmų, ir ašarų. Taip pat svarbu nuoširdumas, nes šie žmonės melą ar nenuoširdumą pajaučia ypač greitai“ – teigia moteris.
Ne tik visuomenę, bet ir darbdavius atkreipti dėmesį į socialinę atskirtį patiriančius žmones ir nuolat primenanti, kad svarbiausia – darbuotojo kompetencija, o ne jo gyvenimo istorija, skatina komunikacijos kampanija „Lygink rūbus, ne žmones“.
Pačius kavinės lankytojus R. Sutkuvienė skirsto į kelias kategorijas. Vieni įmonės veiklą kritikavo nuo pat pradžių, kiti į šią veiklą žvelgia įtariai ir laikosi atokiau, o dar kiti sąmoningai lankosi kavinėje, palaikydami šią idėją ir norėdami prisidėti prie socialinę atskirtį patiriančių žmonių integracijos.
„Visuomenės požiūris visuomet buvo svyruojantis, nes tokius žmones pavyksta suprasti ne visiems. Tam reikia sąmoningumo, supratimo, kad socialinėje atskirtyje atsidūrę asmenys kartais taip pat būna aukos, o jų asmeninė patirtis – tokio gyvenimo, kurį gyveno, pasekmė. Todėl svarbu prisiimti atsakomybę ir suprasti, kad galbūt prie to prisidėjome visi, nes leidome tam žmogui užaugti tokioje šeimoje ar aplinkoje. Visokių stereotipų apie save prisiklausome, bet iš tikrųjų pas mus dirba tokie pat žmonės, kaip ir kitur. Tiesiog jiems reikalinga pagalba iš išorės“, – pokalbį apibendrina pašnekovė.
