Vyriausybės strateginiam komitetui pateiktose išvadose siūloma įstatymu įtvirtinti, kad asmenvardžiai dokumentuose panaudojant ne tik lietuvišką raidyną galėtų būti rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis, jei to prašo pats asmuo.
Vertindama Lietuvos konstitucinę doktriną dėl lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos, darbo grupė teigia, kad „asmenvardžiai nereiškia sąvokų ir neturi leksinės reikšmės, vienos kalbos asmenvardžiai nelaikytini juos vartojančios kitos kalbos savastimi, todėl neturėtų būti keičiami iškreipiant jų tikrąją denotacinę reikšmę“.
„Siūlytina įstatymo projekte nustatyti, kad asmens vardas (vardai) ir pavardė (pavardės) asmens ir kt. dokumentuose gali būti užrašomos vartojant kalbų, kurių raidynas sudarytas lotynišku principu, rašmenis su tos kalbos diaktritiniais ženklais, jei asmuo – asmens dokumento, ar dokumento šaltinio (gimimo liudijimo ar kt.) turėtojas – to prašo“, – teigiama rekomendacijose.
Būtinybė įteisinti pavardžių rašybą nelietuviškais rašmenimis grindžiama ne vien tautinių mažumų pozicija, bet ir tuo, kad „dėl spartėjančių emigracijos ir eurointegracijos procesų“ vis daugiau Lietuvos piliečių įgyja asmenvardžius nelietuviškais rašmenimis.
Konstitucinis Teismas 1999 metais išaiškino, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“, nes „kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“.
Tokias nuostatas Konstitucinis Teismas patvirtino ir 2009 metais, kai pažymėjo, jog „asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba“.
Darbo grupės vadovas, kultūros viceministras Edvardas Trusevičius BNS antradienį sakė manantis, kad priėmus Vardų ir pavardžių įstatymą būtų galima dėl jo iškart kreiptis į Konstitucinį Teismą.
„Siūlymų buvo ir 25 proc. ir 10 proc. Galiausiai priėjome nuomonės, kad tuo klausimu turėtų apsispręsti Vyriausybės strateginis komitetas“, – BNS sakė darbo grupės vadovas.
„Asmeniškai neatmesčiau tokios galimybės, kad jei įstatymas būtų priimtas Seime, tai iškart Seimo nutarimu kreiptis į Konstitucinį Teismą“, – sakė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos deleguotas viceministras.
E.Trusevičiaus nuomone, Konstitucinio Teismo būtų galima prašyti išaiškinimo ir tuo aspektu, kad užsienio piliečiams Lietuvoje leidžiama gauti dokumentus su pavarde, parašyta nelietuviškais rašmenimis, tačiau jeigu asmuo įgyja Lietuvos pilietybę, valstybės institucijos negali jam išduoti dokumento su nelietuviškos abėcėlės raidėmis.
Jis svarstė, kad Konstitucinio Teismo doktrina gali pasikeisti ir Seimui nusprendus panaikinti 1991 metų Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimą dėl vardų ir pavardžių rašybos.
Darbo grupė taip pat pasiūlė naujame Tautinių mažumų įstatyme įtvirtinti galimybę nelietuviškus vietovardžių pavadinimus vietovėse, kur „tradiciškai ir gausiai“ gyvena tautinės mažumos.
„Siūlytina gyvenamųjų vietovių, gatvių ir kitų topografinių objektų pavadinimus tautinių mažumų kalba (greta lietuvių k.) rašyti vietovėse, kur tradiciškai ir gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys“, – rašoma rekomendacijose.
Anot E.Trusevičiaus, darbo grupėje buvo siūlyta numatyti konkrečius slenksčius – kad dvikalbiai pavadinimai galėtų būti vietovėse, kur tautinės mažumos atstovai sudaro ne mažiau nei 25 proc. arba 10 proc. gyventojų, tačiau dėl to nebuvo sutarta.
„Siūlymų buvo ir 25 proc. ir 10 proc. Galiausiai priėjome nuomonės, kad tuo klausimu turėtų apsispręsti Vyriausybės strateginis komitetas“, – BNS sakė darbo grupės vadovas.
Kaip rodo E.Trusevičiaus raštas Vyriausybės strateginiam komitetui, darbo grupėje taip pat būta siūlymų rekomenduoti keisti Švietimo įstatymo nuostatas dėl bendro lietuvių kalbos egzamino ir dėl kai kurių dalykų dėstymo lietuvių kalba. Darbo grupės išvadose apsiribota formuluote, kad „įvestas valstybinės kalbos egzamino pereinamasis laikotarpis ir lengvatos patvirtintos Egzaminų centro vertinimo instrukcijose, turėtų būti tvirtinami aukštesnės galios teisės aktais“.
Pasak viceministro, taip siekiama didesnio teisinio stabilumo, kad atskiros nuostatos negalėtų būti dažnai kaitaliojamos.
Darbo grupėje dirbo Kultūros, Užsienio reikalų, Teisingumo, Švietimo ir mokslo ministerijų specialistai.
