Į 15min kreipėsi kaunietis Eduardas, kovo 4 dieną nuo Lenkijos ir Ukrainos sienos parsivežęs giminaičius – 8-erių Ženią, 14-ikos Andrejų, jų mamą Virą bei močiutę.
Iš kaimo šalia Žytomyro per apšaudymus atvykusi šeima gyvena Kauno šeimos krizių centre, ten ukrainiečių vaikų iš viso – 18. Vira jau spėjo įsidarbinti viename Kauno restoranų. Savoje gimtinėje prieš tai ruošė maistą kariams.
„Viskas čia kitaip nei pas mus. Mūsų algos mažesnės, žmonės varganiau gyvena. Nieko netrūksta Lietuvoje, tiesiog dūšia yra Ukrainoje, ten mūsų vyrai liko, labai norisi greičiau grįžti į namus“, – 15min prisipažino Vira, su Ukrainoje likusiu vyru ryšį palaikanti kasdien – labai dėkinga už galimybę skambinti artimiesiems nemokamai.
Šalia jų kaimo veikė tankų gamykla, aplink – nemažai karinių dalinių bei poligonų, tad vietovė buvo nuolat bombarduojama. Pastaruoju metu, kaip teigė Vira, pavojaus signalai kaukė be pertraukos, nuo ryto iki vakaro buvo draudžiama išeiti iš namų. 19 valandą prasidėjus komendanto valandai, negalėjai uždegti net šviesos – jei įjungi, iškart bombarduoja, jei eini į tualetą, gali nušauti.
Pasakodama tai, moteris sunkiai tramdė emocijas.
Žytomyras, kuris yra šiek tiek didesnis už Kauną, bombarduotas jau pirmą karo dieną. Vira su vaikais paskutines tris dienas slėpėsi cerkvės rūsyje. Iš ten ir išvyko Lenkijos link.
„Vaikai yra įsitempę, traumuoti. Kai juos atsivežiau į Kauną, išlipom iš automobilio ir kadangi šalia yra karinis dalinys – praskrido sraigtasparnis, tai jie visi vos negriuvo ant žemės. Koks išsivystė jau refleksas“, – emocinę giminaičių būseną perteikė Eduardas.
Mokėsi iš 1995 metų vadovėlio
Atvykusi į Kauną, šeima kraustėsi iš vienos vietos į kitą, Ženia buvo apsirgęs, tad nepradėjo iškart eiti į mokyklą. Savaitę berniukui bėgo iš nosies kraujas. Šeimos krizių centre negalavimus juto ne vienas ukrainiečių vaikas.
Ženią ir Andrejų nuspręsta leisti į Kauno A.Puškino gimnaziją. Manyta, taip bus paprasčiau, nes vaikai šiek tiek supranta rusiškai.
Andrejus pradėjo lankyti mokyklą anksčiau. Jokių problemų nekilo, kiti vaikai jį draugiškai priėmė, klasėje, be jo, buvo dar 9 ukrainiečiai, kiti – lietuviai. Pamokos vyko rusų kalba. Jei ne situacija su jaunesniuoju broliu, Andrejus būtų toliau lankęs šią mokyklą.
Įstrigo Andrejui tik vienas dalykas – teko mokytis iš 27-erių metų senumo rusų kalba parašyto istorijos vadovėlio. Eduardui kilo klausimų dėl šios gimnazijos mokymo programos.
„Andrejus kai atėjo į klasę, mokytoja geranoriškai apkabino, viskas buvo gerai, kaip dera pedagogui. Vaikų juk psichika paveikta yra. Paaiškino, kad gaus rašymo priemones, apsikeitė telefonais. O kai atėjo eilė mažesniajam vaikui... Vira susitiko su Ženios klasės vadove N.M., klausė, ar gaus mokymosi priemonių, auklėtoja neva atsakiusi: „Nieko jūs čia negausit.“ Vėliau Vira nuėjo į raštinę ir sužinojo, kad gaus. Tad kodėl mokytoja taip nusiteikusi?“ – jau pirmąjį nemalonų kontaktą su rusakalbe A.Puškino gimnazijos mokytoja N.M. nupasakojo Eduardas.
Pasak Viros, Ženios klasės vadovei ji paaiškino, kad sūnus sirgo, negalėjo lankyti mokyklos anksčiau. N.M. su ja neva bendravusi ne itin maloniai, tik užrašiusi savo telefono numerį, pasakiusi, kad dabar jai – „kenguru“, ir nuėjusi.
Išvadino neišsivysčiusiu?
Visa tai būtų niekai, jei ne pirmoji Ženios diena mokykloje. Kai Andrejus atėjo pasiimti brolio, klasės vadovė N.M. neva paklaususi, ar Ženia kada nors lankė mokyklą, nes jis kažkoks neišsivystęs (недаразвитый – žodis, ištartas rusų kalba).
Tai Ženiai stipriai įstrigo. Berniukas apie tai, kaip buvo išvadintas, parašė žinutę tuo metu darbe buvusiai mamai.
15min žurnalistės paklaustas, o kaip prieš tai visą dieną su juo bendravusi mokytoja N.M., Ženia tikino neprisimenantis, tik pasakė, kad jam liepė padalinti 360 iš 3, o jis to nemokėjęs.
„Net ne nuo karo nukentėjusiam vaikui pasakyti taip viešai būtų nepedagogiška, mažų mažiausiai. Mažiukas visą naktį nemiegojo, pakilo temperatūra, Vira negalėjo jo užmigdyti. Gal ta mokytoja yra prorusiška? Kai visas pasaulis susitelkęs ukrainiečiams padėti, čia šitaip bendrauja su vaikais traumuotais“, – stebėjosi Eduardas.
Kitą dieną Vira su Ženia nuvyko pasikalbėti su N.M. apie tai, kas nutiko, tačiau pedagogė tikino, kad nieko panašaus nebuvo. Ji neva ėmusi pakeltu tonu klausti: „Ženia, ar aš tave įžeidžiau? Įžeidžiau tave?“.
„Paklausiau, ką Ženia padarė, kad taip buvo išvadintas. Mokytoja teisinosi, kad taip negali būti, jog ji nuskriaustų vaiką. Tikino, kad Ženia nieko nesupranta, ką sako mokytoja, neklauso. Girdėjau, kaip vieną mergaitę dėl paimto markerio ta mokytoja apšaukė, kad neva jos paėmė. Mergaitė teisinosi, kad tėvai jai jį nupirko“, – teigė Vira.
Ženia, dar kartą pamatęs šią mokytoją, užsisklendė ir pasakė, kad daugiau į šią mokyklą neis. Pasak Viros, anksčiau taip nėra buvę, vaikams patikę eiti į mokyklą Ukrainoje. Dabar ji – subombarduota, mokyklos teritorijoje jau kurį laiką stovi tankai.
Vira teigė, kad prieš užrašydama savo vaikus į A.Puškino gimnaziją, tikrai nejutusi nerimo, kad sūnus mokysis kartu su rusakalbiais mokiniais, pamokas dėstys rusakalbės mokytojos. Apie tai, kad patirs kokį emocinį smurtą, net minčių nebuvo.
Pervedė į kitas mokyklas
Eduardas atkreipė dėmesį ir į dar vieną akcentą, jog ne vieną dešimtmetį Lietuvoje gyvenanti mokytoja N.M. sunkiai kalba lietuviškai, o mokėti lietuvių kalbą antru lygiu ji privalo vadovaujantis teisės aktais. Lietuvių kalbos mokėjimo pažymėjimus Kaune, pasak Eduardo, išduoda ta pati A.Puškino gimnazija.
Po šito įvykio atsiėmė Vira vaikus iš šios mokyklos.
„Abejoju, ar ši mokytoja gali dirbti mokykloje, nes nekalba lietuviškai. Vira yra per daug geras žmogus, nenorėjo skųstis, o aš paskambinau mokyklos direktoriui, papasakojau situaciją, tai jis bandė mokytoją apginti, kad didelis krūvis – turėjo 21 vaiką, dabar prisidėjo dar 7. Neva gal nesusilaikė.
Po šito įvykio atsiėmė Vira vaikus iš šios mokyklos. Kreipiausi į žiniasklaidą todėl, kad situacija gali pasikartoti su kitais ukrainiečiais vaikais. Dabar Ženia su Andrejumi lanko lietuviškas mokyklas, viskas jiems patinka. Ženia net gavo dešimtuką iš matematikos. Pamokos vyksta lietuvių kalba, jei reikia, individualiai prieina ir rusiškai ką paaiškina. Malonūs žmonės, kitoks požiūris. Suprantama, užeina vaikui vis dar isterijos, šaukia, kad nori į namus pas tėtį“, – teigė Eduardas.
Anot Viros, vaiką paveikė ne tik karas, bet ir šis įvykis, nes prieš pradedant lankyti lietuvišką mokyklą, jam išvakarėse vėl iš nosies bėgo kraujas.
Skundų nesulaukė
Kaip 15min teigė Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Ona Gucevičienė, šiuo metu drauge su bendraamžiais kauniečiais jau mokosi 847 ukrainiečių vaikai, pasiskirstę per daugiau kaip 70 miesto įstaigų.
Populiariausias pasirinkimas būtent ir yra A.Puškino gimnazija, kurią lanko 383 mokiniai iš Ukrainos. Šią įstaigą renkasi dauguma, kadangi kalbos yra giminingos, todėl vaikai jaučiasi saugiau ir gali lengviau įsilieti į bendraamžių gretas.
„A.Puškino gimnazijoje iš viso mokosi 1458 mokiniai. Tai maksimalus auklėtinių skaičius, kurį dabar gali priimti ši ugdymo įstaiga. Kiti vaikai bus priimami tik atsiradus laisvoms vietoms. Iki karo Ukrainoje pradžios gimnazijoje mokėsi 79 ukrainiečiai.
Savivaldybė skundų iš ukrainiečių šeimų iki šiol nėra sulaukusi. Priešingai, tėveliai dėkoja dėl šilto vaikų priėmimo, teikiamo nemokamo maitinimo, ugdymo įstaigose skiriamo dėmesio jų emocinei ir psichologinei savijautai. Vaikai integruojasi sklandžiai“, – patikino O.Gucevičienė.
Anot jos, A.Puškino gimnazija gali būti pozicionuojama kaip tarptautinė mokykla – čia mokosi 30 skirtingų tautybių mokiniai iš Irano, Afganistano, Venesuelos, Filipinų, Rumunijos, Meksikos, JAV, Anglijos ir kitų šalių. Taip pat nemažai ir rusakalbių vaikų. Gimnazijos nuostatuose įteisintas ugdymo proceso organizavimas lietuvių ir rusų kalbomis.
A.Puškino gimnaziją lanko 383 mokiniai iš Ukrainos.
Per mėnesį priėmė 304 mokinius
Pasak savivaldybės atstovės, A.Puškino gimnazijos mokinių skaičius padidėjo 25 procentais vos per 3 savaites, reikėjo spręsti daug darbinių klausimų vienu metu, todėl galėjo pasitaikyti pavienių nesusikalbėjimų ar nesklandumų.
„Kiekviena situacija sprendžiama bendradarbiaujant ir nesivadovaujant „kaltinimo kultūra“, ugdoma tolerancija, pakantumas kitos tautybės, rasės, valstybės žmogui. Vaikams ir tėvams nuolat teikiama įvairi pagalba. Per kovo mėnesį gimnazija priėmė 304 vaikus iš Ukrainos, kurie sėkmingai integruojasi. Jiems suteikiama socialinio pedagogo, psichologo pagalba. Gimnazija taip pat pertvarkė pamokų tvarkaraščius, kad lietuvių kalbos pamokose galėtų mokytis atskiros vaikų grupės iš Ukrainos“, – teigė O.Gucevičienė.
Anot jos, savivaldybė yra sulaukusi A.Puškino gimnazijos direktoriaus prašymo dėl 300 naujų mokyklinių stalų, kėdžių ir trūkstamų vadovėlių pirkimo. Šiuo metu dalį inventoriaus yra paskolinusios kitos miesto ugdymo įstaigos.
Švietimo skyriaus vedėjos teigimu, Kaunas turi daugiau kaip 2100 laisvų vietų mokyklose ir darželiuose, iš kurių ukrainiečiai gali rinktis. Šiuo metu jaučiamas registracijų į miesto ugdymo įstaigas didėjimas – vos per keletą dienų užregistruota beveik 200 vaikų.
„Dažnu atveju ukrainiečiai neskuba registruoti vaikų į mokyklas, kol pilnai neįsikūrė ir neapsiprato su aplinka. Be to, dalis vaikų mokslus tęsia nuotoliniu būdu su Ukrainoje likusiais pedagogais“, – paaiškino savivaldybės atstovė.
Kauno ugdymo įstaigose jau įdarbinta beveik dvi dešimtys švietimo darbuotojų iš Ukrainos.
Daugiausia priėmė ukrainiečių
Kaip 15min teigė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, A.Puškino gimnazija – daugiausiai mokinių iš Ukrainos priėmusi Lietuvos mokykla.
„Ukrainiečiams rekomenduojama mokykla lietuvių mokomąja kalba, tačiau paliekama galimybė rinktis. Visais atvejais mokyklos išsiaiškina mokinių poreikius ir sudaro individualų mokymosi planą, kuriame numatyta, kokia pagalba yra reikalinga ir kaip ji bus teikiama. Atvykusiems mokiniams visuomet numatomas adaptacinis laikotarpis, kuomet susipažįstama su aplinka, bendraamžiais, gaunama psichologinė, socialinio pedagogo pagalba“, – 15min teigė švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas Dainoras Lukas.
Pasak jo, apie 60 proc. iš Ukrainos atvykusių vaikų mokosi mokyklose lietuvių kalba.
Paaiškino jis ir dėl reikalavimo mokytojui mokėti lietuvių kalbą: „Visiems Lietuvos mokytojams, nepriklausomai nuo jų tautybės, galioja Pedagogų etikos kodekso taisyklės, reikalavimas mokėti lietuvių kalbą. Jeigu iš tiesų buvo įvykusi tokia situacija, kaip aprašyta, A.Puškino gimnazijos vadovas turi išsiaiškinti tokio elgesio priežastis ir imtis veiksmų, kad situacija nebepasikartotų, o mokytoja, jeigu jos elgesys buvo nederamas, prisiimtų to pasekmes ir už tai atsakytų.“
Ministrė, D.Luko teigimu, dar prieš priimant vaikus iš Ukrainos, atviru laišku kreipėsi į mokyklas, ragindama nepasiduoti nesantaikai, nekurstyti neapykantos.
Apie 60 proc. iš Ukrainos atvykusių vaikų mokosi mokyklose lietuvių kalba.
Ministrės patarėjo žiniomis, dauguma mokyklų, mokytojų, taip pat ir rusų tautybės, nuoširdžiai priima iš Ukrainos atvykusius vaikus, stengiasi padėti jiems kaip galėdami.
„Ministrė pati lankėsi A.Puškino gimnazijoje. Pokalbio su mokyklos vadovais ir mokytojais metu ji buvo informuota apie tai, kaip sekasi ukrainiečiams. Tuomet nekilo abejonių, kad mokytojai daro viską, jog šie vaikai jaustųsi kuo geriau. Su ukrainiečiais mielai bendrauja ir kiti šios daugiatautės mokyklos mokiniai, siūlo savo pagalbą. Natūralu, kad mokyklose gali kilti sunkumų, sudėtingų situacijų, tačiau esame tikri, kad mokyklų vadovai, mokytojai ir bendraklasiai nori, kad ukrainiečiai jaustųsi gerai ir mokytųsi mūsų mokyklose“, – vylėsi D.Lukas.
Skirta mišrių šeimų vaikams
15min kreipėsi į istorijoje minimą rusakalbę A.Puškino gimnazijos mokytoją N.M. Ši patikino, kad į visus klausimus atsakys gimnazijos direktorius Erikas Griškevičius. Pati ji komentaro dėl susiklosčiusios situacijos neatsiuntė.
Gimnazijos vadovas žurnalistę maloniai priėmė savame kabinete, aprodė mokyklos patalpas.
Kai prieš 16 metų tapo šios gimnazijos direktoriumi, mokykla, pasak jo, linko labiau į suaugusiųjų ugdymą. Anksčiau čia mokėsi tik rusakalbiai.
Pastebėjus, kad aplink – vis daugiau mišrių šeimų, kurių vaikai gyvena Lietuvoje, tad privalo mokėti valstybinę kalbą, bet negali pamiršti ir savo praeities, gimnazija ėmė keisti savo kursą. Kaip prisipažino E.Griškevičius, kad į mokyklą, kurioje ugdymas 60 metų vyko rusų kalba, privilioti lietuviškai kalbančių šeimų ar tų šeimų, kurios norėtų, kad jų vaikas mokytųsi lietuviškai, atžalas nebuvo taip lengva.
„Galiausiai visi pradėjo matyti, kad A.Puškino mokykla visiškai nesusijusi su Rusijos Federacija. Tai mokykla, kuri ugdo vaikus Lietuvai, ugdo gyventi pagal vakarietiškas vertybes: demokratiją, pagarbą, žodžio laisvę. Pasirinkome suomišką modelį. Suomijoje vaikai mokosi 4 kalbas. Pas mus nuo pirmos klasės yra rusų ir lietuvių, nuo antros – anglų, nuo penktos – vokiečių arba prancūzų.
Turėjau vieną klasę, kurios tėveliai sakydavo: atvedėm vaikus į šitą mokyklą ir mums lietuvių kalba nelabai reikalinga. O aš pasiūliau padidinti lietuvių kalbos pamokų skaičių. Ateis juk ta diena, kai 12 klasėje reiks laikyti lietuvių kalbos brandos egzaminą, tad vaikai pasijus tarsi apvogti. Nuo 2012 metų pas mus organizuojamos klasės lietuviškai kalbantiems vaikams“, – teigė pats šaknų Ukrainoje turintis ir senelio kapą kasmet šioje šalyje lankantis direktorius.
Nors A.Puškino gimnazijoje mokosi 30-ties tautybių vaikai, daugiausiai – lietuvių. 98 proc. gimnazijos mokytojų – Lietuvos piliečiai.
24 šeimos laukia eilėje
Kaip teigė pašnekovas, ukrainiečiai į jų mokyklą ėmė atvykti po Krymo aneksijos. Jei per savaitę nepasirodydavo nors vienas, būdavo neįprasta.
„2014 metais Ukraina atsisuko į ES ir kai kurie ukrainiečiai ėmė ieškoti naujų kelių, kur gyventi, kaip gyventi. Turime atvykėlių ir iš Donbaso“, – patikino E.Griškevičius.
Prasidėjus karui, gimnazija deklaravo, kad priims nuo 150 iki 200 ukrainiečių vaikų, tačiau antplūdis nemažėjo.
„Neįsivaizduojate, kas čia darėsi koridoriuose, kai kasdien priimdavau po 50 vaikų. Aš irgi žmogus, man tai būdavo didelė darbo apkrova. Ne visi supranta situaciją, kokioje dabar esame. Pagal reglamentus daug ko negali būti, bet yra. Dėl pagalbos ukrainiečiams viršijame visas normas.
Kai kurie ukrainiečiai pasako, kad už mane melsis. Kai kurie maldauja, verkia, kad tik priimtume vaikus. Ir dabar gal 24 šeimos laukia eilėje, nori savo vaikus pas mus leisti, tačiau jie bus priimti tik tuomet, kai atsilaisvins vieta – esame perpildyti“, – situaciją nubrėžė direktorius.
Paklaustas, ar dažnai ukrainiečiai atsiima savo vaikus iš jo vadovaujamos mokyklos, jis patikino, kad tai nutinka tik tuomet, kai išsikraustoma iš šalies ar pereinama į nuotolinį mokymą iš Ukrainos.
Iki karo pradžios dirbo šioje gimnazijoje ir dvi ukrainietės mokytojos. Po vasario 24 dienos priimtos dar trys – dvi mokytojų padėjėjomis, viena – valytoja. Kaip teigė pašnekovas, ši dar teiravosi, ar mokykla suteiks priemonių, nustebo, kad pačiai pirkti nieko nereikės.
Pasak E.Griškevičiaus, yra planų pasamdyti daugiau ukrainiečių mokytojų. Ir šiandien direktoriaus kabinete – šūsnis ukrainietiškų CV. Visi nukreipiami į Studijų kokybės vertinimo centrą, kur turi pasitvirtinti savo diplomus. Reikalavimas prieš darbinantis mokėti lietuvių kalbą ukrainiečiams pedagogams šiuo metu netaikomas. Vieninteliams.
98 proc. gimnazijos mokytojų – Lietuvos piliečiai.
Tiesioginio įžeidimo nebuvo
Kalbėdamas apie konfliktinę situaciją tarp ukrainiečių šeimos ir mokytojos N.M., gimnazijos vadovas tikino, kad įvyko nesusikalbėjimas. Pasak jo, jei mokytoja įžeidė vaiką, tai yra blogai, tačiau, jo žiniomis, tiesioginio įžeidimo nebuvo.
„Buvo toks atvejis, kai po ilgų diskusijų, debatų ir tyrimų kartą vaikas prisipažino, kad išsigalvojo. Specialiai nesimokė, norėjo, kad kuo greičiau grįžtų į savo gimtinę. Prigalvodavo visokių istorijų, kad mokykloje yra blogai“, – ankstesnį pavyzdį pateikė E.Griškevičius.
Direktorius dėkingas savo kolektyvui, kuris prisiėmė didžiulį darbo krūvį. Štai ir N.M. gali pagal reglamentavimą turėti tik 22 mokinius, o staiga klasėje atsirado jų 28. Priimti ukrainiečiai, pasak jo, neturi nei sąsiuvinių, nei tušinukų, nei pratybų. Viskuo pasirūpinti turi mokytojas – atšviesti pratybas, ruoštis papildomai pamokoms.
„Kodėl mama, jei kažkas buvo negerai, neatėjo? Jei ji ateitų pas mane, manau, daug ką išspręstume, dėl daug ko atverčiau akis. Gal ji neteisingai suprato, kad tai rusų mokykla.
Viskas priklauso nuo požiūrio. Skirtingi žmonės, skirtingi darbo stiliai. Yra mokytojų, kurie garsiai kalba, tačiau yra skirtumas tarp rėkimo ir profesinės ligos, kai tu 30 metų dirbi ir jau kalbi tuo pagarsintu tonu. Po 7–8 pamokų su 28 vaikais kiekvienas gali suklysti, kažką purkštelti. Man sakė mokytoja, kad kažkas buvo pasakyta netiesiogiai. Nevartokime sąvokos „neišsivystęs“, nes ji nebuvo pavartota. Ar tikrai mama girdėjo, kas neva buvo pasakyta?“ – įžvalgas pateikė E.Griškevičius.
Patikinus, kad komentarą „neišsivystęs“ girdėjo Ženios vyresnysis brolis Andrejus, direktorius atsakė, kad tai – melas, Andrejus negalėjo girdėti.
Nevartokime sąvokos „neišsivystęs“, nes ji nebuvo pavartota.
Gimnazijos vadovas atkreipė dėmesį į tai, kad abu vaikai – tiek Andrejus, tiek Ženia, į mokyklą buvo priimti kovo 8 dieną, tačiau pasirodė joje tik kovo 15 ir kovo 24 dienomis.
„Ar mes nespėjome perprasti šios šeimos, ar ši šeima nesuvokė, kad reikia labiau bendradarbiauti. Lietuvoje, jei vaikas neatvyksta į mokyklą, tėvai privalo informuoti. Man atrodo, kad galbūt mama įsižeidė dėl to, kad mokytoja pasakė, jog jie užima svetimą vietą. Man labai gaila, kad taip įvyko, jeigu taip įvyko. Svarbiausia figūra mokykloje vis dėlto yra vaikas. Galiu tik atsiprašyti šeimos, jog patyrė neigiamas emocijas. Veiklos daug, nesusipratimai galimi“, – teigė E.Griškevičius.
Paklaustas, kokia gi vis dėlto yra pačios mokytojos N.M. pozicija, jis patikino kalbėjęs su ja ir kalbėjęs „labai stipriai“. Mokytoja rašė pasiaiškinimą, buvo vykdomas tyrimas.
„Supraskit, Ukraina – tai mano antroji tėvynė. Jokių kalbų apie nepalaikymą šios valstybės šeimų negali būti“, – patikino pašnekovas.
Skundų anksčiau nebuvę
Ėmus kalbėti apie tai, ar rusakalbė N.M., kurios ir oficialus el. paštas baigiasi .ru, moka, tiek, kiek privaloma pedagogui, lietuvių kalbą, E.Griškevičius patikino, kad visiems mokytojams yra taikomi vienodi reikalavimai ir visi jie yra išlaikę lietuvių kalbos egzaminą.
„Mokytojas yra valstybės tarnautojas. Jei į jį kreipiasi lietuvių kalba, jis turi atsakyti lietuvių kalba, nes besikreipiantis asmuo neprivalo mokėti rusų kalbos, kuri nėra valstybinė. N.M. stažas mokykloje – virš 30 metų, pas mus dirba vienuolikti metai. Niekada neturėjome skundų dėl jos darbo. Iš mokinių tėvų išgirstumėte tik gražius žodžius.
Visi planai yra parašyti lietuvių kalba, jei į seminarą eina, turi klausytis jo lietuvių kalba, visos programos, grupės metodiniai planai rengiami lietuvių kalba. Negali atsiriboti, privalai mokėti lietuvių kalbą. Pirmu lygiu, tiesa, jei nereikia kalbėti lietuviškai“, – patikino gimnazijos vadovas.
Paklausus, ar išties nebuvo nerimo, kad šalia besimokant ukrainiečiams ir rusų tautybės vaikams, dėstant rusų tautybės mokytojoms, gali kilti kokių įtampų, E.Griškevičius atsakė tvirtą „ne“: nebūta jokių apsistumdymų, konfliktų, o ir patyčių rodiklis šioje gimnazijoje neva yra itin žemas.
Pasak direktoriaus, gimnazijos pozicija – vienareikšmiška: tai yra karas, tai yra blogai ir XXI a. to negali būti, Rusija kare yra agresorė, o Ukraina – nukentėjusi valstybė.
„Tautiniu, rasiniu požiūriu jei ir kiltų koks konfliktas, jis būtų išsprendžiamas akimirksniu. Jų tiesiog negali būti. Pas mus egzistuoja milžiniška tolerancija ir įdirbis, dirbant su įvairių tautybių vaikais. Per 16 metų susiklostė jau tradicijos.
Štai buvo vaikas iš Černihivo – juodaodis ukrainietis, nekilo jokių patyčių. Mokėsi ir imamo dukros. Kilo nesusipratimas, kai kalėdiniam vakarėliui reikėjo išmokti eilėraščius, o jie juk musulmonai. Mergaičių mama pareiškė, kad Kalėdos jiems – ne šventė. Pasakėme, kad nereiks mokytis eilėraščių, bet vėliau patys tėvai apsigalvojo.
Turime ir žydų, vaikų su izraelietiškais pasais. Taip pat 20 afganistaniečių. Kartą mokytoja papasakojo, kad 3 mergaitės nėjo į kūno kultūrą, nes tuo metu meldėsi kabinete. Nutuokėme, kad tėveliai prieštaraus, jog mergaitės lankytų kūno kultūrą – kartu su berniukais negalima pagal tradicijas. Fiziologinis jų amžius toks, kad jos jau gali būti ir žmonos. Nedalyvaujant tėčiui, kartu su kūno kultūros mokytoju salėje jos būti negali. 12 valandą jas ėmėme išleisti į namus, kad galėtų melstis patogiau“, – tautinius skirtumus vardijo direktorius.
Rusų išleisti vadovėliai draudžiami
Paaiškino direktorius ir dėl 1995 metais išleistų istorijos rusų kalba vadovėlių. Pasak jo, taip stengiamasi palengvinti mokymosi procesą užsieniečiams.
„Pagal įstatymą privalome istoriją dėstyti lietuviškai, nesvarbu, rusas ar ukrainietis mokinys, o vadovėlių rusų kalba nėra. Yra tik tas 1995 metų, bet jis išleistas Lietuvos Respublikos, lietuvio, kuris ir dabar dirba ministerijoje. Norėjome bent šiek tiek sušvelninti vaikams mokymąsi – kurios temos atitinka, jie skaito šiame vadovėlyje, pvz., apie šaltąjį karą. Šis vadovėlis yra legalus, tarybinių laikų rusų leistų vadovėlių Lietuvos mokyklose nėra“, – paaiškino direktorius.
Visi ukrainiečių vaikai, pasak jo, supranta rusiškai, daugelis jų atvykę iš Charkivo, Kyjivo ir Mariupolio – miestų, kur vartojama rusų kalba. Abi kalbas įvaldę jie puikiai, bet rašo ukrainietiškai, tad tik su tokia problema ir susiduria mokytojai – kaip suprasti tai, ką mokiniai parašė?
E.Griškevičius pabrėžė, kad rusų kalbos egzaminas nėra privalomas, rusų kalba gimnazijoje vertinama tik kaip komunikacijos priemonė, ugdymo plano dalis.
Paklaustas, kokia yra ukrainiečių mokinių emocinė būklė, pašnekovas prisiminė, kad pirmąsias dienas buvo vaikų, kuriems pasireiškė keisti psichosomatiniai simptomai: 3-4 dienas vis tiems patiems mokiniams kviesta greitoji, nes skaudėjo pilvą.
„Matyt, atvažiavo čia, atėjo ramybės pojūtis ir stresas nuvažiavo žemyn“, – spėjo direktorius.
Pas mus egzistuoja milžiniška tolerancija ir įdirbis, dirbant su įvairių tautybių vaikais.
Įvardijo jis ir itin skaudų įvykį, kai neseniai „Akropolyje“ nepilnamečių lietuvių buvo sumušta viena ukrainietė, A.Puškino gimnazijoje lankanti 7 klasę.
„Buvau apakęs ir šokiruotas. Sumušė tik dėl to, kad ji su klasės drauge kalbėjo ukrainietiškai. Paklausė, iš kur, merginos atsakė, kad iš Ukrainos. Keli smūgiai buvo suduoti į veidą. Mergaitė krito, apsipylė kraujais. Buvo be sąmonės. Sumušė ir nuėjo. Kiek žinau, nėra net 16 metų jiems. Mergaitė atsidūrė ligoninėje, reiks tvarkyti nosies pertvarą. Tikiuosi, smurtautojai neišsisuks. Prokuratūra pradėjo tyrimą.
Prašiau mūsų darbuotojos paskambinti bendruomenės pareigūnui, kad jis susisiektų su „Akropoliu“. Pats nuėjau pasižiūrėti, kurioje ten vietoje tai nutiko. Jaunimo susibūrimo vieta, o apsaugos – nulis“, – nusivylęs kalbėjo E.Griškevičius.
Atvyko inteligentiški vaikai
Užsukome su direktoriumi ir į vieną antrokų klasę, kurioje mokosi 6 ukrainiečiai. Pasak mokytojos Neringos, vaikai iš Ukrainos supranta rusų kalbą ir patys ja kalba.
„Man atrodo, kad jie visai gerai jaučiasi. Nastia, kaip tu jautiesi?“, – paklausė klasėje tėvų laukiančios ukrainietės mokinės.
Mergaitė atsakė, kad „normaliai“. Pasak mokytojos, ji nuolat kartoja: „Mes laimėsime“. Nupiešė piešinuką su užrašu „Slava Ukraini, herojam slava“, pakabino jį ant lentos, kad nuolat matytų.
Pasak pedagogės, ukrainiečiai vaikai – itin pasiilgę gyvos mokyklos, nes iki tol dėl pandemijos ilgai mokėsi nuotoliu Ukrainoje, nebuvo spėję grįžti iki karo į klases.
„Kad jie būtų nuolat liūdni, to nepastebime. Klasė draugiška. Neparodo jie ir kokios agresijos, pykčio. Tie vaikai tokie inteligentiški atvažiavo. Stengiuosi neklausinėti nieko. Pasiskaičiau, kad jei jie norės ką pasakoti, pasakos. Su viena mergyte buvome išėję į lauką, grįžome, plovėmės rankas. Sako: „Kак у вас тут клиова“ („Kaip pas jus čia nuostabu“ – liet. k.). Jai patiko ir žaidimų aikštelė, ir kad susišnekėt gali su kai kuriais lietuviukais. Visuma jai patiko“, – pasidalijo mokytoja.
Mums bekalbant, Nastia iš kreidelių dėžutės ištraukė mėlynos ir geltonos spalvos kreideles, iškėlė į viršų ir sušuko: „Slava Ukraini“. Karo įkarštyje augantiems vaikams patriotiškumo pamokų išties netrūksta.
Kiti vaikai ukrainiečius prižiūri, kaip tikina Neringa, auklių daug. Kai kurie jų į Lietuvą atvažiavo be nieko, tad mokinių tėveliai nupirko reikiamų daiktų. Viena ukrainietė mergytė niekaip neatsidžiaugė gauta kuprine, klausė, ar tikrai čia jai. Nuskambėjo rusiškas „Oфигеть“.
„Reikalinga vaikui rutina dabar, nes gyveno chaose. Tingi keltis anksti, bet nori į mokyklą. Juk čia draugai“, – reziumavo mokytoja Neringa.
Kita pedagogė – Liuda, tikino, kad iš Ukrainos atvyko geri vaikai, motyvuoti, jie praturtina mokyklą. Per 3 savaites štai išmoko iš klausos parašyti žodžius „mano namas“, „mano kiemas“.
„Yra ir vienas super genialus vaikas iš Ukrainos. Itin talentingas. Tai juk svarbiausia, kai vaikas motyvuotas, jį gali daug ko išmokyti. Šiaip ukrainiečiai greitai adaptuojasi, nepastebėjau, kad jų emocinė būklė kuo išsiskirtų. Kai kurie moka mokykloje nedėstytą užsienio kalbą. Vienas prisipažino per metus išmokęs turkų kalbą“, – teigė mokytoja Liuda.
Iš Ukrainos atvyko geri vaikai, motyvuoti.
Kai kurie mokiniai dalijasi koridoriuose pastatytomis spintelėmis, hole, prie pat įėjimo, skandinavišku stiliumi įkurta bibliotekėlė – kad viena svarbiausių mokyklos dalių, jei ne pati svarbiausia, iškart būtų „po akimis“.
Mums einant pro šalį, vaikai sveikinosi su direktoriumi, kurie dar nepažįsta, puolė klausti, ar jis – direktorius.
Vienoje klasėje po pamokų mažieji gamino cukraus vatą. Pamatę, skubėjo pavaišinti direktorių šokoladu, vafliukais ir kitais turėtais skanėstais, tarėsi tarpusavyje, kad reikia būtinai direktorių pavaišinti.
