– Kaip seniau Lietuvoje buvo švenčiamos Velykos?
– Pradėsiu nuo to, kad ši šventė, šis šventinis laikotarpis Lietuvoje yra krikščionybės ir ikikrikščioniškojo tikėjimo likučių lydinys. Būtent tas lydinys ir sudaro lietuviškojo šventinio laikotarpio esmę. Dabar jau vargiai galime atskirti ir padalinti: čia yra krikščioniškas fragmentas, o čia jau tikrai nekrikščioniškas. Būtent tas lydinys ir yra mūsų tikrosios Velykos.
– Jei atskirtume krikščioniškąją dalį, Lietuvoje Velykos, ko gero, būtų pavasario atėjimo šventė?
– Be abejo, tai yra pavasario šventė, bet negalime jos visiškai atidalinti nuo viso metų rato. Pastebimas labai gražus ryšys tarp kitų švenčių ir Velykinio laikotarpio. Labai gražiai pasidalina du pagrindiniai metų rato poliai – Kalėdų bei advento laikotarpis ir Velykų šventės laikotarpis.
Turbūt pamatysite, kaip šių abiejų polių tam tikra simbolika ir tam tikri fragmentai, motyvai nuolat kartojasi. Matyt, ir Kalėdų, ir Velykų laikotarpiu buvo svarbūs panašūs siekiai. Pirmiausia tuos siekius apibūdinčiau kaip vaisingumo ir derlingumo užtikrinimą, įvairiausius veiksmus, susijusius būtent su šiuo siekiu. Tai pasireiškia tiek dainų tekstuose, tiek įvairiuose maginiuose veiksmuose. Ir vienai, ir kitai šventei būdingi vaisingumo užtikrinimo veiksmai.
– Taigi laikotarpis iki Velykų labai svarbus. Kuo jis pasižymi? Ką žmonės darydavo?
– Neišskirčiau to. [...] Dabar šventę suprantame kaip išeiginę dieną, kuri saulei patekėjus prasideda, o jau kitą dieną reikia eiti į darbą, nes šventė baigėsi. Iš tiesų taip nebūdavo. Šventė yra tam tikras laikotarpis. Kaip ir kiekviena šventė, ji turi aukštyn einančią liniją. Šventė visada yra kulminacija. Ėjimas į tą kalną, pati kulminacija ir ėjimas nuokalnėn yra šventės vyksmas, šventinis laikotarpis. Dėl to, kalbant apie krikščionybės ir ikikrikščioniškąjį lydinį, kuris sudaro mūsų Velykas, reikėtų kalbėti ir apie vieną dalį, ir apie kitą, ypatingai jų neatskiriant. Žinoma, galima atskirti tam tikras fazes.
Dabar visas Velykų šventimo laikotarpis yra subyrėjęs į fragmentus. Viso to, apie ką jums kalbu, jau nebėra. Tai pamiršta ir nebėra gyva. Šios tradicijos subyrėjo į fragmentus, motyvėlius, atsiminimų gabalėlius. Tai palyginčiau su vėriniu, kuris sutrūko, jo karoliai išbyrėjo, pasipylė ir surinkti nebeįmanoma. Galima dar klausti senų žmonių, kurie atsimena, kaip buvo anksčiau.
Seniau iš tikrųjų kai kuriose vietovėse, kaimuose Velykų šventės laikotarpis labiau priminė visumą, nes žmonės suprato, kodėl vieni ar kiti veiksmai daromi. Jie puikiai žinojo, ką reikia daryti, ruošiantis šventei, ką reikia daryti šventės kulminacijos metu, ką reikia daryti jai baigiantis. Dabar vyrauja miesto kultūra ir nebėra aktualu užtikrinti derlių, todėl vaisingumo simbolika mums kaip tolimi gražūs simboliai, jie mums nieko nebereiškia. Todėl ta šventė galbūt yra tokia simbolinė.
Dabar visas Velykų šventimo laikotarpis yra subyrėjęs į fragmentus.
– Kalbėjome apie Velykų simbolius. Tai ir pavasario atgimimą simbolizuojantys augalai, žaidimai, dainos. Velykų švente lietuviui dažniausiai turbūt liko bažnyčia ir kiaušinių marginimas.
– Tikrai taip, tai yra bene pagrindiniai išlikę dalykai, bet jų yra ir daugiau. Galėčiau suminėti dar kelis, pavyzdžiui, verbos, kiaušinių daužymas, kiaušinių ridenimas. Tai nėra visiškai išnykę. Vaikai labai mėgsta kiaušinių ridenimo turnyrus. Yra daugybė dalykų, kuriuos esame išlaikę, bet gal ne visada pastebime.
– Ar margučius Velykų išvakarėse margindavo visa šeima?
– Įvairiai. Kitą sykį, kad paruoštum tą margutį, reikia nemenkų pastangų. Per valandą to nepadarysi. Visą velykinę savaitę būdavo ruošiamasi marginti kiaušinius, buvo ruošiami dažai. Pavyzdžiui, norint paruošti dažus iš alksnio, reikia kelių savaičių, todėl tam būdavo ruošiamasi iš anksto. [...] Paprastai kiaušinius dažydavo visa šeima. Negaliu pasakyti, kad tik kokie nors šeimos nariai. Būdavo įvairiai. Vieni žmonės „turi ranką“, papratimą ir jiems geriau sekasi, o kiti – visai ne. Kažkokio išskirtinumo, kas tuos margučius margindavo, nėra.
– Pažymite, kad Velykos – ne vienos dienos šventė, o ilgas pasiruošimo laikotarpis iki ir po šventės kulminacijos. Kokie dar yra Velykų papročiai ir tikėjimai, susiję su mirusiųjų minėjimu? Kai kur net aiškinama, kad pavadinimas „Velykos“ kilęs iš žodžio „vėlės“.
– Prieš Velykas būdavo ir tikėjimų, susijusių su tais mirusiaisiais. Būdavo sakoma, kad didžiojo ketvirtadienio naktį iš skaistyklos paleidžiamos sielos ir jos pareina į Žemę paviešėti. Yra užrašyta daugybė pasakojimų ir tikėjimų, susijusių su šiuo vėlių parėjimu į Žemę. Pavyzdžiui, pasakojama, kad jos tą naktį sueina į bažnyčią ir ten vyksta vėlių mišios. Dėl to tą naktį labai pavojinga lankytis bažnyčioje. Paprastai geriau ten neiti.
Pasakojama, kad žmonės, kuriems tenka tą naktį keliauti, bažnyčioje mato degančias šviesas, nors ji iš tiesų užrakinta. Pasakojama, kad moteris, kurios vaikelis neseniai mirė, tikėjosi, kad apsilankiusi didžiojo ketvirtadienio naktį bažnyčioje jį susitiks. Moteris naktį eina į bažnyčią, iš tiesų pamato susirinkusias vėles, tačiau tos vėlės kelia grėsmę. Apsilenkęs tą naktį bažnyčioje, gali būti tiesiog vėlių nugalabytas. Paprastai tokiems lankytojams neva tekdavo dideli išbandymai – reikėdavo slėptis nuo vėlių ir gelbėti savo gyvybę. Dvasių lankymasis žemėje – vienas pasiruošimo atributų.
Visą velykinę savaitę būdavo ruošiamasi marginti kiaušinius, buvo ruošiami dažai.
– Ar velykinės dainos skambėdavo pirmąją Velykų dieną, sėdus prie stalo, ar po to?
– Už Velykų stalo nėra išlikusios tradicijos giedoti ar netgi kalbėti specialias maldas. Pavyzdžiui, per Kalėdas meldžiamasi ir giedamos giesmės. Velykų vaišės neturi specialiai tam skirto repertuaro, bet Velykų rytą paprastai prasideda, ypač Rytų Lietuvoje, supimosi laikotarpis. Visą savaitę iki Velykų statomos sūpynės ir ruošiamasi supimuisi.
Suptis pradedama Velykų rytą. Tada jau yra specialios dainos ir specialus repertuaras. Kitų švenčių metu taip pat gali būti supamasi, bet Velykų savaitę tos supimosi dainos iš tiesų skamba. Paprastai supasi jaunos merginos. Šis veiksmas labai aiškiai susietas su derlingumu ir vaisingumu. Kitur tiesiai sakoma, kad reikia suptis kuo aukščiau, kad linai kuo ilgesni augtų arba sakoma, kad reikia suptis kad ištekėtum.
Už Velykų stalo nėra išlikusios tradicijos giedoti ar netgi kalbėti specialias maldas.
Dainuojamos specialios dainos. Jose labai ryški vestuvių, piršlybų simbolika. Merginos supasi, o jauni vaikinai jas supa. Skambančias dainas paprastai dainuoja merginos. Kaip minėjau, vienose dainose gana ryški vestuvinė simbolika, o kitos dainos būtent skirtos šiems supėjams. [...] Supantis žiūrima, kuris bernelis labiau patinka, kuris kurią supa ir kuris moka supti. Be abejo, gerai besupantis vaikinas bus apdainuotas labai teigiamai, bet, jei supėjas nepatiko, tai saugokis – vėl būsi apdainuotas labai pašiepiančiai. [...]
[...] Vieni supasi, kiti kiaušinius ridena. Neteko girdėti, kad būtų kiaušinių ritinimo dainų. Specialus repertuarus, ko gero, apsiribojo sūpuoklių dainomis ir Velykų lalauninkų dainomis. Velykų lalauninkų dainos ir Velykų sūpuoklinės dainos ilgiausiai išliko Rytų Lietuvoje. Visa Žemaitija jau, ko gero, seniai nedainuoja, bet ten yra išlikę labai gražių linkėjimų, sakomų lankant kiemus naktį arba plakant verbomis, Velykų savaitę vaikščiojant po kiemus prašant kiaušinių.
Yra tam tikra kategorija kiemų lankytojų – vadinamieji kiaušiniautojai. Beveik visoje Lietuvoje buvo ši tradicija, kuri dabar jau beveik išnyko. Vyrukų būrys vaikščiodavo po kaimą ir melsdavo dovanų, dažniausiai kiaušinių. Jie būdavo apdovanojami ne tik kiaušiniais, bet ir pyragais bei kitokiais gardėsiais, skanumynais.
Kaip dažnai būna, nykstantys dalykai persikelia į vaikų sferą, vaikų folklorą. Dar iki šiol yra kai kur išlikęs vaikų kiaušiniautojų paprotys. Vaikai tiesiog vaikšto po kiemus ir prašo tų kiaušinių. [...] Pačiai teko pastebėti, kad, pavyzdžiui, antrąją Velykų dieną, pavyzdžiui, Žemaitijoje yra išlikęs paprotys lankytis krikštatėvius. Tai irgi yra tos senos tradicijos liekana, nors dabar jau lanko krikštatėvius nebūtinai vaikai ar jauni vyrai. Ir suaugę žmonės lanko savo krikštatėvius. Turbūt jie tų kiaušinių jau nemeldžia, bet senosios šventės fragmentas dar likęs, dar gyvas.
– Ar pirmąją dieną žmonės kažkur išeidavo, ar labiau apsiribodavo savo šeimos ratu?
– Neteko pastebėti, kad taip būtų ribojamasi. Ne, tai yra bendruomenės šventė, bent jau kaimo šventė. Pirmiausia aplankomi visi kiemai. Po to skuba ir vaikeliai lankyti ir savo krikštatėvių, ir viso kaimo. Tiesą sakant, labai daug kur pirmą šventės dieną būdavo vaikams draudžiama vaikščioti ir prašinėti kiaušinių. Net sutikus vaikų, prisirinkusių tokių kiaušinių, tuos kiaušinius atimdavo ir net sudaužydavo. Būdavo laikoma, kad vaikščioti po kiemus su linkėjimais – rimtas užsiėmimas, todėl vaikams nebūdavo ko kištis, o nuo antros dienos vaikai įsijungdavo ir kiaušiniaudavo. Dabar tai jau daroma nuo pat pirmos dienos. Niekas nedraudžia tiems vaikams prašyti margučių.
– Miesto kultūroje dažniausiai būna, kad po svečių, pabuvus, reikia gerai pamiegoti, atsipeikėti ir eiti į darbą. Kaip būdavo liaudies kultūroje?
– Negalima būtų pasakyti, kad lietuviai Velykų antrą dieną taip švenčia, nes visada yra kažkokie regioniniai skirtumai. Netgi regionuose yra atskiros vietovės, parapijos, kaimų grupės, kur yra vienokių, o kitur truputį kitokių papročių. Todėl apibendrinti niekada negalime. Negalėtume tos antros Velykų dienos kaip nors specialiai išskirti iš kitų. Tiesiog nuo antros dienos prasideda Velykų savaitė, negrįžtama prie darbų. Dar vis dėlto yra šventinė diena. Jaunimas, žinoma, visada susirasdavo ką veikti. Kaip minėjau, visoje Lietuvoje būdavo supamasi, bendraujama, vaikščiojama [į svečius[, būdavo lankomi giminės, vaišės tebesitęsdavo.
