Šiaulių universiteto bibliotekoje, kaip ir kiekvienais metais, vyko Užgavėnių šventė, kurioje pakvipo ir politika. Liaudiškose Užgavėnių dainose studentai įpynė ir vietinių aktualijų, ir socialinių tinklų pokštų.
Folkloro ansamblis „Vaiguva“ užplėšė dainą „Sunku ubagui gyventi ant svieta“. Melodija – ta pati, tačiau tekstas kažkoks ne toks.
Štai keletas kūrybos perlų iš naujoviško varianto: „Sunku miesto galvai gyventi ant svieta, bo visokių durnių aplinkui pilna.
Turiu miesto vairą ir oro uostą, jei nevierijat, aš turiu raštą. Duokit fejerverkų kuo nabrangiausių, gausit nuog Dieva didi zaplotų. Mačiau pačiam centre mergų bliaunančių, nes buva kreiva eglute Šiaulių.“
Dar viena ubagų daina taip pat gerokai perkurta, nors skamba senoviškai:
Makaronų, dešrelių, batono ir pieno nenorim,
Papenėkit išalkusius, pagirdykit pavargusius,
Duokit kebabų, bulvyčių fri, mėsainių ir spraito,
O dar geriau „dilaito“.
Paskaitų, knygų, mokslo ir sporto nenorim,
Pamaloninkit studentus, nuo sesijos pavargusius,
Duokit „waifafų“, „Youtube“ ir „Feisbuką“,
Kad galėtume chatint ir nolife'int. Like. And share.
Taip pat neužmirštas ir pastaruoju metu išgarsėjęs struktūriškai piešiamas personažas Tadas. Vietoje jo apibūdinti Lašininis ir Kanapinis.
Čia yra Lašininis. Lašininis kramsnoja kumpelį ir „scroll'ina“. Lašininis rašo negražius komentarus po mažų vaikų nuotraukomis.
Čia yra Kanapinis. Kanapinis nesėdi prie kompo ir neaugina barankų ant pilvo.
Kanapinis valgo tik augalinės kilmės maistą. Tiesą sakant, Kanapinis išvis nieko nevalgo. Jis minta saulės energija. Kanapinis protingas. Nebūk kaip Lašininis. Būk kaip Kanapinis.
Studentų kaukės mena ir ankstesnes politines Užgavėnes Šiauliuose, kurios pirmą kartą su atgarsiu spaudoje surengtos 2004 metais.
Gerai įsižiūrėjus, iš medžiotojo kepurės ir žandikaulių galima atpažinti prezidentą Algirdą Brazauską. Iš skardinės karūnos – pramaniūgą Vilių Puroną. Su armonika šėlioja Viktoras Uspaskichas.
Po plačia šypsena ir kepure slepiasi vyskupas Eugenijus Bartulis. Taip pat tarp personažų – kadaise labai reiškęsis ir jau pamirštas nacionalistų vadas Mindaugas Murza, politikas ir artistas Antanas Nedzinskas.
Pokštuose apie „žydukus“ ir „čigoniukus“ slypi sugyvenimas ir kultūrų susiliejimas, o ne priešprieša.
Kai kurie Užgavėnėse įžvelgia rasizmo ar net antisemitizmo. Be reikalo.
Filosofas Leonidas Donskis, pasisakydamas šiuo klausimu, pabrėžia, jog dainelėse ir pokštuose apie „žydukus“ ir „čigoniukus“ slypi sugyvenimas ir kultūrų susiliejimas, o ne priešprieša.
Šią tradicinę šventę įdomiai interpretuoja tautodailininkas Albertas Martinaitis, kuris dabar ir anksčiau padėjo studentams nusidrožti kaukes.
Jis pabrėžia, kad šiuolaikiniai „čigonėliai“ vagia toli gražu ne vištas ar arklius. Jie sėdi valdžios postuose. Būtent juos ir reikia pašiepti, sukrėsti. Taip pat pylos priklauso ir godiems išnaudotojams darbdaviams.
Per Užgavėnes liaudis baudžia viešumu savo valdžią ir viršininkus. Užsidedi kaukę ir gali išsakyti visas susikaupusias nuoskaudas.
Vėliau ta kaukė sudeginama kartu su More. Su kaukėmis pleška ir piktadarybės, nuoskaudos. Prasideda naujas gyvenimo ratas ir konstruktyvūs santykiai be vakarykščių nuoskaudų.
