LRT.lt primena, jog po tokio ministro sprendimo „Patriotų“ premijos atsisakė knygos „Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas“ autorių kolektyvas. J.Oleko žingsnis buvo vertinamas kaip pasikėsinimas varžyti Lietuvoje laisvą žodį ir mintį. Viešojoje erdvėje svarstyta, kad J.Olekas galėjęs šitaip pasielgti dėl artėjančių Seimo rinkimų. Tuo metu tarp intelektualų kylantis ginčas dėl požiūrio į J.Marcinkevičiaus kūrybą ir N.Putinaitės knygą vis labiau primena tai, kas anglosaksiškuose kraštuose vadinama culture wars – kultūriniais karais.
Atrado Lietuvos temą, kuri atvedė jį į Sąjūdį
„Naujieji barbarai!“ – pareiškė ne vienerius metus artimai su J.Marcinkevičiumi bendravęs vienas Sąjūdžio kūrėjų, filosofas Arvydas Juozaitis, vertindamas N.Putinaitės požiūrį. Paklaustas, ar įmanoma poeto kūryboje įžvelgti ateizacijos užuominų, jis nukirto: „Net nepadoru būtų padorioje kompanijoje apie tai kalbėti. Ir ne mums spręsti, ar J.Marcinkevičius buvo ateistas, ar giliai tikintis žmogus. Kartais sovietmečiu žmogus sakydavo esąs ateistu, kad tik jį paliktų ramybėje su jo Dievu.“
J.Marcinkevičiaus kritikams atsakė ir vienas artimiausių jo draugų – poetas Algimantas Baltakis, prisimindamas 1965 m. Vilniuje vykusį pirmąjį Poezijos pavasarį: „Justinas buvo vienas jo iniciatorių ir už savo poemą „Kristijonas Donelaitis“ tapo pirmuoju laureatu. Šiuo kūriniu jis užbraukė savo praeitį, atrasdamas Lietuvos temą, kuri jį atvedė ir į Sąjūdį, ir kitur.
Iki pat mirties jis jautė ir vykdė savo misiją sugrąžinti tai, kas buvo atimta iš mūsų kultūros ir istorijos. Girdėdamas, kaip Justinas dabar yra puldinėjamas, dažnai pagalvoju – kažkodėl daugelis žmonių, įskaitant žinomus politikus, pamiršta, kuo jie buvo ir kaip gyveno sovietmečiu.“
N.Putinaitė: ne visa J.Marcinkevičiaus kūryba – ateistinė
Kalbėdama apie savo monografiją, N.Putinaitė portalui LRT.lt teigė analizavusi tik tam tikrus J.Marcinkevičiaus kūrinius, kurie, anot jos, sietini su ateizmo įvaizdžiais.
„Bet negalėčiau pasakyti, kad visa jo kūryba – ateistinė, – pažymėjo filosofė. – Vėlesniuose savo kūriniuose, kuriuos parašė, prasidėjus chruščioviniam atšilimui, J.Marcinkevičius atsigręžė į tautines problemas. Tačiau sykiu į tai atsigręžė ir tuometinė Lietuvos nomenklatūra. Juk Antanas Sniečkus ir Trakų pilį atstatė, ir skyrė nemenkus pinigus Tolminkiemiui atstatyti.
To ėmėsi, nes, neleidus visuomenei atsigręžti į tautiškumą, galėjo įvykti sprogimas. Todėl buvo leista reikštis tokiomis formomis, kurios nekenktų sovietinei ideologijai. Ir šiuo atžvilgiu J.Marcinkevičius buvo centre.“
Paklausta, ką mano apie tai, kad J.Marcinkevičius ne tik sovietmečiu, bet ir iki šiol daugeliui žmonių prilygsta liaudies dainiui, filosofė pripažino poeto talentą: „Jis neabejotinai buvo talentingas, puikiai valdė žodį. Sugebėjo atliepti visuomenės lūkesčius.“
A.Bumblauskas: jie ridena bačkas ant J.Marcinkevičiaus
Savo ruožtu istorikas prof. Alfredas Bumblauskas svarstė, jog J.Marcinkevičiaus kūryboje, kaip ir Salomėjos Neries, esama įvairių niuansų.
„Poezija kaip poezija, tačiau jis sovietmečiu buvo mūsų kultūros ir literatūros fenomenas. Man jo trilogija „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“– rimtesnis ir kietesnis istoriografijos reiškinys nei visa sovietinė istoriografija. Todėl aš prieš J.Marcinkevičių paprastai nekilnoju piršto“, – LRT.Lt sakė Bumblauskas.
Jis teigė žinąs žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ atstovų (tarp šiam žurnalui daug metų rašiusių autorių yra ir N.Putinaitė) inicijuojamas diskusijas apie sovietmečio kūrėjus: „Jie ridena bačkas ant J.Marcinkevičiaus. Na, tokia savo laikysena tarsi ieško naujažidinietiškos teisybės. Net nežinau, ką apie tai pasakyti, bet į tas diskusijas nesiveliu.“
A.Bumblauskas teigė esąs įsitikinęs, kad J.Marcinkevičius ir kaip kūrėjas, ir kaip asmenybė išliks naujausių laikų Lietuvos istorijoje: „Ir jo nereikėtų tapatinti su sovietine nomenklatūra.
Kita vertus, kad ir kaip kam nors nesinorėtų, tačiau Algirdas Brazauskas, 1993 m. tapęs Lietuvos prezidentu, taip pat bus įrašytas Lietuvos istorijoje. Tačiau J. Marcinkevičius ir A.Brazauskas – nelygintinos asmenybės.
Aš pats dažnai sakau, kad pasiilgau legendinio mūsų boksininko Algirdo Šociko Lietuvos – jis nuvažiavo į Maskvą, atidaužė rusą Koroliovą ir sugrįžo namo su pergale. Taigi reikėtų kalbėti ne apie nomenklatūrinę Lietuvą ir ne apie tą, kuri išėjo po okupacijos į miškus, o apie A.Šociko Lietuvą, kuriai priskiriu ir J.Marcinkevičių. Deja, jos šiuo metu nematau.“
Įžvelgė diktatūrinį elgesį
Tuo metu J.Oleko poelgį griežtai sukritikavo buvęs ilgametis žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ redaktoriaus pavaduotojas (šias pareigas ėjęs 1990–2007 m.) filosofas Vytautas Ališauskas. Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje jis teigė, jog socialdemokratai, „atsisakydami skirti premijas Vytautui Landsbergiui ir dabar Nerijai Putinaitei, sulaužo valdžios kontraktą su tauta“.
Filosofas J.Oleko sprendime įžvelgė diktatūrinį elgesį ir pareiškė jaučiąs nerimą dėl to, jog tai gali būti „baisesnės, dar nepasireiškusios ligos“ simptomas.
„Svarbu yra ne tai, ar ministras sugebės atgaline data prigalvoti įvairių argumentų. Svarbu yra tai, kad politikas turi ginti tam tikras bendras pilietines ir politines vertybes. Viena iš jų yra mąstymo, akademinio tyrimo ir žodžio laisvė. Tie dalykai jam yra trečioje ar ketvirtoje vietoje, jis dangstosi įvairiais gudriais argumentais, o jis elgiasi tiesiog ciniškai“, – LRT.lt sakė V.Ališauskas.
Komisija nematė „ypatingos kūrinio vertės“?
Krašto apsaugos ministras, aiškindamas savo poziciją, atkreipė dėmesį, kad „Patriotų“ premija turi tam tikras taisykles: ji, pasak J.Oleko, skiriama dviem kūriniams, vienas iš kurių yra vaikams, o kitas – suaugusiesiems. Trečioji premija skiriama tuo atveju, jei, ministro žodžiais tariant, „komisija mato ypatingą knygos vertę ir reikšmę, ir tos premijos tiesiog negali nepaskirti“. Esą tokiu atveju knygą vertina ir Krašto apsaugos ministerija.
„Trečioji premija skiriama, ministerijai sutarus su komisija. Dėl premijos N.Putinaitės knygai komisija apsisprendė tik vieno balso persvara, nepažymėdama jokios ypatingos šio kūrinio vertės. Todėl ministerijai nebuvo reikalo svarstyti, skirti trečiąją premiją ar ne“, – tvirtino J. Olekas.
Jo teigimu, dėl knygos kilusios diskusijos gali liudyti, kad knyga nėra verta premijos, nes, ministro požiūriu, ji esanti „gan vienpusiška“.
„Perskaitęs ją, pamačiau, jog J.Marcinkevičius vertinamas tik pagal kelis išsirinktus eilėraščius, darant išvadas, esą jis Lietuvoje buvo kone ateizmo apologetas. Ir poetas, ir aš, ir daugelis kitų dalyvavome Lietuvos laisvėjimo kovose ir siekėme, kad kiekvienas mūsų galėtų reikšti savo nuomonę, mintis laisvai. Manau, kad tai esame pasiekę, o premijos ir jų skyrimas – visa kiti dalykai“, – svarstė J.Olekas.
Jis taip pat sakė manąs, dar iki Atgimimo pradžios 1987 m. ne vienas J.Marcinkevičiaus eilėraštis skatinęs siekti Lietuvos nepriklausomybės: „O Sąjūdis jau buvo tik finišo tiesioji, kurioje ir aš, ir daugelis kitų žmonių neretai prisimindavome būtent tuos J.Marcinkevičiaus eilėraščius, kuriais jis dar sovietiniais metais kalbėjo apie meilę Tėvynei ir apie laisvę.“
Paklaustas, kaip vertina premijuotos knygos „Kaunas 1918–2015“ autorių kolektyvo sprendimą atsisakyti šių metų „Patriotų“ premijos, ministras neigė jam mestus kaltinimus cenzūra ar politikavimu: „Dvi premijos buvo paskirtos objektyviai ir pagrįstai, o jei žmonėms atrodo, kad jiems gauti premiją tokiomis sąlygomis nepriimtina, tai jų valia – apsispręsti.“
