Tokiam siūlymui vienbalsiai pritarė šį klausimą Klaipėdos Miesto ūkio ir aplinkosaugos komiteto posėdyje nagrinėję politikai. Sprendimas bus teikiamas tvirtinti tarybai.
„Kad galėtume atlikti perlaidojimo procedūrą, būtina pakeisti senųjų kapinių statusą iš neveikiančių į riboto laidojimo. Šitas keitimas atliekamas dėl perlaidojimo, jis planuojamas rugsėjo mėnesį. Po perlaidojimo vėl būtų grąžintas senosioms kapinėms neveikiančių kapinių statusas“, – politikams sakė Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Masiliauskienė.
Anot jos, istorikai sprendė dėl kelių perlaidojimo vietos variantų ir parinko labiausiai tinkamą vietą – Klaipėdos Skulptūrų parke. Tarp vietų, kur galėtų būti perlaidoti palaikai, be Skulptūrų parke esančio paminklo „Už laisvę žuvusiems“, minėtos Kopgalio kapinaitės Smiltynėje.
J.Polovinskas-Budrys – svarbų vaidmenį 1923 metų sausio įvykiuose suvaidinęs kontržvalgybininkas, diplomatas, Klaipėdos operacijos vadas.
Jis su sutuoktine Regina Kašubaite-Budriene yra palaidoti lietuvių kapinėse Čikagoje, JAV, tačiau lietuvis buvo išreiškęs valią būti palaidotas gimtinėje.
Nuo 1921 metų spalio 21 dienos iki 1923 kovo jis buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus kontržvalgų dalies viršininkas. Nuo 1922 rugpjūčio jis buvo pasiųstas į Klaipėdą ir tapo faktišku 1923 metų sausio veiksmų organizatoriumi, Ypatingo paskyrimo rinktinės vadu.
Po sėkmingo krašto užėmimo J. Budrys Klaipėdoje ėjo Aukštojo Lietuvos valstybės įgaliotinio pavaduotojo, vėliau ir įgaliotinio, o nuo 1924 spalio 27 dienos – Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas.
Tolesnė jo karjera tęsėsi Vidaus reikalų ministerijoje, nuo 1928 metų jis dirbo diplomato darbą – iš pradžių Karaliaučiuje, o nuo 1936 metų iki mirties 1964-aisiais buvo Lietuvos generalinis konsulas Niujorke.
J. Budrys savo atsiminimuose, pasisakymuose lietuvių išeivijos spaudoje didžiavosi „Klaipėdos atvadavimu“, vadovavimą sukilimui laikė „didžiule garbe“ ir bene svarbiausiu savo gyvenimo darbu.
Kaip anksčiau skelbė savivaldybė, 2023-ieji, Klaipėdos krašto metai, suaktyvino ne tik istorinius tyrimus, diskusijas apie Klaipėdos krašto reikšmę atsikuriančios Lietuvos istorijai, bet ir paskatino atversti naujus kultūrinės atminties įamžinimo puslapius. Tarp tokių Klaipėdos miesto bendruomenė mato ir J. Budrio bei jo žmonos urnų pergabenimą į Lietuvą bei perlaidojimą Klaipėdoje.
