„Kauno kartų namuose“ jau dvejus metus gyvena Žana, kuriai nustatyta II neįgalumo grupė. Šie namai – tik laikina stotelė, kurioje moterys gali apsistoti vieneriems metams.
Kadangi Žanos situacija ypatinga – turėdama proto negalią, augina visiškai sveiką dvejų metų sūnų – jai pritaikyta išimtis. Vis dėlto pokyčiai neišvengiami: moteris greitu metu bus priversta išsikraustyti. Kadangi viena mažylio ji auginti negali, tikėtina, jog vaikas bus atiduotas globėjams, o pačiai moteriai teks keltis į savarankiško gyvenimo namus asmenims su protine negalia.
Paklausta, ar buvo kada įsimylėjusi ir ar norėtų susilaukti daugiau vaikų, Žana šyptelėjo: „Įsimylėjusi aš tik savo sūnų. O dėl vyro... Reikia tokio, kuris labai mano berniuką mylėtų, o mane – tik truputį.“
„Sąlygos tuose namuose neblogos, bet... Vajetus, negaliu pagalvoti, kad atskirs nuo sūnaus. Labai jį myliu. Juk nevartoju, kaip kitos, alkoholio, nemušu mažylio ir niekad negalėčiau to daryti, labai stengiuosi... Atims, atiduos kitiems, lyg aš, mama, neturėčiau jokių teisių“, – susigraudino Žana.
Apleista artimųjų
Jaunos moters gyvenimas buvo sunkus nuo pat kūdikystės: tik gimusią motina paliko ligoninėje, tad ji augo kūdikių, vaikų globos namuose, vėliau mokėsi ir gyveno internatinėje mokykloje Vilniuje.
„Nesu mačiusi savo mamos. Buvo teismas, tai ji tik pasakė, kad neatvyks, nes nenori manęs matyti. Kiek žinau, po konteinerius kapstosi. Neturiu aš giminių“, – patikino Žana.
Atvykusi į Kauną, ji mokėsi siuvėjos amato, devynerius metus gyveno globėjų šeimoje. Gyvendama joje ir pastojo. Kaip pati teigia, vaiko tėvas – III neįgalumo grupę turintis globėjų sūnėnas.
„Sužinojusi, kad laukiuosi, globėja norėjo išvaryti mane iš namų, rėkė, kad vaikų po jos stogu nedarysime. Labai bijojau gimdyti, bijojau, kad kas atsitiks kūdikiui. Apie jo tėvą prisiminimai nekokie“, – teigė Žana, pripažinusi, kad vaiko gimimas – gražiausias jos gyvenimo įvykis.
Vaiko tėvas berniuko taip ir nepripažino. Paklausta, ar buvo kada įsimylėjusi ir ar norėtų susilaukti daugiau vaikų, Žana šyptelėjo: „Įsimylėjusi aš tik savo sūnų. Gal dar vieną vaiką ir norėčiau turėti, ne daugiau. Kitaip didelio puodo reiktų – neišmaitinčiau. O dėl vyro... Reikia tokio, kuris labai mano berniuką mylėtų, o mane – tik truputį. Tačiau daugelis nori išnaudoti ir palikti.“
Nori auginti, bet negali
Atstumta ilgamečių globėjų, Žana dvejus metus sūnų augino „Kauno kartų namuose“. Atėjo laikas išsikraustyti, tačiau šios įstaigos darbuotojai įsitikinę: kad ir kaip myli, viena ji mažylio išauginti nepajėgs. Ir ne dėl to, kad trūksta noro, o dėl to, kad pagalius į ratus kiša jos liga.
„Mamos numato penkis žingsnius į priekį, o ji to padaryti negali. Susidūrusi su kokia neįprasta situacija, pasimeta, nepagalvoja apie tai, kas labiausiai atitiktų berniuko poreikius. Pavyzdžiui, žiemą užšalo sandėliuko durys, tai ji, negalėdama pasiimti vežimėlio, nusprendė vaiko į darželį nevežti. Arba guldo į šlapią vežimą. Tad kartais vaikas gali būti, jai to net nesuprantant, žalojamas. Reikalinga nuolatinė priežiūra, pagalba“, – pripažino Žaną prižiūrinti socialinė darbuotoja Rima.
Vis dėlto, anot jos, Žana labai myli savo sūnų, stengiasi juo rūpintis taip, kaip moka: perka maisto produktus, sauskelnes, gamina sau ir jam maistą, tvarko kambarį, moka sutvarkyti bendro naudojimo patalpas.
„Išverdu troškinį, guliašą, tik su sriubomis nekaip sekasi. Sūnus hiperaktyvus. Net nežinau, į ką. Labai mėgsta lakstyti, viskas jam įdomu. Kai būna išdykęs, suvokiu, kad man sunku, reikia pagalbos. Tačiau rėkti negaliu. Reikia mokytis to nedaryti. Manau, užaugęs jis bus vairuotojas, nes labai myli mašinas. Tik išgirsta kokią pravažiuojant, šokia prie palangės. Ypač tos didelės domina“, – apie sūnų kalbėjo Žana.
Skyrė socialinį būstą
Svajoju apie nuosavą kambarį. Su naujais baldais, dieninėmis užuolaidomis, – prisipažino Žana.
Nors ši jauna moteris sakosi daug žinanti ir viską mokanti, parduotuvėje sunkiai orientuojasi, kiek ir ko reikia pirkti, ar užteks pinigų. Kyla sunkumų ir atpažįstant vaiko poreikius. Pvz., kai jis suserga – kada reikia kreiptis į gydytoją, kada kokius vaistus duoti, kada laikas ruošti sūnui maistą. Ją reikia kantriai mokyti. Vis dėlto, kai įgauna įgūdžių, darbus, pasak socialinių darbuotojų, atlieka gerai.
„Svajoju apie nuosavą kambarį. Su naujais baldais, dieninėmis užuolaidomis“, – paklausta, ar norėtų gyventi viena su sūnumi, atsakė jauna moteris, tačiau pripažino, kad nuolatinės pagalbos jai reikia.
„Kartų namų“ socialinės darbuotojos padėjo Žanai sutvarkyti dokumentus, kad būtų skirtas kambarys bendrabutyje, tačiau, net ir gavusi jį, moteris nesugeba savarankiškai auginti mažylio: neturi pakankamai gyvenimo įgūdžių, sunkiai suvokia biudžeto planavimą ir paskirstymą, nelengva jai orientuotis buities rutinoje. O ir paskirtas būstas – be baldų, itin prastoje kaimynystėje. Tad vienintelė galimybė Žanai likti kartu su sūnumi – globėjai, kurie jais rūpintųsi savoje šeimoje.
„Aš turiu tiek baimių. Bijau vesti sūnų į darželį – vežu jį vežimėlyje. Juk tiek avarijų. Bijau, kad po mašina paklius“, – teigė Žana, turinti itin stiprų motinystės jausmą.
Moteris gyvena iš savų pajamų – neįgalumo pašalpos ir išmokos vaikui. Nors turi neįgalumą, gali atlikti lengvus buitinius darbus – 40 proc. darbinga. Keletą mėnesių ji išdirbo valytoja, tad turi santaupų savarankiško gyvenimo pradžiai.
„Nors mokiausi būti siuvėja, siūti man nepatinka. Save matau kaip valytoją. Ir labai mėgstu skaityti knygas“, – teigė uždaros asmenybės gyvenimą labiau mėgstanti Žana.
Būta istorijų su laiminga pabaiga
Vis dėlto dirbti šiai moteriai nėra lengva – turi bendravimo problemų. Vos tik sulaukia darbdavio pataisymų, supyksta, viską meta. Itin jautri ji ir kitų kritikai. Žanai nustatytas silpnas protinis atsilikimas, epilepsija, dėl kurios turi nuolat vartoti vaistus. Su ja reikia bendrauti itin aptakiai.
„Viena ūkininkų šeima buvo pasiėmusi Žaną su berniuku savaitgaliui, tačiau suvokė, kad pagalbos iš globotinės ūkyje būtų mažai. Reikia atsidavusių geradarių žmonių, kurių lūkesčiai dėl Žanos pagalbos nebūtų dideli. Šeimos, ūkininko, verslininko“, – teigė socialinė darbuotoja Rima.
Pasak „Kauno kartų namų“ direktorės Ilonos Veronikos Klimantavičienės, ir anksčiau pasitaikė tokių istorijų, kai į aklavietę pakliuvo sveiką vaikutį auginanti proto negalią turinti mama. Keletas tokių istorijų – su laiminga pabaiga. Kartą globoti moterį priėmė vaiko tėvo, su kuriuo ji susituokė, šeima, kitą kartą – ūkininkai iš Vilkaviškio rajono. Globotinę jie priglaudė tuomet, kai jos sūnui tebuvo vieneri. Dabar berniukas – jau paauglys.
„Žinoma, lengva tai šeimai nebuvo, bet susitvarkė. Globėjai turi suprasti, kad globoti gali tekti ne tik iki tol, kol sveikam vaikui sukaks aštuoniolika. Proto negalią turinčiai jo mamai negerės. O ir neaišku, ar suaugęs vaikas ims rūpintis savo sergančia gimdytoja“, – patikino I.V.Klimantavičienė.
