Pirma, pateikti čekių ar kitų buhalterinės apskaitos dokumentų savivaldos tarybų nariai neprivalo, jei tokia pareiga nėra tiesiogiai įtvirtinta savivaldos sprendimuose. Pavyzdžiui, Kauno miesto tarybos veiklos reglamento sakinys „Tarybos narys asmeniškai atsako už išlaidų ataskaitoje pateiktų duomenų tikslumą ir pagrįstumą“ nereiškia pareigos pateikti čekius, sąskaitas ar kitus buhalterinės apskaitos dokumentus.
Tačiau tarybos narys turi pareigą naudoti lėšas tik pagal jų paskirtį, t.y. tarybos nario funkcijoms vykdyti, ir atsiskaityti pagal nustatytą tvarką. Pavyzdžiui, Kauno tarybos narys privalo pateikti ataskaitą, kurioje „nurodo, kokias prekes įsigijo ir paslaugas apmokėjo vykdydamas tarybos nario funkcijas“.
Antra, savivaldybė privalo kontroliuoti ir prašyti tarybos narį paaiškinti, jei kyla abejonių, bet ne prašyti buhalterinės apskaitos dokumentų, rodančių, ar pirktos prekės ir paslaugos susijusios su tarybos nario veikla. Savivaldybė turi pareigą pateikti visus jos turimus ir su lėšų naudojimu susijusius dokumentus.
Trečia, jei savivaldybė nustato, kad lėšos panaudotos ne pagal paskirtį, savivaldybė privalo reikalauti lėšas grąžinti, o lėšų negrąžinus privalo kreiptis į teismą dėl lėšų, panaudotų ne pagal paskirtį, išieškojimo civiline tvarka. Tačiau tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka savivaldybei. Civilinėse bylose taikomas žemesnis įrodinėjimo standartas nei baudžiamajame procese, t.y. savivaldybė privalo įrodyti, kad labiau tikėtina, kad lėšos buvo panaudotos asmeniniams ar kitų asmenų poreikiams tenkinti, o ne vykdant tarybos nario funkcijas. Jei savivaldybė nesikreipia dėl lėšų, panaudotų ne pagal paskirtį, grąžinimo, tai gali padaryti prokuratūra, gindama savivaldybės ir viešąjį interesą.
Ketvirta, jei yra įtariama, kad tarybos narys panaudodamas lėšas pažeidė tam tikras baudžiamojo kodekso normas, turi būti kreipiamasi dėl galimo nusikaltimo (dokumentų klastojimo, turto pasisavinimo, piktnaudžiavimo ir pan.) padarymo. Tačiau tokiu atveju baudžiamojoje byloje bus privaloma pasiekti tokį įsitikinimo laipsnį, kad nebūtų pagrįstų abejonių, kad lėšos buvo panaudotos asmeniniams ar kitų asmenų poreikiams tenkinti, bet ne tarybos nario funkcijoms vykdyti. Kitaip sakant, civilinėje byloje įsitikinimo laipsnis turi būti virš 50 proc., o baudžiamojoje byloje virš 90 proc.
Penkta, nėra joks nusikaltimas ar nusižengimas, jei tarybos narys nusiperka Mac ar kitokį kompiuterį, nėra nusikaltimas ar nusižengimas, jei jis perka paslaugas iš bendrovės, kurios akcininku jis yra, ar iš savo tetos, močiutės, brolio, sutuoktinio ir t.t. Nėra joks nusikaltimas ar nusižengimas ir tais atvejais, kai jis pasirenka pirkti brangesnę prekę, o ne pigesnę, ir tuo labiau nėra joks nusikaltimas ar nusižengimas nusipirkus iPad pirkti ir jo dėklą. Taip pat galima apmokėti ir kitų asmenų patirtas išlaidas, aišku, jei jos patirtos tarybos nariui prašant ir yra susijusios su tarybos nario funkcijų vykdymu.
Nėra abejonės, kad atliekant bet kokį darbą yra patiriami kaštai, susiję su jo atlikimu.
Šešta, tarybos nario išlaidos, susijusios su tarybos nario funkcijomis, privalo būti atlygintos. Nėra abejonės, kad atliekant bet kokį darbą yra patiriami kaštai, susiję su jo atlikimu. Gali būti didesni ar mažesni, bet jie vis tiek yra. Jei tuos kaštus atlygina ne „darbdavys“ (savivaldybė), jas atlygina kas nors kitas.
Jei jas atlygina kas nors kitas, turime dar neskaidresnę situaciją: kadangi dauguma tarybos narių dirba kitus darbus ar užsiima verslu, tikėtina, kad jų, kaip tarybos narių, išlaidas atlygina jų pagrindinės darbovietės ar verslas. Kitaip sakant, jų pagrindinis darbdavys ar verslo partneriai turi teisę reikalauti, o tarybos narys paklusti, kad darbdaviui ar verslui priklausantis turtas nebūtų naudojamas tarybos nario funkcijoms vykdyti.
Septinta, 1974-aisiais du profesoriai, M.C.Jensen ir W.H.Meckling, parašė fundamentalų straipsnį ir suformulavo taip vadinamą atstovavimo kaštų teoriją. Juokaujama, kad tai yra straipsnis, paaiškinantis, kodėl darbuotojai neša popierių (tušinukus, aplankalus, kavą, arbatą ir pan.) iš ofiso į namus. Profesoriai įrodė, kad, nežiūrint visų pastangų, „vagystės“ iš darbdavio neišvengiamai vyks ir nustatė, nuo ko priklauso šių „vagysčių“ mastas. Nesiplečiant detaliau, vienas iš nustatytų dėsningumų skelbia, kad: maksimalios vertės nesiekimas yra suderinamas su efektyvumu.
Profesoriai įrodė, kad, nežiūrint visų pastangų, „vagystės“ iš darbdavio neišvengiamai vyks ir nustatė, nuo ko priklauso šių „vagysčių“ mastas.
Taigi, visada valdant svetimą turtą bus patiriami tam tikri nuostoliai ir ne visada yra efektyvu bandyti tam užkirsti kelią. Teigiama, kad JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, įgyvendindamas reformą mokesčių srityje, yra taikliai pastebėjęs, jog išieškota suma turi būti visada didesnė nei suma, kuri yra išleidžiama tai sumai išieškoti. Gyvenime yra nemažai pavyzdžių, kurie atspindi šį dėsningumą. Pavyzdžiui, mokant dienpinigius yra netikrinama, ar jie išleisti (ar neišleisti) komandiruotės metu, ar maistpinigiai tikrai „pravalgomi“ ir pan.
Aštunta, atsižvelgiant į aukščiau paminėtą teoriją, išlaidų atlyginimo modeliai gali būti skirstomi į dvi grupes: modeliai, kuriuose yra reikalaujama pagrįsti išlaidas apskaitos dokumentais, ir modeliai, kuriuose tokio reikalavimo nėra, t.y. nereikalaujama niekaip atsiskaityti už panaudotas lėšas. Abu šie modeliai yra tinkami ir pagrįsti. Galimi ir tarpiniai variantai, kai už dalį išlaidų atsiskaityti reikia, o už dalį – ne. Pats blogiausias modelis yra Lietuvoje, kadangi jis sukuria atsiskaitymo apimties neaiškumą. Atsiskaityti lyg ir reikia, bet tuo pačiu lyg ir nelabai, nes pakanka ataskaitose nurodyti keletą žodžių (pvz., transporto išlaidos).
Pats blogiausias modelis yra Lietuvoje, kadangi jis sukuria atsiskaitymo apimties neaiškumą.
Devinta, savivaldybės tarybos nariams išlaidos privalo būti atlyginamos dar ir todėl, kad tai yra efektyvesnis būdas nei alternatyva, pagal kurią savivaldybės turėtų aprūpinti tarybos narius darbo priemonėmis, organizuoti keliones, dalykinius pietus ir pan. Tarybos narių darbas tarybose nėra pagrindinis darbas, todėl kiekvienam iš jų pirkti po kompiuterį, planšetę, popierių ar sąvaržėles kainuotų daugiau, nei kompensuoti jų asmeninių (šeimos, artimųjų ar kitų asmenų) daiktų naudojimą. Reikėtų prisiminti istorijas apie Seimo narių automobilius, kuriuos kiekvienam Seimo nariui pirkdavo Seimo kanceliarija.
Daug mažiau išlaidų patiriama naudojantis taksi paslaugomis ar teikiant kompensaciją už asmeninio automobilio naudojimą. Dar svarbu pažymėti ir tai, kad tarybos nariai negali būti priklausomi nuo savivaldybės administracijos, kuri kontroliuojama daugumos, ir turi turėti lėšas, skirtas jų politinei dienotvarkei savarankiškai įgyvendinti ir savivaldybės administracijai kontroliuoti.
Dešimta, savivaldybės tarybų nariams turi būti atlyginama už jų darbą.
Gintautas Bartkus, Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas
