Mokykliniai metai ir ankstyvoji jaunystė
Kazimieras Alfonsas Pyplys gimė 1923 m. sausio 21 d. Antano Pyplio ir Marcelės Serekaitės-Pyplienės šeimoje Kėbliškių kaime netoli Pakuonio (dabartiniame Prienų rajone).
K.Pyplio senelis valdė apie 13 ha žemės plotą Kėbliškiuose prie Akelės ir Tamulšios upelių. Tamulšia netoliese įteka Nemuną, o nuo šalia esančio Bačkininkėlių piliakalnio atsiveria puikus vaizdas į Darsūniškį. Šiose vietose kovota su kryžiuočiais, švedais, pro čia žygiavo Napoleono kariuomenė, aktyviai veikė knygnešiai ir daraktoriai, o po II pasaulinio karo kairiajame Nemuno krante sovietiniams okupantams priešinosi Tauro, dešiniajame – Didžiosios Kovos apygardų Lietuvos partizanai.
Būsimo Lietuvos partizano K.Pyplio-Mažyčio tėvas Antanas Pyplys tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vėliau dirbo Kalėjimų departamente. Kaip teigiama įvairiuose šaltiniuose, buvo parašęs prisiminimus, deja, per II pasaulinį karą Kėbliškių kaimas 1944 m. buvo intensyviai apšaudomas ir rankraščiai sudegė.
Nuostata, kad tėvynės laisvės gynimas yra šventa pareiga buvo labai tvirta Pyplių namuose.
Nuostata, kad tėvynės laisvės gynimas yra šventa pareiga buvo labai tvirta Pyplių namuose. Motina Marcelė, kilusi iš Kupiškio krašto, anksti liko našlaite ir pati pelnėsi duoną. Ji turėjo meninių gabumų, paveldėtų iš savo tėvo – medžio drožėjo Kazio Serekos, kuris, kaip minima rašytiniuose šaltiniuose, dalyvavo įrengiant Panevėžio baltąją bažnyčią. Talentą piešti, braižyti, atlikti įvairius juvelyrinio tikslumo ir kruopštumo reikalaujančius darbus turėjo ir Kazimieras, ir už jį pusantrų metų jaunesnė sesuo Ona Birutė, ši vėliau tapo profesionalia dailininke.
Vos ūgtelėjus vaikams, Antanas ir Marcelė Pypliai nusprendė įsikurti Kaune, nes Kėbliškiuose esančio ūkio tėvai dar nenorėjo perduoti sūnui. Kur gyveno jauna šeima atvykusi į Kauną, tiksliai nėra žinoma, bet veikiausiai netoli Vytauto prospekto, nes Kazimieras ir sesuo Ona baigė Vinco Kudirkos pradžios mokyklą Trakų gatvėje, šalia Senųjų miesto kapinių, o Pirmąją Šventąją Komuniją priėmė karmelitų Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Tėvas dirbo Kalėjimų departamente, motina rūpinosi vaikais. Vasaros prabėgdavo Kėbliškių kaime pas senelius.
Vėliau abu vaikai mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, buvo aktyvūs skautai. Paūgėjusį Kazimierą tėvas išmokė apsieiti su šautuvu, vesdavosi medžioti Kėbliškių apylinkėse. Dar būdamas paauglys, būsimasis partizanas Mažytis išmoko šaudyti abiem rankomis; vėliau šis sugebėjimas jam labai pravertė.
Besimokydamas „Aušros“ ir Kauno jėzuitų gimnazijose, vaikinas domėjosi sportu. Kadangi buvo aukšto ūgio (apie 2 m), jam gerai sekėsi žaisti krepšinį, mokėsi ir kovos menų, boksuotis, buvo geras plaukikas, irkluotojas; kaip pareigūno sūnus Kauno policijos mokykloje pas Vytautą Reivytį treniravosi džiudžitsu.
Mėgo ir išmanė techniką, mokėjo vairuoti įvairius automobilius. Kad buvęs drąsus, sugebėjęs žaibiškai veikti, liudija ir faktas, surastas rašytiniuose šaltiniuose, – būdamas penkiolikos metų sulaikė tarptautiniu mastu ieškotą nusikaltėlį ir už tai buvo apdovanotas. Literatūroje taip pat minima, kad Kazimieras Pyplys-Mažytis ypač gerai orientavęsis Kauno centre, senamiestyje ir Žaliakalnyje – ten jį pokariu bandę sučiupti sovietiniai saugumiečiai patyrė ne vieną nesėkmę.
Šviesūs vaikystės prisiminimai liko užfiksuoti nuotraukose, o kupina vilčių ir svajonių ankstyvoji Kazimiero Pyplio jaunystė baigėsi 1940 m., kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga (SSRS). Pirmasis asmeninis būsimo partizano Mažyčio susidūrimas su žiauria sovietinio gyvenimo tikrove įvyko 1940 m. lapkričio 4 d., kai įskųstas bendramokslio atsidūrė sovietų represinių organizacijų rankose. Kaip ir didelė dalis suimtųjų, buvo tardytas naudojant fizinio poveikio priemones. Įtakingo sovietinio politiko sūnaus pastangomis (šeimos nariai mini Justo Paleckio sūnų Vilnių Paleckį) Kazimierui greitai pavyko išeiti į laisvę, kaip jis pats minėjo savo tarnybos lape, po trijų arešto dienų – lapkričio 7-ąją. Bet skaudi patirtis lengvai nepasimiršta.
1941 m. prasidėjus Birželio sukilimui, K.Pyplys aktyviai jame dalyvavo Pakuonyje. Vokietijai okupavus Lietuvą, Kazimieras mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Antaninos Garmutės knygoje „Išėjo broliai“ minima, kad „šį vyrą visas Kaunas pažįsta: jį gestapas gaudė, nes per bokso varžybas nokautavo Vokietijos čempioną“.
Tauro apygardos partizanas Mažytis
Laisvės kovotojo partizano tėvynei pareigų ėjimo lape pažymėta, kad į partizanų gretas K.Pyplys įstojo 1944 m. liepos 23-iąją. Tą pačią dieną su kovos draugu išvaikė Pakuonio stribus ir iš daboklės išlaisvino aštuonis vyrus, kurie buvo sulaikyti dėl vengimo stoti į Raudonąją armiją. Iškilmingą partizano priesaiką davė 1945 m. vasario 16 d. Aro būryje. Naudojo Tigro, Briedžio, Mažvydo, Mindaugo, Gintauto, Mažyčio, Audronio slapyvardžius. Partizanavo Tauro apygardos laisvės kovotojų vienetuose – Geležinio Vilko, Birutės, Vytauto rinktinėse ėjo įvairias pareigas.
Bonifacas Ulevičius ir Kęstutis Kasparas „Laisvės kovų archyve“ rašo: „Kai 1945 m. vasarą Skardupių k. (10 km į pietvakarius nuo Marijampolės) Tauro apygardos štabe pasirodė aukštas šviesiaplaukis mėlynakis vaikinas, štabo viršininkas, nustebintas jo ūgio, šūktelėjo: „Oho, koks mažytis.“ Taip ir atsirado Kazimiero Pyplio slapyvardis. Susipažinus su jo gyvenimu ir kova, irgi norisi su nuostaba sušukti: „Oho, koks Mažytis!“
Pradėjęs eiliniu kovotoju, 1945 m. rugpjūtį buvo pakviestas į apygardos štabą specialiuoju pareigūnu, 1946 m. balandį paskirtas Geležinio Vilko rinktinės vado adjutantu, nuo liepos – ir Žvalgybos skyriaus viršininku.
1947 m. sausį perkeltas į Vytauto rinktinės štabą, kur pasireiškė sėkmingai įvykdydamas specialiąją Sužadėtuvių operaciją.
Blynų balius
1947 m., praėjus porai dienų po Vasario 16-osios, Marijampolėje Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai įvykdė precedento neturėjusią operaciją – į vieną vietą sukvietė ir sunaikino kelis aršiausius sovietinių okupantų kolaborantus, tarp jų ir apskrities Komunistų partijos (KP) pirmąjį sekretorių. Ši operacija žinoma kaip Sužadėtuvės arba Blynų balius.
Šio straipsnio autoriui teko daug bendrauti su Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo ryšininke Antanina Akelaityte-Liepa, vaizdo laikmenose įamžinti jos prisiminimus. Vytauto rinktinės štabas nuo 1946 m. buvo įsikūręs jos gimtojoje sodyboje Ungurinės kaime, tik už kelių kilometrų į pietus nuo Marijampolės, o pati Liepa buvo Sužadėtuvių operacijos planavimo ir vykdymo liudininkė.
„Su Vytautu Gavėnu buvau pažįstama dar iš jaunystės, prieškario laikų. Visą laiką jis buvo labai narsus ir pavyzdingas partizanų vadas. <...> Apie 1946 m. jis paprašė leidimo įrengti mūsų sodyboje Vytauto rinktinės štabo bunkerį. Mes sutikome. Visa šeima davėme priesaiką. Po kiek laiko tapau ryšininke. Pušelę ir Saulutę taip pat pažinojau dar prieš balių, nes jos, kaip ryšininkės, kartkartėmis pas mane lankydavosi. Visą operaciją dabar vadinamą Blynų baliumi sugalvojo Vytautas Gavėnas-Vampyras. Jis vis nerimdavo. Kai pradėdavo vaikščioti po kambarį pirmyn atgal susimąstęs, tai jau žinodavome, kad ką nors sugalvos“, – pasakojo buvusi ryšininkė A.Akelaitytė-Liepa.
Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadovybė planą likviduoti aršiausius Marijampolės bolševikus ruošė nuo 1946 m. rudens. Viską gerai suplanuoti ir ryžtingai įvykdyti operaciją dar labiau paskatino 1946 m. rugsėjo 21 d. netektis – puolant Gižų miestelio stribyną žuvo Anelės Senkutės brolis Jonas Senkus-Giedrulis, Vytauto rinktinės karo lauko teismo prokuroras, vienas iš stribams organizuotos pasalos netoli Šunskų (buvo nukautas 21 Marijampolės stribas ir sovietinis aktyvistas) organizatorių ir vadovų. Slapčia palaidojus Joną Šunskų kapinėse, partizanų ryšininkė Anelė Senkutė-Pušelė prie brolio kapo prisiekė atkeršyti.
Buvo nuspręsta, kad minėtoji partizanų ryšininkė, dirbanti Marijampolės vykdomojo komiteto Socialinio aprūpinimo skyriuje vyriausiąja buhaltere ir gerai pažįstama su likviduoti numatytais pareigūnais, sukvies juos visus į savo namus. Priežastis – jos sužadėtuvės. Būsimojo jaunikio vaidmuo patikėtas partizanui Kazimierui Pypliui-Mažyčiui. Kadangi A. Senkutė – kompanijos žmogus ir buvo įgijusi autoritetą tarp viršininkų, pasikviesti į balių valdžios šulus jai nebuvo sunku: Socialinio aprūpinimo skyriaus buhalterę jie gerai pažinojo ir ja pasitikėjo. Bet kaip pristatyti jiems niekada nematytą „sužadėtinį“, kad šis nesukeltų įtarimo? Buvo nutarta, kad dar ruošiantis puotai savo draugėmis jį pristatys kaip komjaunuolį, Vilniaus miesto sporto komiteto instruktorių. Tokiam vaidmeniui dvimetrinis partizanas Mažytis labai tiko.
1947 m. pabaigoje Juozas Lukša kartu su K.Pypliu prasiveržė pro vadinamąją geležinę uždangą į Vakarus (apie tai šiame straipsnyje bus rašoma vėliau) Žygio metu jie turėjo daugiau nei pakankamai laiko partizaninių kovų epizodams detaliai prisiminti ir aptarti. J.Lukša, 1948–1949 m. mokydamasis žvalgybos mokykloje Prancūzijoje, rašė memuarus ir viename iš skyrių smulkiai aprašė visą K.Pyplio jam nupasakotą Sužadėtuvių baliaus operacijos istoriją.
Veikiausiai konspiracijos tikslais K.Pyplio slapyvardį Mažytis pakeitęs Mažvydu, Lukša rašė: „Vytauto rinktinės vadovybei jau treti metai gadino nervus Marijampolės bolševikiniai aktyvistai, diena iš dienos tapdami vis įžūlesni. Rinktinės štabe jau ne kartą buvo užsiminta apie reikalą sutvarkyti ir šiuos „draugus“. Sėdėdami mieste, jie pradėjo ne tik jaustis, bet ir įsitikinti esą saugūs ir partizanų rankos nepasiekiami. 1947 metų pirmomis dienomis nutarta pagaliau su jais „atsiskaityti“. Rinktinės štabe išdirbtas „atsiskaitymo“ planas: Užgavėnių proga surengti ryšininkės Pušelės ir kovotojo Mažvydo „sužieduotuves“, į jas pakviesti administracinio aparato, MVD bei MGB įstaigų „aršiausius činovninkus“ ir bepuotaujančius sulikviduoti <...>
Partizanas Mažvydas prieš kurį laiką jo paties prašymu iš Geležinio Vilko rinktinės apygardos vado buvo perkeltas į Vytauto rinktinę kaip rinktinės štabo kovotojas. Jis visu rimtumu pradėjo rengtis operacijai. Uždavinys buvo labai atsakingas. Norint jį pilnai įvykdyti, būtinai reikėjo iš anksto apdirbti ir apgalvoti kiekvieno veiksmo detalę, kad ir menkos smulkmenos nesugriautų viso plano.
Nutarta likvidavimą atlikti ginklais. Tam tikslui paskirta dvylika drąsių rinktinės vyrų, kurie sutemus trimis pastotėmis turėjo pasiekti nusakytą mieste punktą ir ten laukti Mažvydo pranešimo, po kurio keletas turėjo skubėti į „balių“ ir sukviestus svečius pasveikinti automatinių ginklų ugnimi. Netikslius vyrų kirčius turėjo iš pistoletų pataisyti „sužadėtiniai“ ir Saulutė. Paskui kuo skubiausiai visi turėjo pasitraukti, šis planas, puikiai pažįstant vietos sąlygas, atrodė gana realus ir įvykdomas.“
Išaušo numatyta operacijos diena – 1947 m. vasario 18-oji, antradienis. Užgavėnės. Tiesa, išvakarėse A.Senkutė-Pušelė dar kartą pakvietė visus numatytus svečius, o ryte pradėjo ruoštis vakarėliui.
Tuo pačiu metu Akelaičių sodyboje įrengtame Vytauto rinktinės štabe būsimam vakarui ruošėsi kovotojai. Daugiausia rūpesčių kėlė „jaunikis“. Anot A.Akelaitytės-Liepos „<...> į mūsų sodybą atkeliavo Kazimieras Pyplys-Mažytis. Pas mus jis kartu su Vampyru ir rengėsi operacijai. Reikėjo jį tinkamai aprengti. Sunku buvo rūbus suriktuoti, nes jis labai aukštas. Šiaip ne taip suradome jam tinkantį kostiumą. O turėjo tikti ne tik pagal ūgį, bet ir pagal patogumą. Šiaip ne taip pritaikėme. Svarbu buvo geros kišenės, į kurias tilptų trumpi ginklai. O paskui aš jį turėjau palydėti į Marijampolę.“
Operacijai pasiruošęs „jaunikis“ Trakiškių gatvės 4-ojo namo duris pravėrė apie 18.30 val. Užlipęs į antrąjį aukštą ir įėjęs į „sužadėtinės“ butą, rado ją bebaigiančią ruoštis vakarėliui. Kartu su ja buvo ir draugės. Partizanų ryšininkę J.Markevičiūtę-Kazelytę-Saulutę K.Pyplys pažinojo, bet kitas dvi – A.Kričėnaitę ir Pušelės kambariokę komjaunuolę Karvelytę – matė pirmą kartą. Visos laukė svečių.
K.Pypliui sukiotis merginų kompanijoje nebuvo taip lengva, kaip galėtų atrodyti. J.Lukša savo prisiminimuose aprašė šį epizodą: „Mažvydas, įėjęs į butą, rado visas merginas betriūsiančias. Buvo paskutinis pasiruošimas. Pušelė, apdovanojusi karštu pasiilgusios sužieduotinės bučkiu, pristatė jį savo draugėms, vykusiai pradėdama vakaro žaidimą. Norint nesukelti komj. Karveliūtės ir Albinos N. įtarimų, Mažvydui teko iš tikrųjų pasitempti, vaidinant laimingo „sužadėtinio“ vaidmenį.
Tačiau tai vyko ne per sklandžiausiai. Keli kieto partizanavimo metai, išpuošti visa eile kautynių ir tūkstančiai rizikos naktų operacijose įspaudžia kovotojo charakteryje neišdildomas specifines žymes, įnešančias disharmoniją su maloniai besišypsančiais žmonėmis. Tas pats buvo ir su Mažvydu. Bet kokiai meilei inscenizuoti su Pušele jam dar trukdė ir rūpestis dėl besiartinančios vakaro operacijos pasisekimo. Tačiau ir sugebėjimas vaidinti čia turėjo prisidėti prie pasisekimo, nors labai ir labai buvo sunku būti linksmam, įdomiam ir įsimylėjusiam, kai artėjo momentas, galįs pareikalauti ir „sužadėtinio“ mirties. Bet vaidinimas buvo pradėtas ir visomis pastangomis turėjo būti tęsiamas toliau.“
Tuo pačiu metu pozicijas Marijampolėje užėmė ir kiti operacijos dalyviai – V.Gavėno-Vampyro vadovaujami rusiškomis uniformomis persirengę partizanai.
Apie 20 val., susirinkus didžiajai daliai kviestų svečių, prasidėjo vaišės. Vis dar lūkuriuodami vėluojančiųjų, svečiai kilnojo nuolat pripildomas taureles ir pamažu kaito.
Nutaikiusi progą, kai linksma kompanija apie 23 val. pradėjo šokti, Pušelė nubėgo pas netoliese poziciją užėmusį specialios operacijos sumanytoją ir koordinatorių V.Gavėną-Vampyrą pasitarti, ką daryti. Nutarta, kad Mažytis turi spręsti vietoje. „Sužadėtinis“ nusprendė operacijos neatidėti, juolab kad prie kompanijos prisijungė dar vienas svečias B.Gurėvičius. Jis, beje, iš karto pradėjo šnairuoti į sužadėtinio pusę, be to, anot J.Lukšos, „šiuo metu, atrodo, jau pradėjo jausti mirtį komjaunuolė Karvelytė, nes pradėjo neįprastai varžytis gėrimų“. J.Lukša Mažyčio apisprendimą ne atsitraukti, o vykdyti operaciją aiškino taip: „Prasidėjus naujam šokiui, abu „sužadėtiniai“ paliko prie stalo, teisindamiesi nuovargiu <...>
Tačiau pirmesnį sprendimą griovė tai, kad pareigūnų laikysena atrodė įtartina.
Mažvydas ryžosi dabar galutinai apsispręsti dėl likvidacijos. Per mažas susirinkęs bolševikų skaičius stovėjo už likvidacijos atidėjimą. Tačiau pirmesnį sprendimą griovė tai, kad pareigūnų laikysena atrodė įtartina. Neatrodė, kad viskas ramiai baigsis. O jei ir būtų jie leidę baliui užsibaigti, tai dabartiniai įtarimai būtų siūlo galas toliau persekioti Pušelę ir jos aplinkinius. Dėl to jau niekad daugiau netektų galvoti apie panašių balių ruošimą. Tokie Mažvydo samprotavimai nulėmė jo apsisprendimą už akciją šį vakarą.“
Kadangi 22 val. elektra Marijampolėje būdavo išjungiama, balius vyko žvakių šviesoje. Jau po pusiaunakčio, kai visi buvo gerai įsilinksminę ir praradę budrumą, po eilinio šokio Pušelė galutinės operacijos fazės vykdymo patogumui tvarkingai susodino svečius už stalo ir paskelbė mėgstamiausią okupantų tostą „Vypjem za rodinu, vypjem za Stalina i snova naljom...“
Tai buvo ženklas operacijai pradėti ir iškilmingas pasiūlymas dar kartą pripildyti taureles žaibiškai virto kitokiomis „iškilmėmis“ – tarpduryje su dviem pistoletais abiejose rankose pasirodė Mažytis... Nuo jo paleistų šūvių vietoje krito B.Gurėvičius, S.Bakevičius, B.Jasiūnas, E.Franko ir komjaunuolė Karvelytė. Vėliau nušautųjų skrodimo išvadose patvirtinta, kad visiems buvo tiksliai pataikyta į galvą. Tiesa, E.Franko tuo metu dar buvo gyvas, bet mirė operuojamas ligoninėje. Ko gero, kelios kulkos nepasiekė tikslo ir atsimušusios į sienas rikošetavo, nes buvo sužeistos operacijoje dalyvavusios ryšininkės – Pušelės ranka, Saulutės petys, taip pat nukentėjo ir vakaro muzikanto, akordeonisto J.Tarailos gerklė. Taip ir nėra aišku, ar tai buvo ne visai taiklus Mažyčio šūvis, ar rikošetas...
Tai buvo vienintelis atvejis Lietuvos partizaninio pasipriešinimo istorijoje, kai nuo partizano rankos krito apskrities aukščiausias partinis pareigūnas. Apie tai, kad „nežinomi banditai“ likvidavo partinius funkcionierius, skubiai buvo informuoti ne tik LKP(b) CK ir LSSR administracijos vadovai Antanas Sniečkus ir Mečislovas Gedvilas, bet LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Piotras Kapralovas, kuris apie tai vyriausybinio ryšio priemonėmis skubiai (1947 02 19) pranešė SSSR vidaus reikalų ministrui gen. plk. Sergejui Kruglovui, jo pavaduotojui gen. ltn. Vasilijui Riasnojui ir SSSR MVD pasienio kariuomenės viršininkui gen. ltn. Nikolajui Stachanovui.
Praėjus pusantro mėnesio po įvykdytos užduoties, K.Pyplys buvo paaukštintas – Tauro apygardos vado Antano Baltūsio 1947 04 10 įsakymu Nr. 12 jis buvo paskirtas 24-osios (Maironio) kuopos vadu ir turėjo rūpintis apygardos štabo apsauga. Taip pat apygardos vadas „už sumanumą, narsumą ir gerą orientaciją naikinant Marijampolės miesto bolševikinį aktyvą“ Mažyčiui pareiškė tarnybinę padėką ir pagyrimą.
Operacija Kaune
Po kurio laiko, jau nurimus Blynų baliaus sukeltiems MGB siautėjimams, K.Pyplys-Mažytis su keliais kovotojais Tauro apygardos vado buvo pasiųstas į Kauną. „Komandiruotės“ tikslas buvo parūpinti partizanams pinigų ir maisto. Įdomu tai, kad informacija apie šią operaciją yra pateikta keliuose skirtinguose šaltiniuose.
Labai lakoniškai apie šį įvykį, siūlydamas K.Pyplį-Mažytį (po žūties) įvertinti aukščiausiuoju partizanų apdovanojimu – suteikti jam Laisvės kovos karžygio vardą, paminėjo Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadas Sergijus Staniškis-Viltis: „1947 m. gegužės mėn. Kauno rotušėje, vykdydamas ypatingą tarnybinį uždavinį, MVD pareigūnų sulaikytas, juos nukovė ir laimingai pasitraukė“. (Pats K.Pyplys nurodė kitą operacijos datą – 1947 m. rugsėjo 22 d., – aut. past.)
1947 m. raporte LSSR KGB viršininkui J.Petkevičiui I skyriaus operatyvinis darbuotojas KGB mjr. L.M.Maksimovas rašė: „Reikia pažymėti, kad Pyplys, pravarde Mažytis (nors buvo aukštas) buvo užkietėjęs teroristas. Kartą atvažiavęs į Kauną motociklu, užmušė 5 žmones, sėdėjusius pasaloje.“
Tai, kad KGB mjr. Maksimovas K.Pyplį-Mažytį apibūdina ne iš nuogirdų, galima spręsti pagal kitą raporto dalį, kurioje saugumietis primena savo nuopelnus: „LTSR Valstybės saugumo ministerijos vadovybės įsakymu nuo 1946 m. liepos mėn. dalyvavau operatyviniuose veiksmuose ir vykdžiau užduotis iki 1947 m. lapkričio mėn. Bet po to, iki 1950 m., mane ne kartą įtraukdavo į atskirus tos bylos veiksmus (Lukšos, Pyplio, Krikščiūno ir kitų nac. bandpogrindžio dalyvių paieškos mūsų respublikos teritorijoje, Lenkijoje, darbas Baltijos jūros pakrantėse ir kt). Šiame darbe man teko saugumo organų sukurto BDPS (Bendras Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis) centro bendradarbio ryšiams su užsieniu vaidmuo (centrinio ryšininko pareigybė).“
Vis tik detaliausiai Kauno „operaciją“ memuaruose „Partizanai už geležinės uždangos“ aprašė Juozas Lukša: „Jis (K.Pyplys, – aut. past.) buvo gavęs uždavinį „apšvarinti“ kai kurias maisto gamybines įmones. Parinkęs keletą vyrų, operaciją jis įvykdė gana vykusiai. Besirūpindamas transporto priemonėmis, rugsėjo 15 d. užšoko Rotušės gatvėje ant „zasados“.
Stropiai darbuodamasis, išklojo 5 emgebistus, paleido keliasdešimt areštuotųjų ir, persekiojamas nesiorientuojančios gatvės minios, per keletą kiemų laimingai atsidūrė pas savo draugus. Pasikvietęs į kompaniją kovotoją Vytenį, jis skubėjo įspėti visus ryšio taškus, kurie turėjo kokius nors ryšius su Rotušės gatvėj esančiu punktu. Žaliakalnyje juodu aptiko antrą „zasadą“, kur ir vėl „verkiant“ reikėjo nušauti juos bandžiusį sulaikyti antros milicijos pasų stalo viršininką.
Nušautieji, matyt, buvo didžiai nusipelnę, neeiliniai lietuvių tautos kraugeriai, nes visus laidojo kartu su visu bolševikams žinomu iškilmingumu. Raudonus karstus lydėjo ilga rietuvė orkestrų ir mėlynuojančių bolševikų minios. Prieš karstus ant raudonų pagalvėlių nešė kritusių ordinus.“
1947 m. gruodis. Žygis į Vakarus
Lietuvos partizanų Juozo Lukšos ir Jurgio Krikščiūno sėkmingas žygis į Lenkiją ir atgal, įvykdytas 1947 m. gegužę–birželį, žadino laisvės kovotojų pasiryžimą veikti toliau. Todėl partizanai ruošėsi siųsti į Vakarus BDPS prezidiumo įgaliotinius su naujomis užduotimis. Šiai misijai įvykdyti buvo pasirinkti Juozas Lukša-Skirmantas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis. Šios misijos atlikimui jiems buvo skirti Skrajūno ir Audronio slapyvardžiai.
1947 m. naktį iš gruodžio 14-osios į 15-ąją, atsisveikinę su ginklo broliais, J.Lukša-Skrajūnas ir K.Pyplys-Audronis išsiruošė į žygį. Palydovais buvo trys partizanai: Juozas Kriaučiūnas-Butautas, Leonas Vizgirda-Kariūnas ir partizanas Feliksas (nors toks asmuo minimas J.Lukšos prisiminimuose, bet jis realiai neegzistavo, o buvo sugalvotas konspiracijos sumetimais, kaip ir ketvirtasis lydintis kovotojas Šarūnas).
Raudonus karstus lydėjo ilga rietuvė orkestrų ir mėlynuojančių bolševikų minios.
Iš tikrųjų trečiuoju palydovu buvo itin patyręs kovotojas, Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas. Reikia pasakyti, kad partizanai tinkamai pasirengė žygiui, apsirūpino ginkluote, tuometėmis navigacijos priemonėmis – žemėlapiais ir kompasais, maisto atsargomis ir kt. Pasirinko kelią į Vakarus per buvusį Rytprūsių kraštą. Šią kelionę ir prasiveržimą detaliai yra aprašęs pats J.Lukša, be to, žiemos žygis buvo įamžintas nuotraukose. „Diena praėjo visiškai ramiai. <...> Pavakare sukilom. Nuovargio jau nejautėm. Prisiminimui padarėme keletą nuotraukų. Išsivalę ir patikrinę ginklus, temstant leidomės į antrosios nakties žygį“, – memuaruose rašė J.Lukša.
Gana detalus šio žygio aprašymas buvo publikuotas J.Lukšos-Daumanto prisiminimuose „Partizanai už geležinės uždangos“, išleistuose 1950 m., bet anksčiau, t. y. 1948 m., šis žygio epizodas jau buvo atspausdintas lietuvių karo pabėgėlių laikraštyje „Mintis“, leistame Vakarų Vokietijoje. Todėl manytume, kad „Mintyje“ spausdintas tekstas laikytinas sąlyginai labiau autentišku prisiminimų variantu. Nors prisiminimų variantai vienas nuo kito kardinaliai nesiskiria, vis dėlto kai kurios detalės yra skirtingos.
Partizanai iš anksto nežinojo, kokia yra SSRS ir Lenkijos sienos apsauga. Gruodžio 21 d. kaudamiesi prasiveržė per sieną ties Romintos upeliu. Pirminiuose prisiminimuose sienos kirtimas aprašytas labai jau dramatiškai. Teigta, kad kirsdami sieną žuvo partizanai Butautas, Krūmas ir Feliksas (kartu su juo pražuvo dalis užsieniui skirtos medžiagos). Nors iš tiesų taip nebuvo. Vėliau ne viešai J.Lukša prisipažino, kad tokiais teiginiais: „<...> norėjome įtikinti mumis besidominčiąsias jėgas (tuo laiku anglus), kad panašiu būdu nugalėti sienas toliau yra neįmanoma. Tikėjomės tuo būdu išgauti iš jų daugiau ryšiui paramos.“ Sužeistas buvo tik Kariūnas, laimė, jis pasveiko.
Vėlesniuose prisiminimuose, publikuotuose pavadinimu „Partizanai už geležinės uždangos“, J.Lukša aprašo sienos kirtimą ir kautynes: „Plente įskaitėme sunkvežimių ir slidininkų pėdsakus. Mindaugas (šioje memuarų dalyje taip J.Lukša vadina K.Pyplį, – aut. past.) buvo įsitikinęs, kad čia jau tikrai yra sienos zona. Ta nepaprasta ramybė, o ypačiai slidininkų pėdsakai kaip tik patvirtino Mindaugo spėjimą, kad mes esame pavojingoje zonoje. Iš plento pasukome į dešinę, kur netrukus turėjome pasiekti Romintos upelį ir tiltą per jį. Ėjome dauba, iš dviejų pusių apsupta kalvomis.
Už keliasdešimt metrų atsidūrėme prieš apkasus ir spygliuotų vielų užtvarą. Tai buvo naujoji Rusijos ir Lenkijos siena. Išsipylėme į dvigubą vorą ir pasiruošėme kiekvienu momentu pradėti kautynes. Staigiais šuoliais peršokome per apkasus, bet kiek ilgiau užtrukome prie spygliuotų užtvarų. Jas nugalėję, per daug pasidavėme į dešinę, atsidurdami prieš balą. Kairiajame šone ėjo takas į tiltą per upelį. Mes turėjome skverbtis šalia jo ir tik prie pat tilto pereiti į taką. Ant tako galėjome susitikti su patruliais.
Nuklysdami per daug į dešinę, padarėme klaidą: mus pamatė plentu čiuožią bolševikų slidininkai. Jie sustojo, kaip stabo ištikti, ilgokai sekė mus, pasitraukiančius į krūmus, o po to staiga nuskubėjo, matyti, šauktis pagalbos. Mindaugas greit susiorientavo. Vienoje rankoje laikydamas žemėlapį, kitoje „šturmoviką" leidosi sparčiais žingsniais pirmyn. Skubėjome prie tilto, paskutiniajam su eglaičių šakomis maskuojant savo pėdsakus. Pasiekėme keliuką į tiltą. Tiltas dar buvo nuo mūsų apie šimtą metrų. Prie jo pastebėjome du sargybinius, kurie neramiai dairėsi aplink. Savo puikių maskiruočių dėka, prislinkome visai arti jų. Rusai dėvėjo taukuotas „vatufkas". Vienas buvo ginkluotas automatiniu šautuvu, kitas – paprastu. Paėmėme ant kryptukų. Ruseliai nors mūsų nematė, bet prieš mirtį kažko nervinosi.
Vietoje komandos pasigirdo mano automato šūviai. Prie „amerikankos“ prisijungė draugų ginklų daina. Rusai susvirduliavę smuko aukštielninki. Mes leidomės pirmyn. Mindaugas ir aš, laikydami apie aštuonių metrų atstumą tarp savęs, leidomės bėgti per tiltą. Ant tilto mus pasitiko atskubančių rusų dalinys. Vėl sutarškėjo mūsų meilužės, lydimos mirštančių rusų šauksmo: „Stoj ble...“ Mudu su Mindaugu jau buvome perbėgę tiltą ir sugulę anoje pusėje ant kelelio, kuris turėjo pusmetrio aukštumo vandens išgraužtus krantus, sudarančius mums labai gerą uždangą.
Feliksas ir Kariūnas sušoko į apkasus. Šarūnas ir Butautas slinko per tiltą. Jiems vos įpusėjus, abi pusės vienu momentu atidarė ugnį. Mindaugas ir aš iš vienos upelio pusės, Feliksas ir Kariūnas iš kitos kryžma ugnimi pliekėme penkiolikos rusų dalinį. Mūsų sutartinė ugnis niekais pavertė viršininko šūkavimą „vpe-riod“ (pirmyn). Aš su Mindaugu pylėm be jokio pertrūkio, stengdamiesi pasitraukti kiek toliau ir užleisti savo pozicijas Šarūnui ir Butautui.
Jiedu pliekė iš savo „liliputų“ klupsčiomis. Feliksas ir Kariūnas „turavojo“ iš apkasų. Ivanai, kaip akis išdegę, lipo į mūsų ugnį, nė kiek nepaisydami, kad jų draugas po draugo virto iš klumpių. <...> Rusų ugnis kiek sumažėjo, nes apie aštuonis jau pakirtome. Nors jų ir dabar pajėgos dar buvo gausesnės, bet mus drąsino mūsų ginklų pranašumas. Aš su Mindaugu savo pozicijas jau buvome užleidę Šarūnui, o Feliksas ir Kariūnas, iššokę iš savo apkasų, šliaužė prie tilto. Praretintos rusų pajėgos jau buvo bepradedančios slinkti atgal, kai Feliksą ir Kariūną netikėtai pradėjo spausti iš užpakalio atvykę nauji rusų daliniai. Mes šiuo metu turėjome taip pat geras pozicijas, tik nebuvo prasmės čia ilgiau laikytis. Mūsų tikslas – tiltą pereiti – jau buvo pasiektas... <...> Visuose sąnariuose jautėme nuovargį.
Vietoje komandos pasigirdo mano automato šūviai.
Gi kelio šiai nakčiai prieš akis stovėjo apie 40 kilometrų. Rytojaus dienai tikėjomės didelių „ablavų“, reikėjo kuo toliau pasišalinti nuo sienos. Galimas daiktas, kad mums sunaikinti bus subendrinti rusų ir lenkų veiksmai, neabejojamai rusų pasieniečiams vadovaujant.“
Atsidūrus Lenkijos teritorijoje, kitą dieną Lietuvos partizanai susidūrė su vietos saugumo pajėgomis, bet nuostolių išvengė. Pasinaudoję vietos gyventojų pastotėmis pasiekė ryšių punktus pas Lenkijos lietuvius Liutinską Slobodkos kaime ir Jurgį Jurkūną Senųjų Grauželių kaime. Ten J.Lukša-Skrajūnas ir K.Pyplys-Audronis išsiskyrė su kitais trimis partizanais, kurie 1948 m. vasarį sėkmingai grįžo į Lietuvą, bet visi trys tais pačiais 1948 m. žuvo kautynėse prieš sovietinius okupantus.
J.Lukša ir K.Pyplys keliaudami per Lenkiją suprato gerokai pasunkėjusią padėtį. Todėl vėliau nutarta nenaudoti Lenkijos kaip ryšių su užsieniu bazės, nors kitos ir neturėta. Nežiūrint pradinių sunkumų, partizanų atstovai, padedami vietos rėmėjų ir ryšininkų (Marijos Briliūtės, brolių E. ir R. Mazikų, Rozos Rainer) per Varšuvą pasiekė Gdynę. Ten apsigyveno pas Leonardą Kukulskį, kur susitiko su rezistencijos dalyviu Mykolu Pečeliūnu, pažįstamu iš pirmojo žygio. Pastarasis persiuntė J.Lukšos laišką J. Deksniui, kuris, jį gavęs, švedų žvalgybai padedamas atvyko į Lenkiją. Jie visi trys slapta pateko į švedų laivą ir vasario 6 d. pasiekė Švediją.
Vakaruose
BDPS prezidiumo įgaliotiniai J.Lukša ir K.Pyplys turėjo gana plačius juos delegavusios Tauro partizanų apygardos vadovybės pavedimus-įgaliojimus: susitikti su lietuvių emigracijos veikėjais, „išrūpinti“ materialinę paramą kovotojams iš užsienio lietuvių organizacijų bei užsienio šalių ir kt. Kartu jie atvežė į užsienį įvairių partizanų dokumentų, nemažiau kaip 47 punktus. Tarp jų memorandumą, dokumentus, laiškus, partizaninės spaudos pavyzdžius, partizanų nuotraukas, įvairias apžvalgas apie padėtį krašte ir kt., – akivaizdžius sovietų represijų Lietuvoje įrodymus. Laisvės kovotojai tikėjo, kad tai atkreips užsienio šalių vyriausybių dėmesį.
„Didelės reikšmės turėjo nugabenta dokumentinė medžiaga <...> Ja naudojantis, VLIK paruošė išsamų memorandumą genocido reikalu, kuris buvo multiplikuotas ir išdalintas visiems JTO nariams. Šis memorandumas buvo pirmuoju, susilaukusiu reikiamo dėmesio“, – vėliau rašė J.Lukša. Bet užsienio šalių reakcijos, kuri būtų išaugusi į konkrečią paramą, nesulaukta. Veikiant užsienyje be vietinės valdžios palaikymo sunkiai buvo įmanoma ką nors reikšmingo padaryti.
Tai pamatė į Vakarus prasiveržę laisvės kovotojai. „1948 metais atvykusių atstovų gautų uždavinių įvykdymas buvo susietas su daugybe kliūčių. Užsienio lietuvių organizacijos, Vakarams neremiant, buvo nepajėgios padėti atvykusiems atstovams išgauti kiek kitokią reikalingą kraštui materialinę paramą – pinigais, priemonėmis spaudai, gauti ne tik ryšiui palaikyti reikalingas priemones, ginklų ir amunicijos, bet ir ryšiui atstatyti priemones“, – rašė J.Lukša.
Negana to, nukeliavę į Vakarus, partizanai papuolė į lietuvių emigracijos aplinką, kurioje tvyrojo tarpusavio politinis susiskaldymas ir nepasitikėjimas, iššauktas ankstesnių išeivijos politinių nuomonių ir asmeninių ambicijų skirtumų. Lietuvos laisvės kovotojai nenoromis atsidūrė tų politinių batalijų sūkuryje. J.Lukša-Skrajūnas išvyko į Vakarų Vokietiją, kur palinko į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pusę ir ją palaikė, o K.Pyplys-Audronis pasiliko Švedijoje. Deja, duomenų apie jo veiklą Švedijoje iki grįžimo su jūros desantu į sovietų okupuotą Lietuvą 1949 m. pavasarį nėra daug. Yra žinoma, kad K.Pyplys rengėsi tolesnei rezistencinei veiklai Lietuvoje: mokėsi naudotis slaptaraščiu, dirbti su racija, kreipėsi per radiją į Lietuvos laisvės kovotojus.
K.Pyplio sesers Onos Pyplytės liudijimu, laisvalaikiu Švedijoje jis tapydavo. 1949 m. vasarą vieno trumpo susitikimo metu Mažytis savo sesei trumpai papasakojo apie Švediją, kad jo paveikslai patikę žymiam švedų profesoriui. Šis siūlęs pasilikti užsienyje, žadėjęs jį globoti. Paklaustas, kodėl sugrįžo, atsakė, kad kitaip negalėjo, kad pasiryžęs kovoti iki galo, nors į ateitį žvelgė realistiškai. „Jis visada buvo įsitikinęs mūsų tiesa, tikėjo aukos būtinybe ir pergale. Tačiau sakė, kad Tėvynė atgaus laisvę negreitai – geriausiu atveju gal po kokių 30 ar 50 metų“, – prisiminimais dalijosi O.Pyplytė.
Kazimiero Pyplio-Mažyčio grįžimas į Lietuvą
1949 m. J.Deksnys ruošėsi vykti į Lietuvą. Buvo sau iškėlęs užduotį pervesti partizanus iš aktyvios kovos fazės į negausios konspiratyvios organizacijos veiklą. J.Deksnio, kaip rezistencijos atstovo užsienyje (taip jis save identifikavo), vietą perėmė Stasys Žakevičius, turėjęs tiesioginius kontaktus su britų žvalgyba.
J.Deksnio grupė į Lietuvą susiruošė 1949 m. balandį. Grupėje buvo J.Deksnys, V. Briedis-Uosis, K.Pyplys-Mažytis, du estai (slapyvardžiai Nixis ir Maxas), latvis Vivudas Sveicas-Jansonas. Žygį rėmė britų ir švedų žvalgybos. Vienas išplaukimas buvo nesėkmingas, todėl visi grįžo atgal į Švediją. Pačioje balandžio pabaigoje desantas išsiruošė kitam žygiui. Nuo Švedijos krantų desantininkai išplaukė švedų jachta, o jūroje perlipo į britų katerį (kapitonu buvo patyręs vokiečių jūrininkas). Gegužės 1-osios naktį priplaukę maždaug 1,8 km prie kranto jie iš katerio perlipo į dvi gumines valtis, irdamiesi sėkmingai pasiekė Lietuvos pajūrį netoli Šventosios. Tačiau netrukus prasidėjo nesėkmės.
Negana to, nukeliavę į Vakarus, partizanai papuolė į lietuvių emigracijos aplinką, kurioje tvyrojo tarpusavio politinis susiskaldymas ir nepasitikėjimas.
Grupei pasiekus Želvių kaimą (Darbėnų vlsč. Kretingos aps.), kur, K.Pyplio žiniomis, gyveno partizanų ryšininkas Antanas Martinkus, paaiškėjo, kad senasis ryšininkas jau miręs, o ūkį tvarko jo žentas Normantas. Čia netikėtai nuo grupės atsiskyrė latvis V.Sveicas-Jansonas, pareiškęs, kad važiuosiąs iš Darbėnų į Rygą... Tuo metu niekas nežinojo, kad šis latvis, 1948 m. rudenį neva pabėgęs iš Rygos į Gotlandą, yra Latvijos SSR MGB agentas „Apoksas“. Tai lėmė tolesnius įvykius. Vėliau, būdamas sovietų nelaisvėje, J.Deksnys prisimins įtarimus jo atžvilgiu. Kėlė įtarimą miglotas šio asmens atsiradimas Švedijoje ir jo elgesys: iš pradžių jis manė pasilikti Švedijoje, bet sužinojęs apie kelionę į Lietuvą rodė entuziazmą vykti kartu. Per vieną vakarėlį, surengtą kai kurių grupės narių patikrinimui, paaiškėjo, kad V. Sveicas-Jansonas iš viso nelabai orientavosi Latvijos pogrindžio reikaluose.
Vėliau J.Deksnys dar teigė, kad išvykstant į Lietuvą jį kamavo bloga nuojauta dėl galimos nesėkmės, kuri gali įvykti dėl latvio išdavystės. Ar tai buvo tik vėlesnis įžvalgumas po įvykių, ar nerimą kėlę įtarimai be svarių įrodymų, o gal noras dar įgelti taip pasielgusiam asmeniui (parodyti MGB, kaip agentas neprofesionaliai elgėsi užsienyje), jau nesužinosime. Bet tai buvo tik vėlesni svarstymai, neturėję įtakos 1949 m. gegužės pradžios įvykių eigai netoli Šventosios.
Neradę senojo ryšininko desantininkai ieškojo ryšių su vietos partizanais. Istorikas Eugenijus Grunskis rašo, kad „partizanai“ netruko ten atsirasti ne be MGB užverbuoto žento Normanto pagalbos. Kiti istorikai laikosi nuomonės, kad MGB apie desantą pranešė latvis V. Sveicas-Jansonas. Šiaip ar taip, gegužės 5 d. pasirodė devyni ginkluoti vyrai. Kitą dieną įvyko dviejų tariamų partizanų ir dviejų desantininkų susitikimas. „Partizanai“, veikiausiai dėl savo legendos sustiprinimo, žadėjo desantininkus suvesti su Žemaičių apygardos vadu. Juo tapo plk. T.Chodakauskas, buvęs prezidento Antano Smetonos svainis (jo istorija yra paini, bet žinoma, kad dar 1946 m. MGB buvo suimtas ir užverbuotas kaip agentas „Liūtas“, – aut. past.).
K.Pyplį-Mažytį – labiausiai patyrusį, kovose užgrūdintą ir konspiracijos pamokas išmokusį grupės kovotoją – nuo pat pradžių kamavo įtarimai dėl „vietinių partizanų“. Įtarimo neišsklaidė ir susitikimas su „vadu“. Būtent patirtis, nuojauta ir iš to kilęs įtarumas išgelbėjo K.Pyplį-Mažytį, atsisakiusį eiti į dar vieną susitikimą su „vietiniais partizanais“. Pasilikęs stovyklavietėje jis išgirdo du pistoleto šūvius, ataidėjusius iš vietos, kur nuėjo jo bendražygiai. Įgudusi Mažyčio klausa atskyrė, kad vienas šūvis buvo iššautas iš tokio kalibro pistoleto, kurio desantininkai neturėjo. Netrukus Mažytis dar išgirdo mašinos ūžimą, todėl skubiai pasitraukė iš vietos. Neprofesionalūs MGB agentų veiksmai iš dalies sužlugdė jų pačių planus.
Paskutinieji partizano mėnesiai
Keliaudamas pėsčias K.Pyplys-Mažytis laimingai pasiekė Tauro apygardą. Ten atvykęs jis parašė laišką Pietų Lietuvos partizanų srities vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, informuodamas apie savo sugrįžimą iš Vakarų; taip pat laišką į užsienį, įspėdamas, kad jo bendrakeleiviai galėjo būti suimti. Vėliau parašė laišką Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui, informuodamas apie VLIK veiklą ir desantininkų suėmimą. Gavęs šias žinias J.Žemaitis irgi parašė laišką VLIK, kuriame prašė rezistencijai suteikti moralinę ir materialinę pagalbą, tai yra lėšų, ginklų, šaudmenų, ryšio priemonių, vaistų ir kita ko.
1949 m. birželio 18 d. Mažytį pasiekė J.Deksnio laiškas, datuotas gegužės 31-ąja, kuriame, be kita ko, buvo rašoma: „<...> Būk geras, pasistenk su raštelio įteikėju atvykti pas mane.“ Mažytis provokacijai nepasidavė.
Akivaizdu, kad MGB žūtbūt stengėsi sugauti K.Pyplį-Mažytį. Jo ryšininkė Izabelė Jundilaitė yra pasakojusi, kad sovietų saugumas siuntė jam laišką su sprogstamuoju įtaisu, bet šis sudrėko ir nesuveikė. „1949 m. maždaug rugsėjo pradžioje pas Mažyčio tėvus, tada jau gyvenusius Dambravoje, atėjo gal 35 metų šviesus, neaukšto ūgio vyriškis. Prisistatė esąs Kazimiero draugas ir paliko perduoti sūnui laišką. Tėvas pabijojo laikyti laišką namuose, įkišo į šiaudinį tvarto stogą. Praėjo dvi savaitės. Per lietų Mažytis užėjo pas tėvus. Nusistebėjo, kad jam yra laiškas. Dar labiau nustebo, kai tėvas jį atnešė: vokas buvo sudrėkęs, atsiklijavęs, matėsi plonos vielytės. Kazimieras tarė: „Visko tikėjausi, tik ne šito!“ Laiškas buvo užminuotas. Pasidėjęs jį ant kelmo, Kazimieras nufotografavo: „Paliksiu istorijai“. Nuotrauka neišliko...“
Atkurti paskutinius keturis K.Pyplio-Mažyčio partizanavimo mėnesius yra ganėtinai sudėtinga. Iš dalies tai galima padaryti tik remiantis LSSR MGB ministro gen. mjr. Kapralovo Paaiškinamuoju raštu SSRS MGB ministrui Abakumovui „Apie žvalgo teroristo „Mažyčio“ likvidavimą“. Suimtas K.Pyplio-Mažyčio ryšininkas ir giminaitis Antanas Petraitis savo parodymuose MGB teigė, kad „pirmą kartą su Mažyčiu susitiko 1949 m. gegužės mėn., kai tas atvyko iš Švedijos“.
Vėliau suimtas partizanų būrio vadas Mocka Petras-Kairys, duodamas parodymus MGB, minėjo, kad „iš užsienio atvykęs Mažytis susisiekė su jo vadovaujamu būriu ir, jo padedamas, buvo pergabentas į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabą, siekiant susitikti su Tauro apygardos vadais“. Žinant, kad Kairio būrio veiklos ribos buvo Prienų rajone, labai tikėtina, kad K.Pyplys pirmiausia ir keliavo į savo gimtąsias vietas. Tai patvirtina ryšininkė I. Jundilaitė: ji savo prisiminimuose mini, kad grįžęs iš užsienio K.Pyplys atvyko į Dambravos kaimo apylinkes, kur tuo metu gyveno jo tėvai. Dalyvaujant ryšininkei įvyko Mažyčio ir jo tėvų susitikimas: „Senieji Pypliai ir aš nuėjome su juo pasimatyti. Nunešėme maisto. Jo mama apsiverkė ir sako: „Ko tu, Kazeli, grįžai? Visi tavo draugai žuvo“. „Kaip aš ten sėdėsiu, jeigu mano draugai žūsta!?“ – atsakęs Mažytis.“
Geležinio Vilko rinktinei tuo metu vadovavo Juozas Baltrušaitis-Tigras – senas Mažyčio kovos draugas, nes dar 1947 m. abu kovotojai Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 12 buvo paskirti į Maironio kuopą, įkurtą prie Tauro apygardos štabo. Tikėtina, kad kurį laiką Mažytis praleido rinktinės štabe, ten parašė ir iš ten išsiuntė savo laiškus Vyriausiajai partizanų vadovybei ir į Vakarus. Deja, 1949 m. liepos 22 d. Kauno aps. Veiverių vlsč. Kuprių kaime per susirėmimą su MGB Kazlų Rūdos valsčiaus poskyrio karine operatyvine grupe J.Baltrušaitis-Tigras žuvo. Rinktinė liko be vadovybės.
Rugsėjo mėnesį K.Pyplys-Mažytis gavo įsakymą tolimesnei tarnybai vykti į Vyriausiąją vadovybę. „Nuo išvykimo dienos, 1949 m. rugsėjo mėn. 18 d., išbraukti iš Ap prt asmeninės sudėties“, – skelbiama apygardos vado Įsakyme. Anksčiau minėtojo K.Pyplio-Mažyčio partizaninius metus aprašančiojo Laisvės kovotojo partizano tėvynei pareigų ėjimo lapo užpildymo data yra 1949 m. rugsėjo 19-oji. Jau minėtasis MGB suimtas partizanas Kairys savo parodymuose teigė, kad rugsėjo 20 d. susitiko su Tauro apygardos vadu Faustu ir girdėjo, jog „Mažytis išvyko į Pietų Lietuvos srities štabą. Jį lydėjo partizanas Žilvitis, atvykęs iš minėto štabo.“
1949 m. rugsėjo 23 d. Alytaus MGB pagal agentų „Ąžuolo“, „Valio“ ir „Zigmo“ pranešimus Kalesninkų miške (Alytaus aps.) aptiko Dainavos apygardos štabo bunkerį. Kautynių metu (rus. при активном вооружённом сопротивлении) žuvo du jame buvę partizanai – Kazimieras Pyplys-Mažytis ir Juozas Makarevičius-Žilvitis. Bet žuvusiųjų tapatybes MGB pavyko nustatyti toli gražu ne iš karto. Agentai buvo nurodę, kad tai Dainavos apygardos štabo bunkeris, todėl emgėbistai pagrįstai manė, kad kautynių metu žuvusieji yra Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ir jo adjutantas Julius Karpis-Vieversys. Kur vyko bandymas tiksliai identifikuoti palaikus, MGB dokumente nenurodoma – tik įvardijama, kad „apskrityje tapatybės patvirtintos nebuvo“. Paskui žuvusių laisvės kovotojų palaikai buvo atgabenti į Vilnių, kur buvo parodyti 4 agentams, pažįstantiems Dainavos apygardos štabo vadus. Tačiau ir Vilniuje tapatybės patvirtintos nebuvo. Palaikai kažkur Vilniuje arba Vilniaus apylinkėse buvo užkasti kaip neatpažinti.
1949 m. lapkričio 26 d., vėlgi pagal MGB agento pranešimą, buvo šturmuotas Dainavos apygardos štabo bunkeris. Kautynių metu žuvo aštuoni štabo pareigūnai, o eilinis partizanas Alfonsas Diksa-Inžinierius buvo suimtas. Tardomas jis užsiminė, kad rugsėjo 23 d. bunkeryje Kalesninkų miške žuvo partizanai slapyvardžiais Žilvitis ir Mažytis.
MGB atnaujino tyrimą. „Mažyčio lavono fotonuotrauka pateikta jo seserei Pyplytei Onutei, sulaikytiems desantininkams Deksniui ir Briedžiui <...>, agentams „Bagdonui“ ir „Obelinskui“, sugautam banditui Mockai Petrui-Kairiui ir ryšininkui Antanui Petraičiui. Visi jie iš eilės skiriamųjų bruožų lavono nuotraukoje atpažino Mažytį. <...> Lavono veidas dėl sužeidimų šiek tiek sudarkytas, be to, nevykusiai nufotografuotas“, – rašė Lietuvos saugumiečiai į Maskvą. Ir tęsė, kad paties lavono atpažinimo procedūra nebuvo vykdoma, nes „užkasant buvo apipiltas sieros rūgštimi, o dabar jį atkasus lavonas buvo suiręs“.
Be to, MGB „prisiminė“, kad rugsėjo 23 d. po kautynių bunkeryje buvo surasti „karinis reglano fasono apsiaustas, užsieninio tipo žygio krepšys, du pistoletai ir automatas MP-43. <...> Paimti iš bunkerio daiktai buvo parodyti Deksniui ir Briedžiui. Abu jie patvirtino, kad apsiaustas ir žygio krepšys priklausė Mažyčiui, juos jis įsigijo Stokholme. Taip pat jie atpažino ginklus, kuriuos perdavė švedų žvalgybininkai...“
* * *
Per visą Lietuvos partizaninio karo laikotarpį tik aštuoniems asmenims iš kelių dešimčių tūkstančių laisvės kovotojų LLKS vadovybė suteikė Laisvės kovotojo karžygio garbės vardą. Trys iš jų – partizanų pasiuntiniai į Vakarus: Juozas Lukša-Skirmantas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis.
LLKS periodiniame leidinyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“ paskelbtame nekrologe buvo rašoma: „Audronis-Mažytis į sąjūdžio narių eiles įstojo 1941 m. birželio mėn. 24 d. Nuo 1944.07.23 partizanavo įvairiuose organizaciniuose vienetuose, daugiausia būdamas rinktinės bei apygardos vadovybės sudėtyje. Nuo 1947.12.13 paskirtas Sąjūdžio Vyriausiosios Vadovybės įgaliotiniu užsieniui, atliko kelionę į užsienį ir grįžo iš ten 1949.05.01. <...> Drausmingas ir sąžiningas Audronis-Mažytis buvo visų kovos brolių bei vadų gerbiamas ir mylimas. Dėl atliktų narsių žygių ir gražaus elgesio, gyventojų tarpe turėjo autoritetą ir buvo laukiamas svečias. Per visą savo partizanavimo laiką Audronis-Mažytis dalyvavo 22-se kautynėse, kurių metu buvo keturis kartus sužeistas.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdyje Audronio-Mažyčio nueitas kovos kelias paliko nemirtingas.“
Nuotraukos ir dokumentai iš K. Pyplio dukterėčios Rimos Karpavičienės šeimos archyvo, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ir Lietuvos ypatingojo archyvo fondų