Manoma, kad pasaulyje po 38 metų bus 9 mlrd. žmonių, todėl nebeužteks vandens užauginti reikiamam maisto kiekiui. Vanduo lemia gyvuliams šeriamų kukurūzų derlių, o derlius – mėsos kainą. Taigi jautiena turėtų tapti pačia brangiausia mėsos rūšimi, nes jaučiai, palyginti su tuo, kiek kilogramų priauga, suėda labai daug.
Švedijos mokslininkai įspėja, kad žmonija iki 2050-ųjų turės pereiti prie beveik vegetarinės mitybos – gyvūninės kilmės produktai sudarys tik 5 proc. maisto raciono: keturiskart mažiau nei dabar.
Mėsa brangs, bet jos bus
Lietuvos mėsos pramonė apie tokią tolimą ateitį nesvarsto. „Krekenavos agrofirmos“ generalinis direktorius Linas Grikšas viliasi, kad mėsa ateityje nebus tik švenčių patiekalas:
„Jautiena jau dabar yra prabangos prekė, lietuviai – ir dėl tradicijų, ir dėl kainos – pakankamai nedaug jos vartoja, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis. Kiaulienos atžvilgiu pasaulio kontekste atrodome normaliai, tačiau nuo Naujųjų metų ES griežtės kiaulių laikymo sąlygos, tad mėsa vėl brangs ir jos vartojimui tai, aišku, turės įtakos. Ūmus gyventojų skaičiaus augimas irgi kelia mėsos kainą.“
Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas pateikė prognozes, kad kitų metų pabaigoje galvijų skaičius sumažės procentu, bet apie dešimtadalį padaugės bulių, telyčių ir veršelių.
Taigi, artimiausiu metu mėsos nepritrūksime.
Sukertame po kepsnį kasdien
Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad pernai vienam šalies gyventojui teko po 42 kg kiaulienos, 4 kg jautienos ir veršienos, 21 kg paukštienos ir 2 kg antros kategorijos mėsos subproduktų – menkesnės vertės produktų, gaunamų išdarinėjant gyvulį (kojų, galvos, kepenų, ausų, inkstų, liežuvio ir pan.). Taigi, per metus kiekvienas mūsų suvalgė 69 kg mėsos – po 189 gramus kasdien.
Lietuvoje veikia 121 skerdykla ir mėsos perdirbimo įmonė. Pernai jų buvo 127, užpernai – 129. Tokius skaičius pateikia Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro mėsos sektorius.
Nepaisant sumažėjusio įmonių kiekio, pernai, palyginti su 2010-aisiais, ūkininkų ir šeimos ūkiuose bei žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse mėsos gamyba (gyvuoju svoriu) padidėjo 3 proc. ir sudarė 309 800 tonų. Didžiąją dalį sudarė kiauliena ir paukštiena. Skerdienos svoris taip pat padidėjo daugiau nei procentu.
Užauginama per mažai kiaulių
Tačiau to nepakanka – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos statistika rodo, kad visų rūšių mėsos ir mėsos gaminių įvežama vis daugiau.
Tai rodo, kad Lietuvoje trūksta vietinės produkcijos. Lietuviška kiauliena rinkoje sudaro tik 53 proc. visos parduodamos kiaulienos.
2011 metais į Lietuvą įvežta 102 100 tonų mėsos ir jos gaminių – 8 800 tonų arba 9 proc. daugiau negu 2010 metais. Daugiausia įvežama šviežios kiaulienos – 53,6 proc., mėsos gaminių – 20,5 proc. ir paukštienos – 15,7 proc.
„Tai, kad pusė kiaulienos yra įvežtinė, tikrai nėra normalu, – teigia L.Grikšas. – Lietuva – agrarinis kraštas, bet hektarui išaugina kiaulių net dvylika kartų mažiau nei Danija, keturiolika kartų mažiau nei Nyderlandai. Plotų, grūdų turime, bet kažkodėl neauginame kiaulių. Turbūt yra per daug populistų, per daug sugriežtintų ir gal nepagrįstų gamtosaugos reikalavimų.“
Beje, Lietuvoje trūksta tik kiaulienos. Lietuviška jautiena ir paukštiena užima beveik visą šalies rinką – atitinkamai 96,5 ir 82,4 proc. Avienos, ožkienos ir kitų gyvūnų mėsos įvežama labai mažai.
Nepasitikime mėsos pramone
Pernai bendrovės Rinkos tyrimų centras atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos metu paaiškėjo, kad tik 16 proc. respondentų pasitiki Lietuvos mėsos perdirbimo pramone.
Tam įtakos turėjo pastaruosius kelerius metus viešojoje erdvėje sklandę gandai apie prastą mėsos kokybę ir sudėtį. Neva mėsos gaminiuose beveik nėra mėsos, dešrelės prikimštos popieriaus, į dešras primalama skerdienos atliekų, gaminiai ne rūkomi, o mirkomi tirpaluose.
Kaip atsakas neseniai pasirodė mėsingomis pavadintų virtų pieniškų dešrelių reklama, kelianti šypseną: „Sensacinga naujiena! 90 proc. mėsos!“
Buvo daug negatyvios informacijos, dirbtinių burbulų apie šią pramonę, kuri tikrai yra pažangi ir naudinga visai Lietuvai.
„Krekenavos agrofirmos“ generalinis direktorius tikina, kad stereotipai neatspindi realybės: „Buvo daug negatyvios informacijos, išpūstų, dirbtinių burbulų apie šią pramonę, kuri tikrai yra pažangi ir naudinga visai Lietuvai. Po to tyrimo siekėme tapti atvirais, šviesti žmones, naikinti stereotipus.“
Bendrovės „Agrovet“ generalinis direktorius Augenijus Gudžiūnas svarsto, kad dėl vartotojų nepasitikėjimo mėsos pramone yra ir gamintojų kaltės: nesugebėjimo tinkamai komunikuoti su vartotojais ir parodyti, kas gero padaroma.
Anot A.Gudžiūno, dėl mitų gali būti kalti importuotojai, nes jiems naudinga, kad žmonės nepasitikėtų vietine produkcija: „Vyksta konkurencija, Europa, krečiama krizės, po truputį sensta ir rinka traukiasi. Jeigu žiniasklaidoje skelbiama, kad vietinis gamintojas prastas, tai gal importuotojas nėra toks prastas? Kadangi Europoje mėsos vartojimas pamažėjo, tai importuotojai nuo mūsų atima kąsnelį darbo.“
Nelygiavertė konkurencija su lenkais
Šiuo metu „Krekenavos agrofirma“ yra didžiausias šviežios mėsos tiekėjas Lietuvoje, užimantis daugiau nei pusę šalies šviežios mėsos rinkos ir apie 12,5 proc. termiškai apdorotų mėsos gaminių rinkos. Bendrovės apyvarta šiais metais bus rekordinė. Pernai ji siekė 260 mln. Lt.
L.Grikšas tvirtina, kad sektųsi dar geriau, jei ne nelygiavertė konkurencija su Lenkija: „Mes konkurencijos nebijome, lietuviai lenkams nenusileidžia ir nemažai sričių yra pranašesni, tačiau konkuruoti reikėtų lygiomis sąlygomis. Pasienio zonose smarkiai skiriasi PVM tarifai. Kodėl žmonės ten važiuoja pirkti mėsos? Ten gataviems produktams – 8 proc., šviežiai mėsai – 5 proc. PVM, nors bazinis tarifas 23 proc. Pas mus viskam – 21 proc.
Lietuvai gal nereikėtų tokių pačių mažų tarifų, tegu būna ir 8 ar 12 proc., tada mes tikrai konkuruotume, o žmonės nevažiuotų pirkti mėsos į Lenkiją, būtų kuriamos darbo vietos, visi pinigai liktų Lietuvoje, mokesčiai plauktų į valstybės biudžetą.“
Anot L.Grikšo, kraują gadina ir nelegali prekyba – apsukrūs prekeiviai Lenkijoje nusipirkę mėsos su mažesniu PVM, Lietuvoje tiek turguose, tiek kitur pardavinėja ją pigiau, be PVM, neįtraukdami šių pajamų į oficialią apskaitą.
Sąžiningai konkuruoti dar trukdo nevienodos ženklinimo sąlygos, taikomos Lietuvos ir Lenkijos gamintojams. Lietuviai turi žymėti aukščiausią, pirmą, antrą rūšis, o lenkams tokių reikalavimų nėra, todėl pieniškas dešreles jie gali gaminti antros rūšies ir pardavinėti pigiau nei kainuoja aukščiausios rūšies lietuviškos.
„Tai, kad lietuviai išsilaiko konkuruodami sunkesnėmis sąlygomis, įrodo jų konkurencingumą prieš užsienio gamintojus. Manau, kiekvienos valstybės reikalas rūpintis savo vidaus rinka. Užsieniečiai šiaip turėtų turėti sunkesnes sąlygas“, – teigia L.Grikšas.
Kitaip kalba „Biovela Group“ generalinis direktorius Virginijus Kantauskas: „Iš Lenkijos atvežama produkcija dažniausiai būna pigi ir žemesnės kokybės. Pirkėjo apsisprendimą šiuo atveju lemia ne kokybė, bet kaina. Mes orientuojamės į aukščiausios kokybės produktų gamybą, todėl tiesioginės konkurencijos nejaučiame.“
Plėstis tik per eksportą
Lietuvos mėsos rinka sukasi užburtame rate: vietinės mėsos nepakanka, nes daug jos eksportuojama; o daug eksportuoti tenka, nes vietinė rinka pripildoma importine produkcija.
„Agrovet“ generalinis direktorius A.Gudžiūnas konstatuoja, kad Lietuvoje per daug mėsos produktų gamintojų.
Mes galėtume aprūpinti mėsa mažiausiai dvi Lietuvas, bet gyventojų mažėja, dar prisideda importuotojai, tad mūsų kelias iš esmės vienintelis – eksportas.
„Mes galėtume aprūpinti mėsa mažiausiai dvi Lietuvas, bet gyventojų mažėja, dar prisideda importuotojai, tad mūsų kelias iš esmės vienintelis – eksportas. Apie pusę savo gaminamos produkcijos eksportuojame. 60 proc. jos išvežame į ES šalis, 40 proc. – į trečiąsias šalis“, – pasakoja A.Gudžiūnas.
„Biovela Group“, kurią sudaro keturios įmonės „Biovela“, „Utenos mėsa“, „Maisto pramonės logistikos grupė“ ir „Žiobiškio kompleksas“, taip pat eina tuo pačiu keliu. Metinė įmonių grupės apyvarta siekia 344 mln. Lt, gamybos apimtys – apie 40 000 tonų mėsos ir jos gaminių per metus. Šiemet tikimasi 7 proc. didesnės apyvartos.
Apie 50 proc. savo produkcijos įmonių grupė eksportuoja į Latviją, Estiją, Rusiją, Didžiąją Britaniją, Airiją, Vokietiją, Lenkiją, Nyderlandus, Azerbaidžaną, Kazachstaną, Baltarusiją, Ukrainą. Pernai, palyginti su užpraėjusiais metais, įmonių grupės eksportas augo 55 proc. – 60 mln. Lt.
Kitais metais planuojama pradėti eksportą į JAV. Po ilgai trukusių derybų JAV, Australijos ir Naujosios Zelandijos inspektoriai pradėjo „Biovela Group“ auditą ir artimiausiu metu nuspręs, ar jai bus leista pradėti eksportuoti produkciją į šias šalis. Taip pat jau pradėtos derybos su Moldova, Turkmėnija. Turima ambicingų planų pradėti eksportą į Kiniją.
Tačiau, V.Kantausko teigimu, eksportas neturi jokios įtakos įmonės pardavimams Lietuvoje: „Vietinės kiaulienos žaliavos nestinga, įmonių grupė produktų gamybai naudoja vietines lietuviškas žaliavas, nes „Utenos mėsos“ skerdykla yra viena didžiausių visoje Lietuvoje.“
Plėtrai pasirinko Rusiją
Danijos bendrovė „Saerimner“ – didžiausia kiaulių augintoja Lietuvoje, valdanti 11 iš 43 šalies kiaulių kompleksų, tad puikiai jaučia tiek Lietuvos, tiek pasaulio rinkos pulsą.
Bendrovės generalinis direktorius Saulius Leonavičius kiaulienos trūkumą šalyje sieja su dviem aspektais: manipuliacijomis viešuoju interesu ir ekonominėmis priežastimis.
„Prieš daugiau nei metus 20 proc. „Saerimner“ valdančios „Idavang“ akcijų įsigijo Pasaulio bankui priklausanti Tarptautinė finansų korporacija. Iš šio sandorio gautos lėšos investuojamos į naujas fermas. Tačiau plėtrai pasirinkta Rusija, o ne Lietuva. Tokį sprendimą nulėmusios priežastys – teisinis netikrumas ir manipuliacijos viešuoju interesu, susijusios su Kalvarijos byla, kurioje 6 ieškovai ir 2 asociacijos (jų nariais yra tie patys 6 asmenys) atstovauja „viešajam interesui“, labiau panašiam į reketą, dėl kurio ir yra stabdoma kiaulininkystės plėtra.
Kalvarijoje įmonė investavo pinigus, turėdama teisėtų lūkesčių, kad institucijų išduotas leidimas veiklai yra teisėtas. Tačiau šiuo metu šio, prieš 7 metus išduoto, leidimo teisėtumą sprendžia teismai, nes šeši toliau nuo fermos gyvenantys žmonės nėra patenkinti fermos kaimynyste, nepaisydami to, kad ji suteikia darbą 25 kaimo gyventojams, o savivaldybės biudžetus kasmet papildo šimtais tūkstančių litų. Esame suplanavę kelis milijonus litų siekiančias investicijas į šią fermą, tačiau negalime to daryti, nežinodami, ar turėsime leidimą veiklai.“
Į Lenkiją ir Latviją dėl greitesnio atsiskaitymo „Saerimner“ išveža 40 proc. šalyje užaugintų kiaulių. „Lietuviai vidutiniškai sumoka po 45 dienų, o lenkai – po 14 dienų. Todėl netgi tuo atveju, jei kaimynams parduodame šiek tiek pigiau nei mūsiškiams, perskaičiavus pinigų kainą, dirbti su jais yra patraukliau“, – paaiškina S.Leonavičius.
Eksportas auga
Eksportas – pagrindinis šalies ekonomikos augimo variklis. Pagal „Versli Lietuva“ pateiktas 2011 m. prekių eksporto tendencijas Lietuvoje, mėsos ir jos gaminių eksportas augo 135,6 mln. Lt. Labiausiai prie augimo prisidėjo šviežios arba atšaldytos galvijienos eksportas, didėjęs 50,8 mln. Lt, naminių paukščių mėsos eksportas augo 35,8 mln. Lt, kiaulienos ir galvijienos mėsos subproduktų – 28,1 mln. Lt.
Galvijienai didžiausia rinka buvo Rusija – jai teko 64,9 proc. visos galvijienos eksporto, o augimas sudarė 74,4 mln. Lt. Paukštienai didžiausios eksporto rinkos pernai buvo Latvija ir Nyderlandai – joms teko kiek daugiau kaip po 22,5 proc. visos paukštienos eksporto, tačiau labiausiai augusi rinka buvo Vokietija – augimas sudarė 9,3 mln. Lt, o Vokietijai teko 8,3 proc. viso paukštienos eksporto.
Kiaulienos ir galvijienos mėsos subproduktų eksportui taip pat didžiausia rinka buvo Rusija – apie 80 proc. visos kiaulienos ir galvijienos mėsos subproduktų buvo eksportuota į šią šalį, o augimas sudarė 25,9 mln. Lt.
Europoje staigiai krito kainos
Spalio pabaigoje pasirodė pranešimų apie smarkiai mažėjančias kiaulienos kainas Europoje. Taip nutiko padidėjus kiaulių pasiūlai, kuri tapo gerokai didesnė nei paklausa.
Anot UAB „Saerimner“ komercijos direktoriaus Algirdo Vaškelio, Lietuvoje kiaulienos kainos nebuvo spėjusios pakilti tiek, kiek Europoje, todėl nereikėtų tikėtis, kad jos smarkai sumažės. Be to, kainų kritimas Europoje susijęs su 2013-aisiais įvedamais naujais kiaulių gerovės reikalavimais. Dėl jų dalis gamintojų skubiai mažina kiaulių ir jas išparduoda.
„Manytume, kad tokia padėtis, nulemta dalies iš rinkos išeinančių žaidėjų, yra laikina – sumažėjus pasiūlai kainos turėtų vėl šokti į viršų“, – teigia A.Vaškelis.
