„Devintus metus gyvuojantis ir kasmet vis daugiau pilietiškai nusiteikusio jaunimo suburiantis projektas kelia vis ambicingesnius tikslus. Net neabejojame, kad šiemet suburta ekspedicijos komanda yra pasiruošusi išpildyti jai iškeltus atsakingus uždavinius ir pasiryžusi vieniems didžiausių iššūkių per visą projekto gyvavimo istoriją“, – užsimena projekto „Misija Sibiras‘14” vadovas Ignas Rusilas.
Iš Vilniaus geležinkelio stoties Krasnojarsko kryptimi „Misija Sibiras‘14” dalyviai išvyks jau šį ketvirtadienį, liepos 17 dieną. Iš pirmojo perono išriedantį traukinį palydės šio projekto globėjai, partneriai, draugai, ekspedicijos dalyvių artimieji ir estafetę perduodanti praėjusių metų projekto komanda. Ekspedicijos išlydėjimas bus vienu pagrindinių Pasaulio lietuvių vienybės dienos renginių.
Šių metų ekspedicijos komandos, anot jos vadovo Arnoldo Foko, laukia išties nelengva užduotis. Šiuo metu Krasnojarską alina sekinantys karščiai, kuriuos bet kurią akimirką gali pakeisti šiam kraštui būdingi gausūs lietūs.
„Ekspedicijos komandos maršrutas drieksis Krasnojarsko srityje, Jeniseisko bei Kazačinskoje rajonuose. Gyvenvietės, kurias turėtume aplankyti, išsidėsčiusios greta vienos didžiausių Sibiro upių – Jenisiejaus, 200-400 km ruože nuo Krasnojarsko miesto. Zyrianka, Jeniseiskas, Lesosibirskas, Strelka, Savino, Zacharovka, Momotovo, Piskunovka –gyvenvietės, kadaise gausiai apgyvendintos iš Lietuvos prievarta atvežtais žmonėmis“, – teigia beveik kasmet lietuvių tremties ir kalinimo vietas Sibire lankantis A. Fokas.
Vienas pagrindinių „Misija Sibiras‘14” ekspedicijos tikslų – atrasti ir įamžinti 6, o susiklosčius palankioms aplinkybėms, 7 sparčiai nuo žemės paviršiaus nykstančias lietuvių kapinaites. Tiesa, bent jau kol kas neaišku, ar pavyks šiose vietovėse atrasti čia tebegyvenančių lietuvių.
„Daugelyje vietovių, kurias lankysime, mūsų turimais duomenimis, lietuvių nėra likę. Tačiau kai kuriuose kaimuose visgi tikimės susitikti ten gyvenančius tremtinius, galbūt antros ar trečios kartos jų palikuonis. Juos sutikti, aplankyti – nemažiau svarbus šios ekspedicijos uždavinys“, – pažymi jis.
Beveik visos „Misija Sibiras‘14” pasirengimo etapo stotelės jau beveik įveiktos, o ekspedicijos maršrutas – baigiamas styguoti. Per kiek daugiau nei mėnesį trukusį laikotarpį ekspedicijos dalyviai pažino praktinę ir teorinę kryždirbystės tradicijų prasmę lietuvių kultūroje, išgirdo į Krasnojarsko kraštą kadaise nublokštų tremtinių patarimus ir apie jų likimus negrįžtamai palietusią tremties tragediją.
„Per šias savaites turėjau galimybę pažinti gausybę pilietiškų jaunų žmonių, išgirsti protu nesuvokiamų gyvenimo istorijų, nenusileidžiančių kino filmų scenarijams, suprasti šios ekspedicijos svarbą vyresnio amžiaus tautiečiams, ištvėrusiems nežmoniškas tremties sąlygas. Tai įkvepia ryžto keliauti už tūkstančių kilometrų tam, jog grįžus į Lietuvą priminčiau savo Tautos istoriją jaunajai kartai, o garbaus amžiaus žmonėms galėčiau parodyti bei papasakoti, kaip pasikeitė kadaise jų gyventos vietovės“, – teigia „Misija Sibiras‘14” dalyvis Gytis Vercinskas.
Dar 1989 metais Krasnojarske gyveno maždaug 20 tūkst. lietuvių. Tačiau šiuo metu 2,3 mln. kv. km aprėpiančiame Krasnojarsko krašte jų likę vos keletas tūkstančių. Pirmieji masiniai trėmimai į šį kraštą iš Lietuvos prasidėjo 1941 metais, o 1948-aisiais vienu metu į Krasnojarską atitremta beveik 21 tūkst. lietuvių. Tuomet „Misija Sibiras’14” lankytinuose Jeniseisko ir Kazačinsko rajonuose apgyvendinta per 3 tūkst. tautieičų. Nepakėlę ypač sudėtingų gyvenimo sąlygų dalis jų amžinojo poilsio atgulė Sibiro žemėje.
„Misija Sibiras“ tai jau devintus metus labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ organizuojamas jaunimo pilietiškumą bei patriotiškumą ugdantis projektas. Nuo jo vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė dvylika jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių apie 100 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais.
