Tauragės valdžia ir verslininkai svajoja apie didžiąją pramonę ir dosnius investuotojus, tačiau siūlo skirtingus receptus.
Į užsienį – ir tėvai, ir vaikai
Tauragė pasitinka popilkiu privačių namų kvartalu. Pirmas įspūdis apgaulingas – centro link daugėja reklamų, parduotuvių ir spalvų. Didžiųjų tinklų prekybos centrams suskaičiuoti abiejų rankų pirštų nepakanka, su jais konkuruoja daug mažesnių pardavėjų. Klientų visiems užtenka. Dėvėtų drabužių parduotuvės, be kurių Vilniuje neapsieina dažna gatvė, atrodo greičiau kaip egzotika. Be to, ir butai Tauragėje kainuoja tiek, kiek didmiestyje.
Darius Stankus: „Verslininkas nepradeda verslo nuo fasado. Miesto aikštes sutvarkyti svarbu, bet kas jomis vaikščios?“
Mieste įsitvirtinę „Maxima“, „Iki“ ir „Norfa“ prekybos tinklai laukia dar vieno konkurento – prieš autobusų stotį ketina įsikurti Vokietijos maisto ir buities prekių tinklas „Lidl“. Šis konkurentas, išsiskiriantis mažomis kainomis, kelia baimę ir smulkiems verslininkams, kurie norėtų, kad prekybos milžinų miesto centre nebūtų.
Pagyrus, kad Tauragė iškabų margumynu nenusileidžia didmiesčiams ir iš pažiūros atrodo klestinti, savaitraščio „15min“ kalbinti Kauno kolegijos Tauragės skyriaus studentai prunkštelėjo: „O kas čia klesti?“
Kone per kiekvieną šeimą kirto emigracijos vėzdas. 2001-aisiais Tauragės rajone gyveno 52,7 tūkst. žmonių, pernai – jau mažiau nei 44 tūkst. „Iš mūsų į Angliją išvažiavo beveik visi: tėvai, jiems iš paskos – sesuo su šeima, brolis. Tik aš likau“, – pasakojo viena mergina.
Per Seimo rinkimus ji dirbo rinkimų komisijoje. Šilgalių kaime (Pagėgių sav.) į sąrašą buvo įtraukta per 600 rinkėjų, nors iš tiesų gyvena vos pusė. Kolegijos Tauragės skyriuje anksčiau mokėsi per 500 studentų, buvo trys studijų programos, o dabar belikusi tik viena.
Degalinėse degalus pilasi tik įmonės
Dar labiau nei emigracija Tauragę graužia kontrabandos kirminas. Į klausimą, kiek tauragiškių degalus pilasi degalinėse, studentai atsakė choru: „Įmonės.“ Viena pedagogė prisipažino savo automobilį nuolat „maitinanti“ rusiškais degalais. Kontrabandinio dyzelinio kuro litras jai kainuoja 3,70 Lt – geru pusličiu pigiau nei degalinėse.
Kas gali, ne tik degalų, bet ir tabako, alkoholio, cukraus, vaistų (anksčiau – ir drabužių, bet jų kainos šoktelėjo) keliauja į vos už 40 km esantį Sovetską. Kas negali, kontrabandinį kurą perka iš perpardavinėtojų. „Va jums ir tarptautinis verslas“, – šyptelėjo dėstytoja, kaip tik apie tarptautinį verslą pasakojanti studentams.
Iš Rusijos leidžiama įsivežti vos porą pakelių cigarečių. Apeiti ribojimus daug sumanumo nereikia – stambesnio sudėjimo moteris išlupa cigaretes iš pakelio ir prisitvirtina jas prie pilvo po drabužiais.
 |
| Tauragės industrinio parko archyvo nuotr./Tauragės industrinis parkas |
Sieną saugantys pareigūnai džiaugiasi, kad palei Nemuną įrengus stebėjimo kameras kontrabandos beveik nebeliko. Studentų tokios kalbos neįtikina – smulkieji kontrabandininkai ar jiems padedantys vaikai pristabdyti, bet didieji esą dirba kaip dirbę, o nuostolių patiria ne dėl pareigūnų kaltės: „Vos jie susipyksta, iškart girdime, kad sulaikė „furą“ su cigaretėmis.“
Praėjusią savaitę Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje surengtuose debatuose apie verslo galimybes Tauragėje rajono meras Pranas Petrošius dievagojosi, kad šešėlis pasitraukęs, nors vis dar kerta per pajamas. „Cigarečių srautai eina tikrai ne per Tauragę“, – jam pritarė sūnus Darius, naujos kadencijos Seimo narys, bet jo žodžiai auditorijoje sukėlė juoko bangą.
Laikraščio „Tauragės kurjeris“ vadovo Renaldo Malycho žodžiais, mieste klesti ir ne visai švari prekyba naudotais automobiliais: „Nuvažiuokite į bet kurią aikštelę ir pažiūrėkite, kokia kaina bus įrašyta pirkimo-pardavimo sutartyje.“ Net ne kiekvienas sandoris užregistruojamas oficialiai. Beje, mašinų vežėjams čia net sugalvotas terminas: „prancūziniai“.
Dirbti tingi
Tauragės apskrities gyventojai bene labiausiai šalyje toleruoja kontrabandines prekes. „Tai blogai ir verslui, nes sukuriama nesąžininga konkurencija, ir gyventojams, – aiškino „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Vaiva Šečkutė. – Žmonės patenka į užburtą ratą: dėl mažų pajamų renkasi nelegalią prekę ir galvoja sutaupę, bet dėl tokio elgesio jų pajamos nedidėja.“
Ji įžvelgė tiesioginį ryšį tarp šešėlio ir prastų ekonominių rodiklių. Tauragėje nedarbo lygis regione lieka vienas didžiausių. Mat apie 40 proc. registruotų bedarbių neturi jokios kvalifikacijos.
„Cigarečių srautai eina tikrai ne per Tauragę“, – sakė į Seimą išrinktas rajono mero sūnus D.Petrošius ir auditorijoje sukėlė juoko bangą.
Tauragės darbo biržos direktorius Mindaugas Macas pripažino, kad ateina vis daugiau nemotyvuotų ir dirbti nepasiruošusių žmonių. Kai kuriems trūksta kvalifikacijos, bet ne motyvacijos – tokius galima siųsti į kursus. Bet daugeliui terūpi pašalpos. „Teko susidurti su klientais, kurie anksčiau dirbo vairuotojais ar tekintojais, o nuo 1990-ųjų niekur nedirbo“, – pasakojo jis.
Kai kurie nespjauna į paramą, nors dirba užsienyje – grupės iš Norvegijos grįžusių vyrų nepavyko prikalbinti į darbą, nes į Lietuvą jie esą grįžo ne dirbti, o pasidžiaugti žmonomis.
Lapkričio 1-ąją nedarbo lygis Tauragės apskrityje siekė 11,4 proc., Tauragės rajone – 12,8 proc. Kas ketvirtas rajono gyventojas dirba privačiame sektoriuje, kas dešimtas – valstybiniame. Daug samdomų, o ne savarankiškai užimtų darbuotojų rodo menką verslumo mastą – savo verslą turi vos 1–2 proc. gyventojų, rodo Lietuvos pramonininkų konfederacijos statistika.
Nors užimtumas Tauragėje pastaruosius trejus metus auga, gyventojų amžius keičiasi nepalankia linkme, pažymėjo Darbo ir socialinių tyrimų instituto mokslininkas dr. Arūnas Pocius. Prieš dešimtmetį vaikų buvo daugiau nei pagyvenusiųjų, dabar – atvirkščiai (atitinkamai 15 proc. ir 17 proc.). Palyginti su 2001-aisiais, gyventojų rajone sumažėjo šeštadaliu – iki 43 tūkst. Iš jų apie 33 tūkst. gyvena Tauragėje.
Verslininkai kertasi su meru
Sovietmečiu Tauragės rajonas garsėjo pramone, čia veikė keturios stambios gamyklos, bet jos sugriuvo kartu su Sovietų Sąjunga. Didžiųjų gamyklų griuvėsiuose ėmė kurtis smulkusis ir vidutinis verslas.
Mero P.Petrošiaus užmojai ambicingi: pramogų centras su treniruoklių salėmis, baseinu ir kino teatru buvusiame kariniame miestelyje, gyvenamųjų rajonų infrastruktūros tinklų atnaujinimas, kanalizacija pramonės rajone.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Darius Stankus |
Bet verslininkai mero užmojus sumalė į miltus. „Valdžios prioritetas yra miesto centro ir infrastruktūros sutvarkymas, kuris ilgalaikės pridedamosios vertės neduoda, – aiškino Tauragės apskrities verslininkų asociacijos vadovas Darius Stankus. – Verslininkas nepradeda verslo nuo fasado. Pritraukus investuotojų, kurie mokėtų mokesčius, galima akcentuoti fasadinius dalykus. Miesto aikštes sutvarkyti svarbu, bet kas jomis vaikščios?“
D.Stankus ragino kurti miesto plėtros strategiją ir ją reklamuoti užsienyje. Tauragiškių pranašumas – pustrečio karto didesnis darbo efektyvumas nei Švedijoje ir gerokai mažesnis darbo užmokestis.
Meras P.Petrošius Tauragės verslininkams žada lengvatų: esą jaunas investuotojas, kurio įmonėje ne mažiau pusės darbuotojų yra vietiniai, trejus metus nemokės nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių.
Anot mero sūnaus D.Petrošiaus, verslas Tauragėje remiamas ir finansiškai: tam per metus skiriama 20 tūkst. Lt, iš kurių nauja įmonė gali gauti subsidiją iki 400 Lt. „Gal ir juokingi pinigai, bet rodomas dėmesys“, – aiškino parlamentaras.
„400 Lt – labai gerai. Gavę 100 tūkstančių pragers, – replikavo Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. – ES parama galėtų mažėti – pradėsime galvoti. Kitaip sukursime antros kartos sovietinius žmones. Šaligatviai ir lempikės pramonės nesukurs.“
Studentai patvirtino, kad daug privačių iniciatyvų nugula stalčiuose. Valdžia, anot jų, stengiasi pagerinti krašto įvaizdį: „Gatvės gražios, infrastruktūra kuriama, kyla nauji pastatai, ES lėšos įsisavinamos, bet jokios perspektyvos miestui“, – apibendrino jie.
Mažiausios algos
Vidutinis atlyginimas šių metų II ketvirtį Tauragės apskrityje buvo mažiausias šalyje – 1736 Lt (šalies vidurkis – 2153 Lt, o Vilniaus apskrityje – 2415 Lt).
400 Lt – tokią didžiausią subsidiją iš miesto gali gauti nauja Tauragės įmonė.
Tauragės apskrityje pramonė sukuria apie 22 proc. bendrojo vidaus produkto (Utenos – apie 40 proc., o šalies vidurkis siekia 25 proc.). Jis sudaro 2,2 mlrd. Lt – vos 2 proc. šalies BVP. Nors apskritis nėra mažiausia, vienam žmogui tenkanti BVP dalis yra kukliausia – tik 19,8 tūkst. Lt (šalies vidurkis – 35 tūkst. Lt).
Pagal lietuviškų prekių eksportą (432,4 mln. Lt arba vos 3,95 tūkst. Lt vienam gyventojui) apskritis pernai vilkosi pabaigoje. Kaip ir pagal tiesiogines užsienio investicijas (41,34 mln. Lt) – pernai jos tesiekė 424 Lt vienam gyventojui. Utenos apskrityje, kuri yra antra nuo galo, ši suma buvo keturiskart didesnė, o šalies vidurkis – 29,6 tūkst. Lt.
Bendros materialinės investicijos Tauragėje pernai sudarė vos 2712 Lt (priešpaskutinėje Panevėžio apskrityje – 3343 Lt). Šiuo požiūriu Tauragės apskritį nuo 2008-ųjų lenkia visos kitos, tiesa, anksčiau būta ir didesnio atotrūkio.
Patogi padėtis
Tauragė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1507 m. Miestas žinomas kaip Vakarų Lietuvos industrinis centras. Ilgas tradicijas turi plytų, baldų, spec. drabužių, maisto (pieno, mėsos, žuvies) gamintojai.
Krašto geografinė padėtis ypatinga: vos už 30 km driekiasi išorinė Europos Sąjungos siena, anapus jos statoma Baltijos atominė elektrinė. Taip pat – patogi tranzitui: atstumas iki Klaipėdos – 115 km, Šiaulių – 100 km, Kauno – 140 km, Karaliaučiaus – 150 km. Geografinė padėtis ir gera transporto infrastruktūra laikomi svarbiausiais rajono privalumais.
