„Kokia visuomenė, tokia ir kariuomenė“ – taip paskutinį XX-ojo amžiaus dešimtmetį lietuviška spauda įvardindavo atvejus, kai tuometinėse Lietuvos gynėjų gretose retkarčiais pasitaikydavo nestatutinių santykių užuomazgų.
Lietuvos visuomenė keitėsi. Po truputį keitėsi ir jos kariuomenė – vis daugiau karių baigdavo mokslus Vakarų karo institucijose, į atsargą išeidavo sovietinės kariuomenės patirtį turintys karininkai, o tūkstantmečių sandūroje, kariuomenei vadovaujant iki tol išeivijoje gyvenusiam generolui majorui Jonui Kronkaičiui, nestatutinių santykių kariuomenėje neliko nė tolimo pėdsako.
„Sovietinis paveldas“ buvo išgyvendintas. Ar tikrai sovietinis?
Kai agresoriaus pajėgų sudėtyje Ukrainoje kariaujantys čečėnai ir buriatai aiškinasi santykius tarpusavyje šaunamaisiais ginklais, ko gero, tai yra tarpnacionalinės įtampos arba paprasčiausio marodieriavimo grobio dalybų pasekmė.
Kai savo karininką tankistas specialiai pervažiuoja savo kovos mašina, tai jau panašiau į vakaruose „fregingu“ vadinamą veiksmą, o rusiškoje kultūroje „ne visai korektiški“ karių tarpusavio santykiai įvardinami paprastai – „diedovščina“. Specialiai sakau „rusiškoje“, o ne „sovietinėje“, nes panašūs procesai pas mūsų kraugeriškus rytų kaimynus aptinkami jau ne vieną šimtmetį.
Piotras Kropotkinas, žymus Rusijos geografas, bei jo kolega Piotras Semionovas Tian-Šanskis rašė savo atsiminimuose apie žymiausias Sankt Peterburgo karo mokyklas – Pažų korpuso (carinės Rusijos karo mokykla bajorų luomo berniukams, kurios auklėtiniai sudarė didumą Rusijos Imperijos generaliteto XX-ojo amžiaus pradžioje) ir Gvardijos puskarininkių bei kavalerijos junkerių mokyklos vidaus tradicijas:
„Naujokus naktį surinkdavo į viena patalpą ir negailestingai plakdami bizūnais liepdavo bėgti ratu vaizduojant arklius... Kiti vaikščiodavo su diržais rankose prie sagties prisirišę raktus ir negailestingai talžė naujokus“.
Nikolajaus vardo kavalerijos mokykloje pirmus metus studijuojantys buvo vadinami „žvėrimis“ – jiems buvo liepiama kaukti prieš mėnulį, neleisdavo miegoti ir mušdavo. Vadovybė buvo įsitikinusi, kad „tokiu būdu naujokai greičiau pripras prie disciplinos, o „seniams“ tai puiki vadovaujamo darbo praktika“. Panaši carinės „diedovščinos“ tradicija buvo vadinama rusišku žodžiu „цук“.
Įdomi detalė, visų naujokų klausdavo – norėsi gyventi pagal statutą ar pagal tradicijas? Pasirinkęs pirmąjį variantą, naujokas tapdavo „raudonu“ – prie jo niekas atvirai nepriekabiavo, tačiau karo mokslų metu buvo skiriamos sunkiausios užduotys, o pabaigus karo studijas karjera dažniausiai prasidėdavo ir baigdavosi kur nors Imperijos užkaboriuose ne itin aukštose pareigose ir atitinkamu laipsniu.
Bevielis telegrafas tokį „ne saviškį“ identifikuodavo be klaidų. Iki pat šių dienų kai kurios Rusijos įkalinimo įstaigos vadinamos „raudonomis“ – esą ten daugiau valdo įstaigos administracija, o ne „bachūrų paniatkės“. Kaip carinėje, taip ir dabartinėje Rusijoje, tokių „raudonų“ subjektų ir objektų yra mažuma.
Sovietų istorikai šią temą stengdavosi apeiti, nors panašūs atvejai buvo dokumentuoti ir prieškarinėje Raudonojoje armijoje.
Antrasis pasaulinis karas „diedovščinos“ plėtrai nebuvo itin palankus. Kiekvienas stengėsi išgyventi, kiekvienas buvo ginkluotas, tad galimi bandymai tyčiotis galėjo ir baigdavosi abipusėmis mirtimis, kartais – karo tribunolu.
Tačiau šimtametės tradicijos galiausiai paėmė viršų – 1967-aisiais buvo sumažintas privalomos tarnybos laikas – nuo trejų iki dvejų metų Sausumos pajėgose ir nuo ketverių iki trejų metų laivyne. Iki šio sprendimo paimti šauktiniai privalėjo tarnauti pagal seną tvarką, atvykstantys naujokai – metus trumpiau.
Dauguma senųjų, karą praėjusių puskarininkių ir karininkų baigė savo tarnybą, disciplina pradėjo šlubuoti, o dėl demografinės krizės tinkamų tarnybai vyriškos lyties asmenų skaičius stipriai sumažėjo. Prakeikti imperialistai nesnaudė, tad Komunistų partijos Politbiuras priėmė „genialų“ sprendimą – šaukti tarnybon kriminalinę praeitį turinčius asmenis, kurie turėjo užpildyti susidariusias spragas ir, žinoma, – „išpirkti savo kaltę prieš visuomenę dora tarnyba“.
Realybėje, tai tapo „diedovščinos“ klestėjimo ir kalėjimo tradicijų įsigalėjimo sovietinėse ginkluotosiose pajėgose amžiumi. Ilgainiui tai tapo norma beveik visuose visų karinių pajėgų daliniuose.
1987-ųjų vasario 23-oji, „Tarybinės armijos diena“ tapo ypatingai košmariška mūsų tautiečiui Artūrui Sakalauskui, tuo metu tarnavusiam sovietiniame Vidaus kariuomenės dalinyje.
Traukinys, kuriame specialus vagonas, pažymėtas 760040-uoju numeriu, skirtas nuteistųjų gabenimui, buvo saugomas Artūro ir jo septynių tarnybos „draugų“.
