– Prieš svetainei „WikiLeaks“ paviešinant slaptus JAV diplomatinių susirašinėjimų dokumentus, ši valstybė perspėjo, kad tai esą sukels pavojų daugelio žmonių gyvybėms. Tuo tarpu „Wikileaks“ atstovas Julianas Assange'as atkirto, kad JAV tiktai bando išvengti atsakomybės. Kur ta riba tarp valstybės paslapties ir visuomenės teisės žinoti?
– Kiekvienoje šalyje valstybės paslaptims galioja įstatymų nuostatos, kurios draudžia tokią informaciją skelbti, bet visų pirma draudžia ją platinti tiems, kurie atsakingi už tokios informacijos saugojimą. Sunku ką nors pasakyti apie JAV teisinę bazę, bet žiūrint plačiau akivaizdu, kad tikrai yra konfliktas tarp šių dviejų teisių, ir paprastai, kai kyla toks ginčas, vienaip ar kitaip spredžia teismas.
Mes irgi esame Lietuvoje turėję tam tikrą panašų ginčą, kai Valstybės saugumo departamentas norėjo stabdyti „Laisvo laikraščio“ tiražo spausdinimą, nes ten neva buvo paviešintos valstybės paslaptys, susijusios su buvusiu Seimo pirmininku Artūru Paulausku. Tuo atveju, be jokios abejonės, to nebuvo leista padaryti, nes tik teismas Lietuvoje gali leisti sustabdyti vieną ar kitą žiniasklaidos priemonę skelbti jos turinį. Sunku pasakyti, kaip būtų pasielgęs koks nors teismas Jungtinėse Valstijose ar kitoje šalyje, jeigu kuri nors suinteresuota pusė būtų kreipusis su prašymu uždrausti ar neleisti skelbti tokios informacijos.
Šalia to visada yra dar viena medalio pusė, susijusi su visuomenės interesu. Mano įsitikinimu, viešasis interesas gali būti tenkinamas tik tais atvejais, kai tokių dokumentų viešinimas atskleidžia nusikalstamą veiką. Ir mūsų Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse kalbama, kad žurnalistai turi labai aiškiai atskirti informaciją, kuri tenkina tik smalsumą, nuo tos, kuri yra svarbi visuomenei ir turi viešąjį interesą.
– Skelbiant dalį „WikiLeaks“ paviešintos informacijos dėmesio centre atsiduria JAV diplomatų nuomonės apie kai kuriuos pasaulio lyderius, jiems taikomi epitatai. Ar svarbu skelbti tai, ką kas nors apie ką nors mano?
– Žmonės domisi, ką galvoja atsakingi pareigūnai. Jeigu ta jų nuomonė buvo pareikšta nelabai viešai, tai gali dominti žmonės, jeigu ji skiriasi nuo viešai reiškiamos nuomonės. Bet vėl noriu pabrėžti, kad apskritai toks dokumentų skelbimas turi būti paremtas viešuoju interesu. Aš nemanau, kad gali būti tiesiogiai pateisinamas bet kurių dokumentų skelbimas vien dėl to, kad jie kam nors pakliuvo į rankas. Bet kokiu atveju žurnalistas ar redaktorius turi įvertinti, ar tai, kas norima paskelbti, turi viešąjį interesą. Pati žiniasklaida veikia pagal tokį principą – skelbti ne tai, kas kažkam įdomu ar reikalinga. Žurnalistikos pagrindinė misija – kalbėti apie visuotinai svarbius dalykus.
– „WikiLeaks“ nutekintą informaciją skelbia kiti pasaulio leidiniai. Ar kiekvieno leidinio redaktorius turėtų iš naujo persvarstyti, ar viešinti dokumentus ir prisiimti už tai atsakomybę?
Apskritai toks dokumentų skelbimas turi būti paremtas viešuoju interesu. Aš nemanau, kad gali būti tiesiogiai pateisinamas bet kurių dokumentų skelbimas vien dėl to, kad jie kam nors pakliuvo į rankas.– Kiekvienas leidinys atsako už tai, ką skelbia. Yra įstatymo išimčių, kurios numato, kada tu neatsakai. Čia Lietuvoje yra bene mažiausiai problemų, jeigu kalbėtume apie teisinę pusę, bet nebūtinai apie praktiką. Kad teisė būtų taikoma efektyviai, turi būti suinteresuotos pusės, kurios imtųsi priemonių, jeigu ta teisė pažeidžiama. Šiuo atveju, jeigu kalbame apie viešąjį interesą, turėtų įsitraukti prokuratūra, jeigu apie privatų interesą – advokatai dėl privačios informacijos skleidimo arba garbės ir orumo įžeidimo. Viskas priklauso tik nuo noro ir poreikio naudotis tomis teisėmis.
– „Wikileaks“ kaip vieną savo pranašumų pateikia tai, kad šalia apibendrinančių tekstų pateikia pirminius šaltinius. Ar tai neturėtų būti žurnalistikos pavyzdys?
– Taip, jeigu atmesime galimą konfliktą dėl to, kad kai kurie pirminiai šaltiniai galbūt negalėtų būti atskleisti visuomenei, nes tai būtų neteisėta arba pažeistų kažkieno teises ar pareigas. Šiuo atveju reikia elgtis panašiai kaip su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri dažniausiai neatskleistina, tačiau kai kurias detales, kurios nedaro žalos tyrimui, galima viešinti.
Bet pats faktas, kad žurnalistai šalia savo komentarų, nuomonių, straipsnių, prideda ir pirminį šaltinį, pageidautina su jo originalia versija, tai yra vienas geresnių dalykų, kurį apskritai gali daryti žurnalistai. Lietuvoje, atvirai pasakius, yra atvirkštinė problema, kai nėra nei to pirminio, nei kartais ir antrinio šaltinio. Devintas vanduo nuo kisieliaus pagal formą pateikiamas kaip kažkieno komentaras ir bandoma tai įvilkti kaip tikrą faktą. Vieno žmogaus nuomonė pateikiama ir kaip informacijos šaltinis, ir kaip faktas.
–„Wikileaks“ svetainė priskiriama prie žiniasklaidos priemonių, vadinamų „whistleblowers“ (pažodžiui – „švilpukų pūtėjas“), kurių tikslas – atkreipti dėmesį į problemą. Ką daugiau galima pasakyti apie tai?
– Dar iki tų laikų, kai nebuvo interneto, šitas žanras jau seniai egzistavo. Galime netgi prisiminti įvairius lapelius, kuriuos žmonės karų, badų, marų ir kitokiu metu klijuodavo gatvėse, platindavo, mėtydavo nuo namų, kur nors turgaus aikštėse. Taip jie bandydavo paskleisti vieną ar kitą savo mintį, kritišką požiūrį į valdžią ar panašiai ir tai dažnai buvo daroma anonimiškai. Vadinamieji švilpikai, ar pranešėjai, daugelyje šalių yra pakankamai saugomi. Pavyzdžiui, Švedijoje jų teisės yra gana ginamos ir, pavyzdžiui, žurnalistai irgi neturi teisės atskleisti informacijos šaltinio netgi tais atvejais, kai jie paviešina visuomenei ar valstybei labai svarbią, bet turinčią paslapties skraistę informaciją. Ir Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pasisakęs, kad tokiu atveju už valstybės paslapčių saugojimą atsako tie, kas turi jas saugoti, o ne tie, kurie tyčia ar netyčia jas paskleidė, nes tie, kas neturi teisės jų saugoti, negali žinoti, ar tai yra valstybės paslaptis.
– O Lietuvoje turime ką nors panašaus į tokius „švilpukus“?
– Tokio mąsto kaip „WikiLeaks“, žinoma, ne. Bet svetainių, pavyzdžiui, tinklaraščių, kuriuose paskleidžiama informacija, kuri tampa pretekstu valdžios isntitucijoms patikrinti vieną ar kitą faktą. Tarkime, kai kurie Artūro Račo tinklaraštyje parašyti tekstai dėl neskaidrių viešųjų pirkimų, pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, tapo pagrindu tirti tokią informaciją ir pasižiūrėti, ar viskas iš tiesų buvo atlikta tinkamai. Tai, kad tai vyksta, rodo, jog jau atsižvelgiama į tokio formato informacijos skleidimą.
