Rožinis pripučiamas triušis – viena iš daugelio šiukšlių, kurias tą trečiadienio vakarą nurimusioje jūroje pastebėjo dvimotoris pasieniečių sraigtasparnis EC 135, arba „Eurocopter“.
„Čia ruonis, – paaiškino Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pilotas Mindaugas, nešiojamo kompiuterio ekrane rodydamas FLIR prietaisu nufilmuotą paieškos vaizdą. – Daug ruonių matėme.“
Valandos trukmės vaizdo įraše buvo užfiksuoti Baltijos jūroje plaukiojantys žaislai, automobilių kilimėliai, kažkokios konstrukcijos, lentos, statybiniai maišai, žvejybos įranga, rūbai, skudurai, ruoniai ir laivai.
„Šito laivo ilgis yra apie 220 metrų, bet pats matai – jūroje atrodo mažas, – pasakė Mindaugas, kai ekrane šmėkšteli galingas krovininis laivas. – Tokie dideli objektai yra geri, nes galiu „prisišaudyti“ su lazeriu.“
Kitaip tariant, Baltijos jūroje pastebėjęs tokį didelį objektą, pasienietis gali nutaikyti į jį FLIR prietaisą, lazeriu nustatyti atstumą nuo ore kabančio sraigtasparnio iki vandens paviršiaus ir taip išgauti ryškesnį vaizdą ekrane.
Tai palengvina paiešką.
Iš 200-300 metrų aukštyje skriejančio sraigtasparnio sunku greitai suprasti, koks objektas plaukioja jūroje – šiukšlė ar svarbus daiktas.
„Po trijų valandų žiūrėjimo į šitą prietaisą, net užsimerkęs matai visas tas bangeles ir šilumos šaltinius“, – juokavo pilotas, rodydamas į baltus taškelius ekrane. Pasieniečių termovizoriai tokia spalva vaizdavo objektus, kurie buvo šiltesni nei Baltijos jūra.
Ankstų ketvirtadienio rytą sėdėjome Palangos oro uoste, VSAT skirtose patalpose. Su pasieniečių sraigtasparnio „Eurocopter“ įgula laukėme, kol Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras duos leidimą pakilti virš Baltijos jūros ir pradėti tos dienos paieškos operaciją.
Su pasieniečių sraigtasparnio „Eurocopter“ įgula laukėme, kol Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras duos leidimą pakilti virš Baltijos jūros ir pradėti tos dienos paieškos operaciją.
Tačiau vaikinai, kurie ne vienerius metus vykdė gelbėjimo operacijas Graikijoje, Viduržemio jūroje, tądien negavo leidimo pakilti. Kodėl?
Ketvirtadienį per pietus į Nemirsetoje esantį Karinių oro pajėgų 1-ąjį paieškos ir gelbėjimo postą atskrido sraigtasparnis Mi-8T, kuris iš priešmininio laivo „Kuršis“ atgabeno svarbios vaizdo medžiagos.
Aiškėjo, kad viršvandeninė paieška bus nutraukta.
3 valandos skrydžio – 2,5 tonos degalų
Pušimis kvepiančio 1-ojo paieškos ir gelbėjimo posto kieme jau laukė lengvasis automobilis, priklausantis Karinėms jūrų pajėgoms.
Uniforma vilkinčio vairuotojo užduotis – kai tik Nemirsetoje nusileis kariškių sraigtasparnis Mi-8T, gabenantis vaizdo medžiagą iš „Kuršio“, paimti skaitmeninę laikmeną ir skubiai važiuoti į Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrą, kur įrašo laukia An-2 pilotų artimieji, kariškiai ir prokurorai.
Jau naktį į ketvirtadienį buvo žinoma, kad povandeninės kameros sudužusiame lėktuve užfiksavo vieno iš pilotų kūno siluetą.
Sraigtasparnis Mi-8T nusileido ketvirtadienį per pietus, apie 12 val., kiek vėliau nei buvo planuojama. Pilotai atidavė skaitmeninę laikmeną Karinių jūrų pajėgų atstovui ir šis išskubėjo į Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrą.
Tuo metu prie kariškių sraigtasparnio privažiavo automobilis-cisterna, kuris skubiai turėjo pripildyti Mi-8T degalų bakus.
Per dešimt minučių į orlaivį buvo supilta apie pustrečios tonos degalų, kurių užtenka ore kabėti apie 3 valandas.
Ir taip – po kiekvieno skrydžio.
„Galima sakyti, kad per šias dienas beveik visą skraidymo laiką ir išnaudodavome“, – sakė Mi-8T įgulos vadas kapitonas Rimantas Lidė, kai ketvirtadienio popietę parskrido iš Baltijos jūroje plūduriuojančio „Kuršio“.
Po tris skrydžius per parą
Nuo šio pirmadienio R.Lidės vadovaujama įgula budėjo 1-ajame paieškos ir gelbėjimo poste, todėl dalyvavo beveik visoje An-2 pilotų paieškos operacijoje.
Kiekvieną dieną kariškių sraigtasparnis surengdavo po 2-3 skrydžius virš Baltijos jūros, per kuriuos šukuodavo ir FLIR prietaisais stebėdavo nurodytą paieškos zoną.
„Nuo čia iki paieškos zonos yra pusvalandis kelio, tai virš jūros praleisdavome apie dvi valandas. Tada apsisukame, grįžtame, pasipildome degalų ir vėl skrendame. Pirmus skrydžius pradėdavome ryte, o baigdavome apie 22 valandą“, – sakė kapitonas.
Pirmosiomis dienomis iš Nemirsetos kylantis Mi-8T atlikdavo savarankišką paieškos zonos žvalgybą: kelias valandas skraidydavo virš Baltijos jūros, pakilęs į 150-300 metrų aukštį, ir ieškodavo plaukiojančių objektų.
Pirmosiomis dienomis iš Nemirsetos kylantis Mi-8T atlikdavo savarankišką paieškos zonos žvalgybą: kelias valandas skraidydavo virš Baltijos jūros, pakilęs į 150-300 metrų aukštį, ir ieškodavo plaukiojančių objektų.
Tuo metu paiešką taip pat vykdė kariškių lėktuvai L-410 ir „Spartan“, o taip pat – Latvijos karinių oro pajėgų sraigtasparnis Mi-17.
Kiekvienas orlaivis turėjo savo paieškos zonas, kurias nurodydavo Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras.
Ketvirtąją paieškos operacijos dieną, antradienį, prisijungė pasieniečių sraigtasparnis.
Tada buvo imtasi kitokios taktikos.
Daiktus tikrino rankomis
Pastarosiomis dienomis, maždaug nuo antradienio, paieškos operacija buvo atliekama, kaip sakė kariškiai, „pagal koordinates“.
Virš Baltijos jūros skriedavo dvimotoris transporto lėktuvas L-410. Jo įgula stebėdavo vandens paviršių. Jeigu orlaivis užfiksuodavo įtartiną objektą, tai perduodavo duomenis Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrui, o šis – iškviesdavo į tą vietą sraigtasparnį, stovintį Nemirsetoje.
Lėktuvas L-410 gali skristi maždaug 300-350 metrų aukštyje, bet negali sumažinti greičio, todėl sudėtinga atidžiau apžiūrėti jūroje plaukiojančius objektus.
Todėl ir buvo kviečiamas kariškių sraigtasparnis Mi-8T – jis nusileisdavo iki 20-30 metrų virš vandens ir kabėdavo, kol daiktas būdavo apžiūrėtas.
„Jeigu reikėdavo, tai gelbėtojas nusileisdavo į apačią apžiūrėti objektą, – pasakojo kapitonas R.Lidė. Kalbėdamas jis pakėlė 1-ojo paieškos ir gelbėjimo posto kieme besimėtantį maišą nuo statybinių medžiagų, kuris buvo ištrauktas per vieną tokį skrydį virš jūros. – Va, tokių šiukšlių jūroje daugybė. Nuo europalečių iki žvejybos dėžių, ko tik nematėme.“
Panašiai savo teritoriją žvalgė ir pasieniečių sraigtasparnis.
Apie 600 km nuskristi galintis „Eurocopter“ gaudavo koordinates iš Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro ir skubiai kildavo į tą paieškos zoną. Pasieniečiai ore praleisdavo apie 6 valandas, atliko net naktinių skrydžių virš jūros.
Atpažino siluetą
Ketvirtadienio popietę paaiškėjo, kad „Kuršio“ robotų povandeninės kameros užfiksavo kūno siluetą. Ryškiau buvo matomas apavo fragmentas. Manoma, kad tai piloto Adolfo Mačiulio kūnas. Tai patvirtino artimieji, kurie Jūrų gelbėjimo koordinavimo centre peržiūrėjo vaizdo įrašus.
Buvo priimtas sprendimas nutraukti viršvandeninę paiešką, nes neliko vilties rasti gyvų žmonių.
Tai reiškė, kad tiek kariškių, tiek pasieniečių sraigtasparnių skrydžiai nutraukiami.
Vakare, apie 17 valandą, VSAT įgula pakilo iš Palangos oro uosto ir grįžo į Vilnių.
Tuo metu Nemirsetoje įsikūrusio 1-ojo paieškos ir gelbėjimo posto komanda pradėjo skrydžius, kurie buvo iš anksto suplanuoti.
„Žmonėms gal atrodo, kad mes tik per tokius įvykius dirbame, bet veiksmas čia vyksta nuolat. Gesiname gaisrus, gelbėjame žvejus, atliekame suplanuotus skrydžius, treniruojamės.
Šiandien gavome Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro leidimą atlikti šią savaitę suplanuotus skrydžius. Mūsų ten nebereikia“, – ketvirtadienio vakarą sakė kapitonas R.Lidė, žiūrėdamas, kaip į sraigtasparnį Mi-8T pilami degalai.
