– Policijos pareigūnai kone kasdien sulaukia skambučių apie dingusius žmones. Prisiskambinti Jums taip pat buvo sunku: matyt, netyla ir centro telefonas?
– Taip, pagalbos prašančiųjų į mus kreipiasi labai daug. Tačiau nesiečiau to su rudeniu. Įvairaus amžiaus žmonės dingsta visais metų laikais. Žinoma, daugiausia – jauni. Tai natūralu: jie linkę į rizikuoti, yra drąsesni, veržlesni, greičiau apsisprendžia išvykti. Be to, yra naivūs, patiklūs. Juk sakoma: jaunam jūra iki kelių. Jei dingsta vyresnis žmogus, tai paprastai susiję su sveikata – kur nors paklysta, nugriūva, negali grįžti ir pranešti artimiesiems, kur yra.
– Į jus pagalbos kreipiasi žmonės, kurių artimieji dingo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Teko girdėti, kad sunkmečiu tokių atvejų padaugėjo. Ar iš tiesų?
– Taip, nuo 2009-ųjų pradžios užsienyje dingusių lietuvių skaičius išaugo. Mano galva, todėl, kad prasidėjus sunkmečiui žmonės daugiau išvažiavo į užsienį, manydami, kad ten lengviau užsidirbti. Tačiau kiekvienas toks išvažiavimas dirbti į svečią šalį yra pavojingas, jeigu nesiimama tam tikrų atsargumo priemonių. Kai vėliau kalbi su jau atsiradusiais žmonėmis ir klausi, nejaugi nežinojo, kokie pavojai tyko išvykus į užsienį, daugelis atsako, jog viską žinojo, tik neabejojo, kad jiems taip nenutiks. Tačiau taip manyti neprotinga.
– Kiek procentų dingusių žmonių randami gyvi ir sveiki?
– Tikslių skaičių nepasakysiu, nes į mus kreipiasi ne visais atvejais. Tačiau policijos nuomonė tokia, kad atsiranda apie 30 proc. žmonių, laikytų dingusiais.
– Ar įmanoma tokioms nelaimėms užbėgti už akių?
– Visiems, su kuriais kalbuosi, patariu bent bandyti apsidrausti nuo nelaimės. Jei kalbame apie kelionę į užsienį, tai turi padaryti ne tik išvykstantis, bet ir jį išlydintys žmonės. Tarkime, jaunuolis išvažiuoja į užsienį dirbti. Nemaža dalis tėvų net nežino, į kokį miestą vaikas išvyko: šalį dar šiaip taip atsimena, bet kitų detalių nežino. Sako, kad vaikas gyveno pas draugą, paliko jo mobilųjį telefoną. Tačiau prisiskambinti į jį nepavyksta jau dvi savaites. Taigi iš tiesų artimieji neturi jokių realių sūnaus buvimo koordinačių...
Nemaža dalis tėvų net nežino, į kokį miestą vaikas išvyko: šalį dar šiaip taip atsimena, bet kitų detalių nežino. Sako, kad vaikas gyveno pas draugą, paliko jo mobilųjį telefoną. Tačiau prisiskambinti į jį nepavyksta jau dvi savaites. Taigi iš tiesų artimieji neturi jokių realių sūnaus buvimo koordinačių...
Apsidraudžiant tokiais atvejais reikėtų dar namuose susirasti informacijos apie įmonę, į kurią išvykstama dirbti, tiksliai žinoti, kas tie žmonės, kurie siūlo ten darbą, turėti jų adresus, tikslius vardus ir pavardes, telefono numerius. Taip pat patartina numatyti ne vieną vietą, kur bus galima apsistoti, jei draugas, kviečiantis pas save, pasirodys tik draugas kabutėse. Reikėtų turėti pasiruošus bent keletą patikimų žmonių (draugų, giminaičių), oficialių institucijų (ambasados ir pan.) adresų: kad prispaudus bėdai būtų aišku, kur ieškoti pagalbos. Tuos adresus palikite ir artimiesiems, kad jiems būtų aišku, kur ieškoti jūsų, jei nebebūtumėte pasiekiamas telefonu, laiškais.
Būtina turėti pinigų grįžimui atgal – maža kas. Reikėtų pasidaryti ir paso ar tapatybės kortelės kopiją, ją laikyti kažkur kitur, ne prie tikrųjų dokumentų. Visi supranta, kad paso niekam nereikia atiduoti, bet situacijų būna visokių: iš naivumo, baimės žmogus atiduoda „darbdaviui“ pasą, o paskui lieka ir be pinigų, ir be asmens dokumento. Galų gale jį (pasą – aut. past.) juk gali pavogti.
– Kada artimiesiems iš tiesų verta pradėti nerimauti dėl savo žmogaus? Juk nereti atvejai, kai ant kojų sukeliami pareigūnai, nors iš tiesų dingusysis gyvas ir sveikas.
– Tai labai individualu ir priklauso nuo dingusio žmogaus būdo, jo santykių su artimaisiais, bendravimo. Vieni susiskambina tik kartą per savaitę ar dvi, kiti – kasdien.
Tačiau vieną dalyką būtina žinoti: kuo anksčiau paieška paskelbta, tuo intensyvesnė ji yra. Oficialiai žmogaus paieška prasideda, kai kreipiamasi į policiją ir užregistruojamas jo dingimo faktas. Kitas dalykas, kada iš tiesų jo pradedama ieškoti. Juk žinome, kad pareigūnai perkrauti darbu. Todėl artimieji turėtų ne tik apie tai pranešti, bet ir domėtis, ar buvo imtasi kokių nors veiksmų. Nebijoti, kad kas supyks, bars: skambinti, ateiti į policiją, klausti, prašyti.
– Kad tokiais atvejais reikia kreiptis į policiją, supranta visi. Tačiau galbūt yra dalykų, kuriuos ieškodami dingusiojo artimieji galėtų padaryti papildomai?
– Dar pridursiu apie policiją: pareigūnams reikia suteikti kuo daugiau informacijos – pasakyti viską, ką aš žinau, kas galėtų būti net ir netiesiogiai susiję su žmogaus dingimu. Kelti versijas, išsakyti įtarimus. Tiesa, jei policijai atiduodame kokią nors užrašų knygutę, prieš tai patartina ją atsišviesti (gal prireiks, o pareigūnai nebeatiduos, kol atliekamas tyrimas).
Ieškoti dingusiojo labai padeda žiniasklaida. Paprastai informaciją apie ieškomą žmogų žurnalistams suteikia patys pareigūnai, tačiau tai padaryti gali ir artimieji, turintys policijos pažymą, kad paskelbta žmogaus paieška.
Kuo daugiau informacijos bus paskleista apie dingusį žmogų, tuo didesnis procentas, kad jis atsiras.
Taip pat patartina bendrauti su dingusiojo draugais, kolegomis, nuvykti į darbovietę, universitetą, mokyklą: gal ten kažkam krito į akis kažkoks dingusiojo poelgis, žodžiai, detalė, galinti padėti atsakyti į klausimą, kur jis dabar.
Ligoninės, morgas – juos taip pat reikėtų aplankyti, kai ieškoma dingusiojo. Tokiais atvejais svarbu nepanikuoti. Susikaupus ateina daug gerų minčių, ką dar galima padaryti.
Tačiau jeigu nuo dingimo praeina savaitė, dvi, mėnuo, o žmogus vis dar nerastas?
Vis tiek reikia nenuleisti rankų. Jei nebėra ką naujo padaryti, pradėti viską iš naujo: eiti į policiją, kreiptis į žiniasklaidą. Žmogus negali išgaruoti – vis tiek kas nors kur nors jį matė.
